„Spektaklio repeticija yra toks stiprus „čia ir dabar“ momentas – manęs nėra niekur kitur. Man neįdomu daugiau niekas“, – apie kūrybinius teatro procesus mintimis dalinasi Auksiniu scenos kryžiumi įvertintas jaunasis teatro režisierius Naubertas Jasinskas.
Trumpai apie kūrybą, Lietuvos kultūros sektorių ir spektaklį „bowel“, kuris gegužės 27 d. bus rodomas ir Menų spaustuvėje, Vilniuje, ir birželio 7 d. Kauno miesto kameriniame teatre.
Esate apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Kaip manote, kokį aukščiausią profesinį tašką režisierius gali pasiekti?
Man atrodo, kad aukščiausio taško nėra. Šių dalykų išvis nereikėtų sureikšminti – apdovanojimus, pastebėjimus, kvietimus reikia suvokti kaip paskatą toliau gilintis į rūpimas temas ir formas bei pasidžiaugti, jog savitas mąstymo būdas ar pateikiamos estetikos yra suvokiamos ir vertinamos.
Esate jaunosios kartos režisierius. Kaip manote, koks jaunųjų menininkų vaidmuo Lietuvoje?
Manau, kad dar anksti atsakyti į šį klausimą. Galima matyti pokytį, ypač sostinėje, kuris po truputį plečiasi ir į kitus miestus, tačiau šiuo metu visa tai dar formuojasi – kryptys, estetikos. Galbūt net ne man jį reikėtų atsakyti, šis klausimas turėtų būti adresuotas žmonėms, kurie geba analitiškai suvokti meno lauką: menotyrininkams, apžvalgininkams, redaktoriams ir t.t.
Kaip vertinate Lietuvos kultūros politiką?
Neretai – tai vardų ir pavardžių lenktynės. Dažniausiai nėra formuojama jokia kryptis, pavyzdžiui, sezono ar net kelių sezonų naratyvas. Pasigendu kryptingo mąstymo – vyrauja taikymas iš pajutimo, iki galo nesuvokiant bendro konteksto. Jį suvokti, be abejo, labai sudėtinga – tai reikalauja nemažai finansinių ir laiko išteklių, nes siekiant suvokti kontekstą reikia jame dalyvauti – keliauti ir skirti daugybę laiko. Tad, man atrodo, jog tokių žmonių, kurie padėtų suvokti kontekstą ir pradėti jį formuoti, stinga, kalbant apskirtai apie meno rinką.
Virtualus pasaulis kalba apie atmintį. Neišnagrinėjus praeities ir dabarties momentų vargiai galime keliauti į rytojų.
Ar įmanoma sutalpinti į vieną sakinį apie ką yra spektaklis „bowel“?
Aš tikrai negaliu sutalpinti į vieną sakinį apie ką yra „bowel“ ir aš to nedarysiu. Man labai patinka, jog, pavyzdžiui, didesniuose Europos teatruose kartu su didesniais pastatymais yra išleidžiamos ne tik brošiūros, bet ir knygutės, kuriose aprašoma kūrybinio kelio eiga, kūrybinės komandos narių pamąstymai, eskizai, citatos – yra pateikiamas kontekstas iš kurio sukurtas meno kūrinys. Man atrodo, kad noras žiūrovą pakviesti per vieną spalvotą plakatą, vieną gražų sakinį ar žodį, kalbant apskritai, ne tik apie šį spektaklį, yra klaidinga strategija. Šiuo atveju, įstaigos turi investuoti strategiškai į kūrinių komunikaciją tam, jog tai nevyktų šabloniškais, greito pardavimo būdais. Ne paklausa turi siūlyti turinį ar komunikacijos būdus, bet rinka turi formuoti požiūrį – tai yra ilgas ir labai sudėtingas darbas, kurį reikia nudirbti (šypsosi).
Kaip atskaitos tašką spektakliui „bowel“ pasirinkote Antonino Artaud pjesę „Kraujo purslai“. Kodėl?
Tuo metu atlikau praktiką Berlyne pas režisiere Susanne Kennedy, su kuria kalbėjome apie naudojamą literatūrą kūryboje. Būtent tada buvo išsakyta mintis, jog esminis atspirties taškas yra A. Artaud. Tuo metu su jo kūryba buvau susipažinęs tik teoriniame lygmenyje, tačiau pradėjus skaityti, pajutau, jog jo kūrinius suprantu labai emocionaliu būdu. Artaud užrašai ar pjesės kartais būna sunkiai linijiniai, naratyviai suvokiamos – tam, kad suprastum jo mintis iš pradžių reikia perskaityti jo biografiją, suvokti kontekstą ir tik tada gilintis į jo minties raišką. Man tai pasidarė be galo įdomu. Jis bandė laužyti to meto tradiciją, kalbėti visiškai savomis priemonėmis ir per trumpą vyro ir moters susitikimo fragmentą papasakoti pasaulio susikūrimo ir savinaikos istoriją. Tai labai įkvėpė.
Spektaklis „bowel“ asocijuojasi su virtualybe, ar galvojote apie tai kurdamas spektaklį?
Virtualybė nėra šio spektaklio tema – tai padiktavo formą. Virtualus pasaulis kalba apie atmintį. Neišnagrinėjus praeities ir dabarties momentų vargiai galime keliauti į rytojų. Spektaklyje nemažai scenų, kurios rekonstruoja praeities įvykius ir nagrinėja išgyvenimus, tad per dabarties perspektyvą nagrinėjama praeitis ir atmintis, o spektaklio forma asociatyviai veikia kaip ateities suvokimas. Šios trys ašys spektaklyje susijungia į bendrą visumą.
Ar matote besiformuojantį savo darbų bendrą braižą?
Man tai suvokti dar yra sudėtinga. Tam reikia atsiriboti ne tik nuo savo kūrybinio proceso ir rezultato, tačiau dar ir įvertinti kitų darbų kontekste – dar neturiu tokio raumens.
Pilną interviu su režisieriumi galite rasti čia: https://youtu.be/veKJ7xdKxsQ
„bowel“ galite išvysti gegužės 27 d. Menų spaustuvėje ir birželio 7 d. Kauno miesto kameriniame teatre. Spektaklis anglų kalba su lietuviškais subtitrais. Ukrainiečiams ir jų šeimoms suteikiama galimybė Kauno miesto kamerinio teatro spektaklius pamatyti nemokamai. Registracija: https://forms.gle/Ea9LUp628Wk8bVtS8.
