Saulėtą rugsėjo 1-osios popietę ant legendomis apipinto Pelėdų kalno tvyrojo ugningesnė nei įprastai (o įprastai čia ypač ramu) nuotaika. Intensyvėjantys garsai ir žmonių klegesys kvietė į dvigubą šventę: Kauno kolegijos mokslo metų pradžią ir istorinį įvykį – vienai dienai į savo pirmąją eksponavimo vietą sugrįžusį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio triptiką „Raigardas“. Renginys „Sugrįžtuvės“ simboliškai atvėrė po rekonstrukcijos atgimusios „Čiurlionies galerijos“ duris. Taip buvo pažymėta nauja pradžia erdvei, kurioje prasidėjo Lietuvos profesionaliosios dailės istorija.
Istorinės atminties sugrįžimas
Idėja sugrąžinti „Raigardą“ gimė bendradarbiaujant Kauno kolegijos Menų akademijai ir Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Kaip pasakojo muziejaus generalinės direktorės pavaduotoja Virginija Vitkienė, toks vienos dienos įvykis – unikalus.
„Čiurlionio kūrinius Įvairioms parodoms Čiurlionio kūrinius gana dažnai, bet dažniausiai tai būna ilgalaikės išvykos. Turbūt tai pirmas atvejis, kai susitarėme duoti kūrinį vienai dienai“, – teigė V. Vitkienė. Pasak jos, minint 150-ąjį Čiurlionio jubiliejų, ypač suaktualėjo istorinė atmintis. „Muziejui gera atrasti tas savo šaknis, sugrįžti į šią vietą gyvu inkliuzu.“ Ant Pelėdų kalno sutikta Menotyrininkė pasidalino ir vizualiu sugretinimu: „Čiurlionis į Kauną, kuriame lankėsi eksponuodamas lietuvių dailės parodą, vis dėlto žiūrėjo nuo panoraminio Aleksoto kalno. Ir „Raigardo“ triptike – perspektyva nuo kalvos, žiūrint į slėnį.“
„Čiurlionies galerija“, kaip ji vadinta tuomet, pirmąkart duris atvėrė 1925 m. balandį, taigi šiemet – ne tik Čiurlionio, bet ir pirmojo jo kūrybai skirto pastato, apskritai pirmosios profesionalios galerijos mūsų istorijoje, jubiliejiniai metai. Visgi galerija greta Kauno meno mokyklos buvo tik laikinas ir nepakankamai didelis bei ne itin kokybiškas, beje, negausiai ir lankytas sprendimas. Dar po dešimtmečio atvertas didysis muziejus V. Putvinskio gatvėje, o Čiurlionio sesers Valerijos Karužienės rūpesčiu XX a. VII deš. iškilo ir būtent jo tapybai skirtas priestatas.
Daugiau nei vienas kūrinys
Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos vadovė Milda Rutkauskaitė, pasirašiusi „Raigardo“ saugojimo aktą (kalbama, kad kūrinio vertė – apie 1,5 mln. Eur) , prisipažino, kad pasiruošimo procese būta ir nemažai jaudulio. „Labai gerai pamenu pavasario pabaigą, kuomet lankėmės muziejuje ir pradėjome kalbėti apie aktus, pasirašymus ir kokios vertės galiausiai nuguls juodo ant balto. Tuomet pasidarė karšta“, – su šypsena prisiminė M. Rutkauskaitė. Tačiau, anot jos, matant abiejų institucijų įsitraukimą, jaudulį pakeitė šventinė nuotaika. „Viskam dėliojantis į vieną gražią liniją, ir širdžiai ramu pasidarė.“
Keturių stoglangiais inkrustuotų salių galerijoje lankytojai rugsėjo 1-osios popietę galėjo išvysti ne tik „Raigardą“. Čia buvo eksponuojama spalvinga medinė bažnyčios kolona, XVIII a. prancūzų tapytojo François-Xavier Fabre paveikslas, vaizduojantis Oginskių giminės atstovą – tai priminimas apie mecenatus, rėmusius M. K. Čiurlionį. Taip pat buvo galima pamatyti Antano Varno fotografijas, kuriose įamžinti senieji lietuviški koplytstulpiai. Savo logika (o ir buvusiame muziejaus vadovo Pauliaus Galaunės darbo kabinete pristatyta chronologija) ši ekspozicija priminė, kad nuo savo veiklos pradžios Čiurlionio muziejus didelį dėmesį skyrė ne tik genijaus kūrybai, bet ir plačiam Lietuvos bei pasaulio dailės kontekstui.
Renginio metu Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos Fotografijos studijų programos lektorė Svetlana Batura įteikė simbolinę dovaną Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorei Dainai Kamarauskienei. Tai – istorinė Antano Sutkaus fotografija, kurioje įamžinti prancūzų mąstytojai Jean-Paul Sartre’as ir Simone de Beauvoir, 1965 m. viešėję Čiurlionio dailės muziejuje.
Atgimusi erdvė ir ateities planai
Atnaujinta galerija taps atvira parodoms, renginiams ir edukacinėms iniciatyvoms. Nors verta priminti, kad ir pastaraisiais metais erdvė nebuvo visiškai tuščia – pavyzdžiui, vyko „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ parodos – oficialus atidarymas žymi naują, intensyvų veiklos etapą.
„Jau kitą savaitę čia atsiveria Kauno bienalės paroda, o planai sudėlioti ne tik šiems metams – turime rezervacijų ir 2026-iesiems“, – ateities perspektyvomis dalijosi M. Rutkauskaitė. Po bienalės laukia bendras projektas su viena žinoma Kauno meno organizacija, o ateityje tikimasi pritraukti ir tarptautinę auditoriją.
Galerijos atgimimas svarbus ne tik miesto bendruomenei, bet ir studentams. „Menų akademijos studentai puikiai žino šias erdves, tačiau su galerijos atvėrimu norisi žinutę, kad mes čia esame, skleisti ir kituose fakultetuose. Tikimės, kad ši aplinka įstabiame Pelėdų kalne bus tik dar vienas postūmis kurti“, – vylėsi akademijos vadovė.
Kultūros kvartalas
„Čiurlionies galerijos“ atgimimas dar labiau sustiprina Pelėdų kalno, kaip išskirtinio kultūros kvartalo, statusą. Kauno meno mokyklos tradicijas tęsiančioje Menų akademijoje jau veikia aktyvi parodų erdvė – „Pelėdų kalno galerija“, dirbanti net pirmadieniais. O visai šalia, jau kitoje čia besimokiusio Vinco Grybo pelėdomis nusagstytoje tvoros pusėje, lankytojų laukia ir skulptoriaus Juozo Zikaro namai-muziejus. Ši institucijų koncentracija sukuria turtingą kultūrinį lauką, kuriame istorija persipina su moderniu ir šiuolaikiniu menu.
Simboliška, kad istorinių sugrįžtuvių iniciatyva žymi ne tik galerijos, bet ir aukštosios mokyklos ir muziejauus bendradarbiavimo atgimimą. Kaip pokalbio metu prasitarė M. Rutkauskaitė, cituodama V. Vitkienę: „Smagu bendradarbiauti, tikėkimės, iki kitų kartų.“ Belieka viltis, kad šis renginys taps ne vienkartiniu įvykiu, o ilgalaikės partnerystės, praturtinsiančios Kauno kultūrinį gyvenimą, pradžia.
Praeitis ar ateitis?
Visgi, bene simboliškiausias šios dienos momentas slypėjo lankytojų pasirinkimuose. Nors pagrindiniu renginio akcentu tapo istorinis „Raigardo“ sugrįžimas, ne mažesnio, o tam tikrais etapais net didesnio susidomėjimo sulaukė ką tik Venecijos kino festivalyje pristatytas Kristinos Buožytės ir Vitalijaus Žuko virtualios realybės filmas „Pasaulių sutvėrimas“. Prie auditorijos, kurioje buvo demonstruojamas šis kūrinys, nusidriekė eilutė.
Tuo tarpu prisėsti ant architekto Vladimiro Dubeneckio (jis – ir laikinosios galerijos bei pagrindinių Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rūmų autorius) projektuoto minkštasuolio ir visiškai vienam pasinerti į mistinį „Raigardo“ slėnį buvo galima be jokių trikdžių. Sakykime, šis kontrastas – tai ženklas, kad Čiurlionio menas, kaip ir jis pats, išlieka aktualus ir transformuojasi, kalbėdamas su kiekviena karta jai suprantama medija – tiek tradicine tapyba, tiek VR sprendimais.
