„Kai atrandi, kiek daug potencialo slypi šioje bendruomenėje, vadinti juos neįgaliaisiais nebetenka prasmės. Dauguma žmonių be negalios nėra susidūrę nė su viena iš kliūčių, kurias žmonės su negalia įveikia kiekvieną dieną“, – sako Maka Chkhaidze, mums aptariant naujausią jos rezidenciją. Maka yra Sakartvelo menininkė, kuratorė ir ne pelno siekiančios organizacijos „InForm – Platform for Inclusive Minds“, skatinančios žmonių su negalia įtrauktį Sakartvelo scenos menų lauke, įkūrėja.
Rugpjūčio mėnesį Maka praleido Kaune, dalyvaudama „Magic Carpets“ rezidencijoje, „Akvila Camphill“ socialinėje erdvėje, skirtoje žmonėms su intelekto negalia ir jų šeimų nariams. Čia Maka kartu su bendruomenės nariais sukūrė šokio spektaklį. Jis buvo pristatytas Kaune šių metų rugsėjį. Pokalbyje Maka apmąsto kūrybinį procesą, įtraukią meninę praktiką ir judesį, tampantį priemone suartinti skirtingas tikroves.
Ar „Magic Carpets“ rezidencija buvo tavo pirmasis apsilankymas Lietuvoje?
Taip, čia praleidau vieną mėnesį. Man labai patiko Kaunas. Tai buvo miestas, kurio atmosfera ir gyvenimo būdas buvo būtent tai, ko man reikėjo. Girdėjau, kad kitais metų laikais jis nėra toks ramus ir tylus kaip rugpjūtį, tačiau vis tiek buvo daug veiklos, be to, po miestą labai patogu vaikščioti. Kasdienis gyvenimas ir kasdieniai poreikiai čia nenuvargina. Kai buvau Kaune, vyko „ConTempo“ festivalis ir buvo nuostabu stebėti, kaip meniniai renginiai keičia miestą. Tai buvo ypatinga. Be to, man be galo patiko dirbti „Akviloje“ ir su „Magic Carpets“.
Kaip ši rezidencija atsirado tavo gyvenime?
Šis projektas ir rezidencija man buvo labai svarbūs. Likus keliems mėnesiams iki atvykimo į Kauną, pradėjome programą dienos centruose Tbilisyje, Sakartvele. Pagrindinė jos idėja buvo pasiūlyti nemokamus šiuolaikinio šokio užsiėmimus žmonėms su negalia, kurie leidžia laiką šiose įstaigose ir neturi galimybės dalyvauti kitose meninėse veiklose. Kai išgirdau apie „Magic Carpets“ rezidenciją ir šią bendruomenę, tai pasirodė esantis nuostabus derinys. Panašų rezidencijos modelį planuoju taikyti ir Tbilisyje: kviesti skirtingų sričių menininkus tam tikrą laiką dirbti su bendruomene ir kartu su dienos centrų lankytojais kurti naujus meninius projektus.
Rezidencijos metu kartu su „Akvilos“ bendruomene sukūrei šokio spektaklį. Papasakok daugiau apie ten praleistą laiką.
Tai buvo pirmas kartas, kai su anksčiau nepažinota grupe turėjau sukurti spektaklį per tokį trumpą laiką. Daug dirbu su žmonėmis su negalia ir skirtingose grupėse pastebėjau daug panašumų. Tačiau, žinoma, yra ir veiksnių, dėl kurių kiekviena grupė labai išsiskiria. Iš pradžių norėjau susipažinti su grupe, sužinoti, kaip jos nariai leidžia laiką, suprasti, ką centras siūlo savo gyventojams, ir geriau pajusti, kaip veikia visas centras. Vieno mėnesio „Akviloje“ nepakako. Labai vertinu procesą ir laiką, kurį praleidome kartu. Sukurtas spektaklis yra tarsi vyšnia ant torto, tačiau jis nėra pats svarbiausias dalykas.
Į socialinį centrą eidavau kiekvieną dieną ir vesdavau grupei dviejų valandų trukmės užsiėmimus, o kartais ir individualias sesijas. Kartu pietaudavome ir leisdavome pertraukas, prisijungdavau prie jų rytinio ritualo. Iš šių rytinių susibūrimų daug ko išmokau. Tarp mūsų, žinoma, buvo kalbos barjeras, tačiau ir tai buvo vertinga, nes šokis yra universalus, todėl galėjome bendrauti judesiu.
Ar iš anksto planavai, kaip turėtų atrodyti pasirodymas?
Visas procesas buvo grindžiamas idėja, kad viskas, ką sukursime, kils iš pačių dalyvių. Tai darėme per žaidimus, pratimus ir pokalbius. Bandėme išsiaiškinti, kas jiems svarbu, ką jie mėgsta ir kaip įsivaizduoja įvairius dalykus. Tai buvo savotiškas judesio ir pomėgių tyrinėjimas, kuriuo remdamasi sukūriau spektaklio struktūrą. Žinoma, turėjau tam tikrą supratimą, kaip spektaklis turėtų atrodyti, tačiau netikėtai ir intuityviai visa iš grupės surinkta medžiaga derėjo su mano idėja. Galiausiai, stebėdama spektaklį, nustebau, kaip sklandžiai visos jo dalys susijungė į visumą. Visa komanda, „Akvilos“ bendruomenė, buvo labai susidomėjusi, motyvuota ir visokeriopai palaikanti.
Manau, mūsų dalyviams šis projektas taip pat buvo labai įdomus. Spektaklyje dalyvavo vienas profesionalus šokėjas Adrian Carlo Bibiano. Norėjome, kad grupėje būtų ir profesionalus šokėjas. Jo dalyvavimas darbui suteikė dar kitokią kokybę ir nustatė kitokį lygį, kurį dalyviai stengėsi pasiekti. Jiems tai pavyko labai gerai.
Paminėjai spektaklyje dalyvavusią žmonių grupę. Kaip ši grupė buvo suformuota?
Iš viso scenoje pasirodė vienuolika žmonių: du socialiniai darbuotojai, vienas profesionalus šokėjas ir aštuoni bendruomenės nariai. Administracija paklausė kai kurių dalyvių, ar jie norėtų prisijungti, o kiti buvo rekomenduoti, nes darbuotojai žinojo jų pomėgius ir galėjo įvertinti, kam pakaktų ištvermės. Kasdien dvi valandas susitelkti į konkretų dalyką yra sunkus darbas. Reikia būti atsidavusiam.
Šokio pasirodymas jau sukurtas, o visa patirtis, regis, buvo labai įdomi ir vaisinga ne tik tau asmeniškai, bet ir visai grupei.
Sukūrėme penkiolikos minučių trukmės spektaklį. Proceso metu jų gebėjimai ir motyvacija taip išaugo, kad maniau, jog galėtume jį pailginti, tačiau dabar jis yra geras toks, koks yra. Kartais procesas buvo labai varginantis, susidūrėme ir su tam tikrais sunkumais, bet tai natūralu. Žmonės turėtų mėgautis procesu, o jei taip nėra, laikas sustoti. Turint laisvę sustoti ir žinant, kad neprivalai tęsti, sumažėja spaudimas ir atsiranda laisvesnis požiūris.
Kai kuriuos proceso sunkumus numatei, nes tai nebuvo pirmas kartas, kai dirbai su žmonėmis su negalia. 2022 m. įkūrei ne pelno siekiančią organizaciją „InForm – Platform for Inclusive Minds“, kurios tikslas yra įtraukti žmonių su negalia pasakojimus į Sakartvelo scenos menų lauką. Kada susidomėjai šiomis „paralelinėmis tikrovėmis“, kaip pati jas vadini?
Pirmą kartą su tuo susidūriau studijuodama aktorinį meistriškumą Tbilisyje. Būdama studente pradėjau dėstyti vaidybą viename iš dienos centrų. Ši aplinka man padarė tokį didelį įspūdį, kad jau daugiau nei dvidešimt metų esu susijusi su šia bendruomene. 2022 metais per pandemiją, kaip ir daugelis kitų žmonių, išgyvenau egzistencinę krizę, kai pradėjau galvoti, kur noriu nukreipti savo karjerą ir ką iš tiesų mėgstu daryti. Vidinis balsas man sakė, kad darbas su žmonėmis su negalia atitinka visus mano lūkesčius darbui. Nuo tada visą savo laiką ir patirtį skyriau „InForm“ įkūrimui ir stabilios organizacijos, kuri nuosekliai dirbtų siekdama žmonių su negalia įtraukties į šiuolaikinį meną, kūrimui.
Ką norėjai įgyvendinti „InForm“ organizacijos kontekste?
Daug veiklų vyksta atskirai – turiu omenyje veiklas, skirtas tik žmonėms su negalia. Vyksta įvairūs projektai ir renginiai, tačiau jie neturi tęstinumo, o šis darbas nėra bendro meno lauko dalis. Būtent tai norėjau pakeisti, bent jau scenos menų srityje. Norėjau pagaliau išgirsti, kad menininkai turi ne kolegų su negalia, o tiesiog kolegų, ir kad vyksta ne renginiai žmonėms su negalia, o tiesiog renginiai žmonėms. Kad visa tai taptų šiuolaikinio meno procesų dalimi.
Kiekvienais metais kuriame spektaklius, prie kurių kviečiu prisidėti profesionalius režisierius, šokėjus, muzikantus, vizualiųjų menų kūrėjus ir aktorius, dirbančius kartu su žmonėmis su negalia. Vienu metu supratau, kad dirbame tik su tam tikru skaičiumi žmonių, galinčių atvykti į mūsų šokių studiją. Net išeiti iš namų ir atvykti į studiją gali būti sunku. Tuomet nusprendžiau, kad turime vykti į vietas, kuriose jie praleidžia didžiąją dalį savo laiko, užuot kvietę juos į studiją. Beje, būtent čia mūsų keliai susitiko su „Magic Carpets“, nes jų vizija yra panaši.
Sakartvele tiek žmonių su negalia bendruomenėje, tiek meno lauke esame žinomi kaip šokio teatras, kuris žiūrovams visada pasiūlo ką nors įdomaus. Pamačiusiųjų mūsų spektaklius požiūris į įtrauktį ir negalią pasikeičia. Keičiasi jų suvokimas apie savo poziciją, gyvenimo būdą ir tai, kaip jie mato save visuomenėje. Šiuo metu visuomenėje daugiausia dėmesio skiriama žmonių be negalios poreikiams ir jiems pritaikytai aplinkai. Patekęs į įtraukią aplinką pamatai, kokia įvairi gali būti tikrovė ir gyvenimas.
Ką atradai per šias patirtis? Ar jos pakeitė tavo požiūrį į bendruomenę ir žmogiškąjį ryšį?
Pasikeičia tai, kaip matai save. Vadindami juos žmonėmis su negalia iš tiesų pasirenkame ne patį tinkamiausią būdą apie juos kalbėti. Visą gyvenimą jie susiduria su daugybe kliūčių ir ribų, įskaitant fizines ir socialines problemas. Jiems nustatomi įvairūs apribojimai, todėl jie patiria daug sunkumų. Dažniausiai jie šias kovas laimi ir turi milžinišką gyvybinę energiją, smalsumą, atvirumą bei meilę gyvenimui ir aplinkiniams žmonėms. Kai atrandi, kiek daug potencialo slypi šioje bendruomenėje, vadinti juos neįgaliaisiais nebetenka prasmės. Dauguma žmonių be negalios nėra susidūrę nė su viena iš kliūčių, kurias žmonės su negalia įveikia kiekvieną dieną.
Negalios kultūra moko, kad egzistuoja ritmas, kurio žmogus negali pakeisti, ir kad ryte pabudęs turi prie jo prisitaikyti, kad galėtum veikti. Žmonės be negalios gali labai negailestingai elgtis su savo kūnais ir energija. Iš negalios kultūros galime išmokti klausytis savo kūno ir proto, atpažinti savo poreikius ir jais vadovautis.
Rezidencijos metu tyrinėjai tarpusavio ryšių, palaikymo ir solidarumo bendruomenėse temas. Ką tau reiškia kasdienis solidarumas?
Solidarumas prasideda nuo klausymosi ir vienas kito išgirdimo. Tam reikia skirti laiko. Kartais mūsų gyvenimas būna toks užimtas, kad dauguma ryšių su kitais žmonėmis gali likti paviršutiniški. Kai pradedu dirbti ir megzti ryšį su žmonėmis su negalia, būtent tuomet gilinuosi į jų asmenybes ir mokausi geriau juos suprasti. Solidarumas man siejasi su akimirka, kai skiri laiko, užmezgi ryšį su žmogumi ir pradedi jo klausytis. Pradedi priimti kito žmogaus aplinką ir aplinkybes. Sujungi šias tikroves. Vienas kito klausymasis, smalsumas ir tarpusavio ryšio kūrimas galiausiai gali lemti didesnius pokyčius.
Kartais išgirstu mintį, kad reikia „išmokti“ šokti, nors man visada atrodo, kad kūno judėjimas pagal ritmą yra neatsiejama mūsų žmogiškumo dalis. Kaip šokis gali padėti bendruomenėms ir apskritai žmonėms kurti stipresnius tarpusavio ryšius?
Tikrai taip. Būdamas šokio užsiėmime patiri kitokius ryšius nei įprastose situacijose. Voliojiesi ant grindų, užmezgi fizinį kontaktą su kitais, ugdai erdvės ir joje esančių žmonių suvokimą, turi išmokti bendrauti neverbaliniais būdais. Dėl to jautiesi labai susijęs su šalia esančiu žmogumi ir jam artimesnis.
Jau ilgą laiką dirbi su kūnu, judesiu, garsu ir jų tarpusavio ryšiais. Kada susidomėjai judesiu?
Nesu šokėja, tačiau šokis visada buvo mano gyvenimo dalis. Studijų metu ir po jų daug dirbau su judesiu ir fiziniu teatru. Niekada nemačiau šiuolaikinio šokio kaip kažko atskiro nuo teatro. Tačiau sakyčiau, kad dirbu su judesiu, o ne su šokiu. Judesys yra daug demokratiškesnis ir atviresnis, į jį galima įtraukti daugybę dalykų. Jame nėra tiek daug ribų, kiek tradiciniame teatre.
Kai galvojau apie geriausią būdą, kaip žmogus su negalia galėtų patogiai jaustis scenoje, šokis ir judesys buvo demokratiškiausi būdai pristatyti skirtingus kūnus ir protus. Dabar šiuolaikinis šokis tampa vis įtraukesnis. Tai, su kuo dirbame, turi didesnę misiją: parodyti, kiek daug žmonės su negalia gali padaryti ir kokie įdomūs jie gali būti tiek scenoje, tiek už jos ribų. Šokis yra geriausias būdas įgyvendinti šią idėją.
Pokalbį norėčiau užbaigti sugrįždama prie pradžioje aptartos temos – Kauno. Kartu su bendruomene sukurtas šokio spektaklis buvo pristatytas renginyje „Akimirką aš esu tu“. Kaip manai, kas nutinka šio virsmo metu? Ar įmanoma paleisti save ir tapti kitu žmogumi?
Apskritai spektaklis turi tokią galią: gali susitapatinti su scenoje esančiu žmogumi. Šis pavadinimas atliepia daugelį mūsų matomų spektaklių. Žiūrovas scenoje gali atpažinti save, ir ši patirtis gali ką nors pakeisti. Siekėme, kad toks ryšys užsimegztų ir mūsų spektaklio metu. Labai norėjau žiūrovams sukurti mūsų pačių veidrodinį atspindį: kaip mes klaidžiojame, kaip pasimetame, kaip atrandame savo kelius ir kiek daug kelionių bei smalsumo mums reikia, kol galiausiai atrandame vieni kitus ir save.
„Magic Carpets“ iš dalies finansuoja Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“. Lietuvoje projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros institutas.