Olandų verslininkas Janas Zwartendijkas, tarpukariu Kaune dirbęs kompanijos „Philips“ atstovu ir tapęs Nyderlandų konsulu, niekuomet nesilankė Vaižganto gatvėje esančioje viloje, šiandien pažymėtoje 30–uoju numeriu. Tiesa, jis su šeima gyveno visai netoli – Perkūno alėjoje, o dirbo Laisvės alėjoje. Jo biuro, virtusio konsulatu, kuriame niūrią 1940-ųjų vasarą ėmė būriuotis žydų tautybės pabėgėliai iš Lenkijos, vietą žymi olandės Giny Vos sukurtas šviesos memorialas.
Būtent Vaižganto g. 30, buvusiame Japonijos konsulate, kur jau ne vieneri metai veikia Sugiharos namai-muziejus, birželį atvertas Jano Zwartendijko kambarys. Nauja muziejaus ekspozicijos dalis – pagarbos ženklas Pasaulio tautų teisuoliui, nusprendusiam pabėgėliams išdavinėti vizas į Kiurasao salą (tuomet ji buvo Nyderlandų kolonija). Kad nuo mirties bėgusių žmonių kelionės per Rusiją būtų sėkmingos, reikėjo ir tranzitinių vizų – čia į istorijos dėlionę ir įsitraukė Čijunė Sugihara. Pastarasis asmuo Kaune ir pasaulyje žinomas geriau, nei jo kolega olandas – visgi istorikai ir diplomatai įsitikinę, kad jų pavardes reikia minėti drauge. Nors jie niekuomet nesusitiko, veikė bendrai, bendro tikslo vardan. Keletas tūkstančių vizų – tai dešimtys tūkstančių šiandien savo gimines tęsiančių žmonių visame pasaulyje.
„Netiesa, kad pasipriešinimo naciams istorija yra tik juoda ir balta. Didžioji dauguma žmonių nei palaikė juos, nei buvo griežtai prieš. Jie toliau rūpinosi savo gyvenimais. Man atrodo, svarbi šios istorijos dalis yra tai, kad tokiose situacijose neturėtų būti pilkosios zonos. Kiekvienas turėtų padėti tiems, kurių gyvybėms gresia pavojus. Tai savo poelgiais ir parodė šie du džentelmenai. Poelgiais, kurie, priminsiu, nebuvo apibrėžti pareigybinėse instrukcijose. Būtent todėl ši istorija tokia įkvepianti“, – sakė Zwartendjko kambario atidaryme dalyvavęs jo tėvynainis ir, galima sakyti, kolega – Nyderlandų karalystės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Jackas R. Twissas Quarlesas van Uffordas. Jam kompaniją renginyje palaikė ir Japonijos bei Izraelio ambasadoriai, taip pat – LR Kultūros ministras Simonas Kairys ir Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos pirmininkas Ramūnas Garbaravičius, Kauno žydų bendruomenės atstovai, akademikai ir kiti svečiai.
Akiniai, skrybėlė, pypkė ir laikrodis – tiek asmeninių Zwartendijko daiktų galite apžiūrėti kambaryje, esančiame pirmajame vilos aukšte. Tarpukario baldai, kokie galėjo stovėti to meto Kauno butuose į ekspoziciją atkeliavo kolekcininko Dainiaus Lanausko rūpesčiu. Yra ir „Philips“ radijo aparatas – jis įsigytas Nyderlanduose, bet tokie Zwartendijkui gyvenant mūsų mieste būtent čia buvo gaminami. Pasitelkus šiuolaikines technologijas kabinete skamba ir muzika, kokią mėgo diplomatu tapęs verslininkas. Grojaraštyje – Julie Andrews, Fred Astaire, Judy Garland, Frank Lehar. Puikus skonis!
Sugiharos namuose pasitinkantis istorikas dr. Linas Venclauskas atskleidė, kad asmeninėmis detalėmis ekspoziciją pavyko papildyti Zwartendjko vaikų Edith ir Kaune gimusio Robo dėka. O, pavyzdžiui, rašomosios mašinėlės ant darbo stalo nėra, nors, rodosi, užimtam žmogui jos reikėtų. Pasirodo, Zwartendijkas rašė tik ranka, tai patvirtino p. Edith, kuri šeimai gyvenant Kaune buvo jau paauglė.
Yra ir daugiau labai svarbių ir tuo pačiu labai paprastų žmonių, be kurių naujoji ekspozicija nebūtų gimusi. L. Venclauskas vadina juos muziejaus draugais. Pirmiausia tai Arlette Stuip. Ši moteris – Zwartendijko ir Sugiharos išgelbėto Lenkijos žydo Abraomo Liverio anūkė, tiria savo šeimos istoriją, turi surinkusi daug dokumentinės medžiagos. Jai visuomet rūpėjo palaikyti mažiau minimo Zwartendijko atminimą. A. Stuip Sugiharos namų atstovams padėjo bendrauti su Zwartendijko šeima, ne kartą buvo su jais susitikusi. Ji surado ir minėtą radijo aparatą. L. Venclauskas pasakoja, kad A. Stuip buvo apsilankiusi ir Perkūno al. 57, name, kuriame tarpukariu buvo apsistoję Zwartendijkai ir netgi siūlė buto savininkams jį parduoti (pinigų būtų prašiusi paties Nyderlandų karaliaus!) bei taip prisidėti prie istorinės asmenybės atminimo išsaugojimo.
Arlette Stuip Zwartendijko kambario atidaryme dalyvauti negalėjo – kelionė į Kauną jai paprasčiausiai buvo per brangi. Bet savo patirtimi – kukliai, nesureikšmindamas savo darbų – pasidalino Janas Kupperis. Šis olandas, iš pažįstamų sužinojęs apie Sugiharos namus ir susidomėjęs savo tėvynainio istorija, asmeniniais reikalais dažnai važinėja tarp Nyderlandų ir Lietuvos, tad tapo muziejaus kurjeriu ir atgabeno eksponatus į Kauną.
„Tokie truputį „crazy“ žmonės labai svarbu, jie pajudina pačias keisčiausias idėjas ir tampa varikliu“, – šypsodamasis kalba L. Venclauskas. Mąstant apie drąsius Sugiharos ir Zwartendijko sprendimus simboliška, kad naujoji ekspozicija – yra visų pirma ne valstybių, ambasadų ar tarybų, bet būtent „crazy“ žmonių nuopelnas. Ir būtent todėl, kad randasi vis naujų faktų, daiktų, dokumentų, entuziastų, vos keletą 1940 m. vasaros mėnesių, iki kol visos diplomatinės atstovybės okupuotame Kaune nebuvo uždarytos, trukusi istorija yra įdomi ir aktuali.
Zwartendijko kambarį apžiūrėjo ir britų menininkė Jenny Kagan. Ji praėjusiais metais surengė iti jaurią parodą „Iš tamsos“ – ši patyriminė ekspozicija pastate Gimnazijos gatvėje buvo „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ dalis ir savo paveikumu vienas svarbiausių Europos kultūros sostinės renginių. J. Kagan tėvai susipažino Kauno gete, abu išsigelbėjo ir sukūrė šeimą. Moters senelis Jurgis Štromas buvo kino teatro „Pasaka“ savininkas, nužudytas „Lietūkio“ garažo kieme 1941 metų birželio 27 d. Šiuo metu J. Kagan kuria Sugiharos namuose – nuostabu, kad „Kaunas 2022“ projektų metu užmegztos pažintys tęsiasi ir įgauna naujas prasmes.
„Jau greit ateis diena, kai nebebus gyvų liudininkų, tų, kurie galėtų ateiti į mokyklą ir papasakoti vaikams, kaip jie būdami maži pateko į koncentracijos stovyklas ir ten išgyveno, arba kaip slėpėsi nuo mirties. Tad mes turime ieškoti vis naujų būdų pasakoti jų istorijas. Nyderlanduose tai lygiai toks pats iššūkis, kaip Lietuvoje“, – apie tai, kad būtina kurti vis naujas, kūrybiškas priemones, kalinčias perduoti žinutę „niekada daugiau“ ateities kartoms, kalbėjo Nyderlandų ambasadorius Jackas R. Twissas Quarlesas van Uffordas. Ir jis, ir L. Venclauskas atkreipė dėmesį į ką tik pristatytą interaktyvią knygą paaugliams „Kilnieji sukčiai“. Rašytoja Agnė Žagrakalytė drauge su japonų iliustratoriumi Kohyo Ikeshita ir meno vadovu Sergejumi Grigorjevu čia įtraukiančiai pasakoja apie didžius šių dviejų žmonių, rizikavusių savo šeimomis ir karjeromis, žygdarbius. Daugiau apie „Kilniuosius sukčius“ skaitykite čia.
Sugiharos namai-muziejus Vaižganto g. 30 darbo dienomis veikia 10–17 val., savaitgaliais – 10–16 val. Ekspoziciją galite užsisakyti savarankiškai arba sudalyvauti patyriminėje ekskursijoje. Daugiau informacijos – socialiniuose tinkluose.
