Idėja šiam tekstui atskilo nuo ledo luito, sukausčiusio mano laiptinės prieigas. Vasario pabaigoje, kiek pakilus termometro stulpeliui, nusprendžiau išsivaduoti nuo kasdienės baimės šuns pavedžiojimą baigti traumatologiniame ir griebiausi įrankio keistu pavadinimu – skaldyklė.
Kiek pamojavęs (jausmas geras, beveik kaip irklavimas) išvydau seniai regėtą vaizdą – šaligatvio plyteles. Staiga supratau, kad ši žiauriai graži žeima iš manęs buvo atėmusi mėgstamą laisvalaikio užsiėmimą – žiūrėti po kojomis.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. kovo numeryje „Faktūros“)
Tokio mano mikrovisatą dengiančio ledo-sniego-purvo sluoksnio kaip šiemet mano žandai nepamena nuo ankstyvos vaikystės, kai apkūtotas juodais sintetiniais kailinukais būdavau rogėmis vežamas į darželį. Supratau, kad visgi skirtingo amžiaus, faktūros, estetikos dangos yra svarbus miesto pažinimo ir pajautimo elementas. Šiame tekste pabandžiau sukloti man geriausiai pažįstamo Kauno centro dangų raidą – ir nurodyti, kur kokių istorinių sluoksnių dar galime patirti. Nesu specialistas, tik šį miestą pamilęs atvykėlis, tad atleiskite, jei į kai kuriuos istorinius faktus, kuriuos aptikau skaitinėdamas Mindaugo Balkaus, Arvydo Pakštalio ir kitų Kauno istorijos tyrinėtojų tekstus, pažiūrėsiu pernelyg poetiškai.
Laisvė alėjai
Nors dabartinį vardą ir pareigas Laisvės alėja gavo tik 1919 m. vasarį, jos ašis pelkėtas ir miškingas Kauno pakraščio žemes drąsiai perskrodė dar XIX. viduryje. Iki tol miesto gyvenimas virė (tiksliau, murkdėsi) dabartiniame Senamiestyje, kuriame akmenimis grįstos buvo tik Rotušės aikštė ir dabartinė Birštono gatvė, žymėjusi miesto pabaigą. Pėsti ir ratuoti dalinosi ta pačia purvo ir dulkių koše, nuo kurios skystesniems reikalams nebuvo kur nubėgti. Čia priminsiu, kad miesto kanalizacija Kaune radosi tik jau gerokai įsibėgėjus Pirmajai Respublikai, 1929 metais…
Taigi 1847-ieji. Jau keletą metų Kaunas – Rusijos imperijos šiaurės vakaruose įkurtos gubernijos centras. Pirmuoju gubernatoriumi tapo anoks Ivanas Kalkatinas, kuriam valdant dabartiniame Perkūno name įsteigtas teatras ir patvirtintas miesto planas. Šiame plane – ir vieta būsimajai Laisvės alėjai, tiesa, kol kas – caro sosto įpėdinio Nikolajaus prospektui. Planas nebuvo kažkuo itin kūrybiškas ar kaunietiškas (labiau odesietiškas, adaptuotas daugeliui imperijos miestų), bet jis lėmė Kauno kryptinę logiką, kuria vadovaujamės jau per 150 metų.
Beje, Kauno gubernatoriai keitėsi itin dažnai, ir kiekvienam galima priskirti vis kitą Kauno urbanistinio progreso laiptelį. Pavyzdžiui, 1890–1896 m. dab. Istorinėje Prezidentūroje rezidavęs Nikolajus Klingenbergas „kaltas“ dėl konkės, arklinio tramvajaus, be kurios paliekamo kvapo vaizdingų apipasakojimų vis dar neapsieina nei viena ekskursija po Laisvės alėją. Dažnoje jų paminimos ir buvusios kapinės toje vietoje, kur dabar Miesto sodas, skveras priešais Kauno valstybinį muzikinį teatrą. Vaikštinėjame ant protėvių kaulų – kaip ir visas likęs pasaulis.
Paslaptingasis meksfaltas
„Prospektas“ – titulas garbingas, bet kol naujoji gatvė – dvi eismo juostos, atskirtos bedarbių susodinta medžių juosta – jį priaugo, turėjo praeiti šiek tiek laiko. Iki pat tarpukario čia neiškilo aukštesnių ir įmantresnių pastatų, su keletu išimčių – tarp jų ir Soboras, dab. Šv. Arkangelo Mykolo įgulos bažnyčia. Juk baigiantis XIX a. Kauną nuspręsta įtvirtinti, o tvirtove apsupus patogiau saugoti mažaaukščius pastatėlius, nei dangoraižius.
Pirmojo pasaulinio karo metais Kaune šeimininkavo vokiečiai, o nauja valdžia dažnai tvarką pradeda būtent nuo gatvių pavadinimų. Taip Nikolajaus prospektas virto Kaiser-Wilhelm-Strasse, kuria toliau riedėjo konkė, o šaligatviai buvo lentiniai.
O tada atėjo aukso amžius – žinoma, laikinai, juk visi tikėjosi tuojau pat atgauti Vilnių. Pirmajam atkurtos valstybės gimtadieniui štrasė pervadinta į Laisvės alėją. Imtasi ją modernizuoti. Jei kiekvieną sykį, kai kas nors bandė pataisyti mano pavartotą terminą „meksfaltas“ į „asfaltą“, būčiau gavęs eurą, turėčiau jau kokius penkis. Juokas juokais, bet atrodo, kad šis tarpukario artefaktas vertas didesnio istorijos mylėtojų dėmesio. To meto spaudoje teigta, kad jis buvo lygus iki spindesio ir apskritai sumodernino laikinosios sostinės gatvių išvaizdą.
Sutapimas ar ne, bet būtent 1929-aisiais, kai miestas tapo kanalizuotas, o burmistru jau aštuonetą metų darbavosi stropusis Jonas Vileišis, Laisvės alėja nustojo važinėti konkė. Ta pačia proga alėja ir išasfaltuota, kaip ir daug kitų miesto gatvių, – pasakojama, kad dukart per dieną būdavo plaunama. Šaligatviai tapo cementiniais.
Ar danga – paveldas?
Automobiliai ir viešasis transportas iš liepų bulvaro išprašyti po 1977–1982 m. vykusios Laisvės alėjos rekonstrukcijos, kurios projektą parengė Alfredas Paulauskas ir Vanda Paleckienė. Sakoma, tai buvo viena pirmųjų pėsčiųjų zonų sąjungoje.
Jei to mano vis minimo konkės keliamo kvapo ir fizinių arklių suvenyrų tikrai niekas iš dabartinių kauniečių nepamena, tai bene kiekvienas prisimena masyvias betonines stačiakampes plyteles, lyg domino užpildžiusias pėsčiųjų oaze virtusią Laisvės alėją (taip, nors trumpam gavusi kraugerio Stalino prospekto vardą, po jo mirties vėl tapo Laisvės alėja). Dar ne taip seniai šios faktūros „likutis“ buvo randamas alėjos pradžioje, nuo pagrindinio bulvaro atkirstoje Vytauto prospekto, bet ir ši atkarpa jau renovuota, o tvirtos progreso rankos pergalė prieš paveldą įtvirtinta ten įsmeigiant policijai dedikuotą obeliską.
Tiesa, vos kirtus gatvę ir dar nepriėjus Soboro galima atrasti XIX a. menantį netašytų akmenų grindinio lopelį, įspraustą tarp granitinių trinkelių. Jis atrastas pradėjus kapitalinį atkarpos remontą, o dabar paliktas ateities kartoms pasigrožėti. Tad jei nuo Vytauto parko į barą Laisvės alėjoje skuosite su aukštakulniais, atsargiai, kad nepaliktumėte rieduliuose įstrigusio kulniuko. Sako, tie akmenys, kurie atliko rengiant istorinį inkliuzą, ilsisi S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome. Netikrinau.
Bet šis skirsnis – apie dingusį sovietinį sluoksnį. Nors… gal ir ne viskas prarasta. Betoniniai stačiakampiai sudalyvavo 2017 m. vykusioje 11-ojoje Kauno bienalėje „Yra ir nėra: paminklo (ne)galimybė“, kuruotoje Paulinos Pukytės. Žinoma, ne patys. Iki šiol aptariamoje bienalėje kūrinį „Laisvės alėja. 2017“ pristatė iš Kauno kilęs menininkas, Nacionalinės premijos laureatas Dainius Liškevičius. Negaliu nepritarti kūrinio anotacijai: „Šis grindinys, suteikęs pagrindinei miesto gatvei tik jai būdingą veidą, nors ir atsirado sovietų okupacijos metais, o gal kaip tik dėl to, daugeliui to meto Kauno gyventojų ir svečių neatsiejamai susijungė su pačia Laisvės alėja kaip laisvės idėjos ir tam tikrų „nepriklausomo“ gyvenimo apraiškų, įskaitant ir 1972 m. jaunimo protestus Kaune, simboliu, „atvedusiu“ iki Lietuvos nepriklausomybės.“
Bienalės rengėjai tuomet klausė – ar paprastos grindinio plytelės, sutarus, kad jos yra kultūros paveldas, gali virsti paminklu? Ar jų vieta turėtų būti muziejuje, ar visgi gatvėje? Atsakymą padiktavo laikas – alėjoje trepsime jau nauja danga, o senosios pavyzdys iš tiesų rado vietą Kauno miesto muziejaus Rotušės ekspozicijoje, režisuotoje Karolio Kaupinio.
Linkėjimai iš Kinijos
Dabartinė Laisvės alėja, išklota iš Kinijos atvežtomis granitinėmis plytelėmis, tam tikra prasme įkūnija Lietuvos vertybines dvejones. Turiu galvoje vis kylantį klausimą – tai pakeliui mums su Kinija, ar visgi labiau su Taivanu? Yra ir daugiau niuansų. Pasidomėjęs aptikau, kad didžiuma kiniško granito gaminama iš Sindziango provincijos akmens. Beveik pusė Sindziango gyventojų – uigūrai.
Akyli miestiečiai vis nufotografuoja pavojingai iškilusį smailų naujojo granito plytelės kampą ar užklupus smarkesniam lietui šapais ir lapais besikemšančius griovelius, daug siauresnius nei iki rekonstrukcijos. Greičiausiai skildavo ir lūždavo ir anos plytelės, tik… mobiliųjų telefonų kauniečiai neturėjo, o ir skųstis nebuvo kam. Dabar esame laisvi tai daryti ir drauge palaikyti tvarką mieste.
Bet grįžkime prie paveldo ir naujos dangos dialogo su istorija klausimų. Kiniškas granitas pagarbiai apglėbė Roberto Antinio sukurtą memorialą Romui Kalantai, bet… susidūrimo su ateitimi neatlaikė kavinės „Tulpė“ plytelės.
Šeši stačiakampiai „atvirukai“, liudiję ne vieną dešimtmetį šalia siautusios bohemos atminimą, įmontuoti į dar nerenovuotą grindinį. Įdomu, kad Laisvės alėją sudalinus įžambiai, rombais tapusios plytelės į naująjį grindinį įdėtos. Tačiau po kiek laiko… dingo. Pasirodo, buvo per slidžios ir todėl pavojingos. Visgi slidžių intarpų yra ir tarptautiniu mastu už dizaino sprendimus apdovanotoje Vienybės aikštėje – galbūt radus techninį sprendimą būtų galima ir „Tulpės“ atminimą sugrąžinti į vietą, ir Vienybės a. skubėtojus apsaugoti?
Čia duosiu puikų tos pačios Kauno bienalės palikimo pavyzdį – laiptuose į Kauno paveikslų galeriją įmūrytas kūrinys „Visi nueiti gyvenimo žingsniai mane atvedė čia, dabar“, kurio autorius – jau miręs italų menininkas Alberto Garutti. Nebesuskaičiuosi, kiek pažinčių užsimezgė stabtelėjus prie šios plytelės.
Jei grindinys prabiltų
Nors memorialines lentas esame įpratę kabinti ant sienų, o galvą turistaudami kelti aukštai, visgi nuleisti akis – taip pat labai prasminga. Ne tik dėl to, kad neužkliūtum ir naujo bato, kurių alėja iki atsidarant „Akropoliui“ buvo pravardžiuojama Laisvė, nesusiplėšytum. Žvyras, rieduliai, protėvių kaulai, kadaise užkasti lobiai, meksfaltas, betonas ir granitas – žengdamas žingsnį gal ir nematai, bet jauti į akmenį organiškai įsipynusią istoriją ir supranti – praeitis, kad ir renovuojama, šlifuojama, gludinama, nesutinka pasiduoti užmarščiai. Nors ir išblaškyta fragmentais, ji čia pat. Žiūrėk po kojom.