Sunku besuskaičiuoti, kiek šimtų ir tūkstančių kartų šiemet ištartas, užrašytas, nupieštas ar kitaip ištransliuotas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardas. Norisi tikėtis, kad daugybė tekstų, paskaitų, laidų, filmų, spektaklių, skulptūrų ir kitų kūrinių Lietuvai ir pasauliui padėjo kiek geriau pažinti prieš 150 metų gimusią asmenybę. 

Šios publikacijos, o ir daugelio pirmoje pastraipoje minėtų įvykių nebūtų, jei ne Čiurlionio laiškai. Vilniaus knygų mugėje vasarį įvyko ilgai laukto leidinio – „M. K. Čiurlionio korespondencija“ II tomo pristatymas. I tomas, pasirodęs dar 2019 m., apėmė 195 laiškus iš egzistuojančių 291, giminėms ir bičiuliams, taip pat mecenatams parašytus nuo 1892 iki 1906 m., o antrojoje knygoje – likęs nepilnas šimtas Čiurlionio laiškų ir paskutiniai keleri jo gyvenimo metai. Šis dvitomis, kurio sudarytojai – Radoslav Okulicz-Kozaryn, Nijolė Adomavičienė ir Petras Kimbrys, yra fantastiška medžiaga besidomintiems vidiniu Čiurlionio pasauliu, jo ieškojimais, santykiais. Prieššventiniam numeriui parinkome keletą kalėdiškesnių laiškų, kuriuose – su metais ilgėjančiuose, gilėjančiuose ir tampančiuose srautu – gausu kasdienybės detalių, darbų ir džiaugsmų. Ir humoro! Galbūt Kastuko pastebėjimai įkvėps ar pakreips net ir jūsų šventes. 

Mykolui Oginskiui
Leipcigas, [1901] XII 2/15

Leipcigas, gruodžio 15
J. Š. Pone Kunigaikšti!

Prašom man dovanoti, kad be aiškaus leidimo drįstu kankinti savo laiškais, bet negaliu susilaikyti nepasigyręs. Praėjusią savaitę mano profesorius Reinecke, turbūt norėdamas suteikti man malonumo, liepė mokiniams sugroti konservatorijoje vieną didesniųjų mano kompozicijų – styginių kvartetą. Didelio malonumo nepatyriau, nes grota blogai, bet, šiaip ar taip, tai rodo, kad mano profesorius domisi manimi, pagaliau man pačiam atrodo, kad padariau gana didelę pažangą. Tačiau dirbau kaip reikiant. Dabar (nuo 23-os) turėsiu visas 10 dienų švenčių! Bus galima gerokai pailsėti. Tik, pagalvojęs, kad neturiu nieko pažįstamo, visi toli, ten, už kalnų, nelabai ir džiaugiuosi tomis šventėmis. Mano šeimininkė žydė, tad niekas man švenčių čia nė neprimins, ir praeis jos nepastebėtos. Pamokų čia gauti labai sunku; iki šiol jokios neturiu, bet tikiuosi, kad po Naujųjų metų gal ką išsirūpinsiu, nes juk tai nepakeliama, kad taip vis nieko ir nieko.

Baigdamas reiškiu gilią pagarbą ir prieraišumą
žemiausias Tarnas

K. Čiurlionis

–————

Stasiui Čiurlioniui
Leipcigas, [1901] XII 9/22

Leipcigas, gruodžio 22

Mielasis Brolyti! Linkiu Tau džiaugsmingų švenčių ir visa ko gero. Patariu Tau per šventes knygas atidėti į šalį ir paūžti kaip reikiant, paskiau dėl to su didesniu noru dirbsi.

Aš savo šventes jau pradėjau: šiandien nutapiau kažką panašaus į Druskininkų ežerėlį, bet nepavyko, nes dangus išėjo kažkoks vokiškas, ir man baisiai pikta. Tačiau nepraradau vilties, kad būsimi mano tapybos darbai bus geresni. O Tu, snargly, rašyk man per šventes, tiktai daug, nes kai parvažiuosiu, gausi ausų. Aprašyk man smulkmeniškai Kūčias pas ponus Markiewiczius, kurią valandą? kas buvo? kaip atrodė? apie ką kalbėtasi? Būsiu Tau labai dėkingas, kaip ir už visus Tavo laiškus. Turiu jų net 8 ir prisipažįstu, kad dar niekas tiek ir taip dažnai man nerašė.

Apkabinu Tave nuoširdžiai
Tavo Kastelis

–————

Marianui Markiewicziui
Leipcigas, [1901] XII 9/22

Leipcigas, gruodžio 22
Džiaugsmingų Švenčių!

Paskaitas visas baigiau ir laisvas kaip paukštis (be sparnų). Nusipirkau šiek tiek dažų ir drobės Nori turbūt pasakyti, kad drobę praverstų kam kitam. Mano brangusis, aš irgi jaučiu sąžinės graužimą, dėl to duosiu porą markių, bet juk turiu turėti per šventes kokią nors pramogą.

Visas Leipcigas šiomis dienomis pavirto vienais didžiuliais Varšuvos Geležies vartais. Gatvėse minios – nė nepraeisi; riksmas, triukšmas, sumaištis – baisu! Kur tik buvo didžiulis laisvos vietos gatvėje arba aikštėje, visur dabar stovi eglutės ir prekystaliai. Be žodžio „Weihnacht“ – nieko daugiau nematyti ir negirdėti. Pasiuto vokiečiai – jie tik dabar prisigeria ta intencija, kad „Weihnacht“ po poros dienų. Na, jau baigiu, dar kartą linkėdamas visiems džiaugsmingų švenčių ir visa ko gero.

Apkabinu Tave nuoširdžiai
Tavo Kastukas

–————

Povilui Čiurlioniui
Druskininkai, 1904 XII 23 / 1905 I 5

Druskininkai, 23/XII 04, povakaris

Mielasis Pauliuk!

Nors Tu ir amerikietišką kiaulė, bet, kad tave perkūnas, rašau, ir tiek. Kodėl Tu, nevidone, visiem rašei, o man – ne, ar užmiršai jau, kaip mudu ne kartą gerai gyvenome? Ak, Tu! O aš apie Tave galvojau nuolat ir džiaugiausi, ir sielvartavau, ir planavau, kaip bus, kai aš pas Tave atvažiuosiu. O dabar tai nė nebežinau, ką galvoti, gal Tu pyksti dėl ko nors, o gal nebenori dėtis su manimi? Ką gi padarysi, valia laisva. Aš savo ruožtu labai patenkintas, kad Tu Amerikoje, nors jaučiu, kad ne taip Tau ten gerai, kaip turėtų būti. Bet pagalvok, brolyti, kaip buvo čia, o kaip būtų buvę, jei būtum paimtas į kariuomenę, blogai, baisu, kaip negerai. Iš karo mažai kas grįžta, o kas grįžta, tie jau niekam nebetikę; grįžta pražilę, o kai kurie ir visiški idiotai. O ten, nors ir ilgu, bet turi ramybę ir paprasčiau į gyvenimą žiūrėsi. […]

Lorenso Tavo nepažįstu, bet spėju, kad tai vienas mažesnių miestų. Puiku! Tūnok jame kantriai ir spėriai mokykis angliškai, per pusmetį, kad ir kas, turi puikiai kalbėti angliškai. Tada dumsi sau į Bostoną arba į Čikagą ar kokį kitą Niujorką ir kaupsi dolerius, o juos mes paskui eikvosime. Aš jau pradedu ta intencija mokytis angliškai ir, norom nenorom, važiuoju pas Tave, o ten Tu išmokysi mane užsidirbti vikriai ir daug, o netrukus mūsų rankose kapitalas. Kapitalą dalijame į 2 dalis, vieną siunčiame namo, o kitą kemšamės į visas kišenes ir važiuojame pirmučiausiai apžiūrėti Vidurio Amerikos, Meksikos, neliestų Amazonės miškų, Misisipės pakrančių, truputį Pietų Amerikos, o paskiau keletą mėnesių pailsėti į Australiją. Iš ten į Ceiloną ir Rytų Indiją, kuriuos negreit norėsis mums palikti, desertui liks mums Afrika, Egiptas, piramidės, sfinksai, palmės, kupranugariai, datulės, krokodilai, o paskui, broliuk, Pariečė, Ratnyčia, Ratnyčėlė, Liamoriukas, ir vėl visi kartu. Tada aš sau eremą statausi su bokštu ir langais į keturias pasaulio šalis, o Tu tuokiesi. Na ką, gerai bus? Ak, Tu Broli, Broli, norėčiau dabar Tave pamatyti, bent šiaip sau žvilgtelėti į Tavo didelę makaulę, sulaužytą nosį ir geras akis. Na, nepyk!

Pas mus dabar namie didelė suirutė. Mamulė išsisuodinusi tūpčioja prie viryklės, nes rytoj Kūčios, o čia dar svečių (Mariutė, Vikčiukas su sūnumis ir Julytė) iš Vilniaus turi atvažiuoti. Juzytė ir Valė taip pat pasikaišiusios, krosnyje spraga įsiliepsnojusios sauso medžio pliauskos, Stasiukas baigė aguonas malti ir rengia kryžmas eglutei, Pietrelis kankinasi su septakordo apvertimo užduotimi, o Tėtė prisiminė dar kažkokią ponią ir nunešė jai kalėdaičių. Kas valandėlę atsiveria durys, ir su žodžiais „Tegul bus pagarbintas!“ įžengia tai senolis, tai kokios dvi mergytės, tai boba kalėdaičių. „Turbūt Ponas Vargonininkas pamiršo mus šiemet“, – sako jie ir išriša iš skepetaitės didelį vario dešimtuką.

Aš čia jau 6-ą dieną, apykaklės nesidedu, nesiprausiu ir turiu slogą, žodžiu, mėgaujuosi. Slankioju iš kampo į kampą, baruosi su Mama ir Juzyte ir ničnieko daugiau neveikiu. Jadzytė turi naują pravardę Australija nuo žodžio Tralija, kitaip sakant, mažiausioji iš visų šeimos dalių. Iš pradžių ji sielojosi, bet dabar jau apsiprato, ir kai tik aš sušunku: „Australija!“, iškart ima iš kišenės degtukus ir uždega man papirosą. Degtukai dabar jos išimtinė nuosavybė, ir ji stengiasi, kad niekur ir niekas daugiau jų neturėtų. Na, štai ir priplepėjau kaip turgaus boba! Tiesą sakant, neturėčiau rašyti Tau, nes pykstu, ir atmink, kad pyktis nepraeis, kol laiško iš Tavęs negausiu. O mano adresas: Warszawa, ul. Złota, N. 25, m. 28. Na, Broli, stipriai Tave bučiuoju ir linkiu Tau visa ko geriausio, o labiausiai, kad Tavo širdyje ir sieloje būtų gera 

visada Tavo

brolis Kastelis

Visi bučiuoja Tave stipriai.
Jei atsiųsi laišką mažiau negu 8 puslapių, tai neskaitęs išsiųsiu atgal į Lorensą, Mas[ačusetso valstija].
Kitame laiške aprašysiu Tau savo akademijos istoriją.
Stasiukas jau rūko papirosus, bet nerangiai – baisu!

–————

Sofijai Kymantaitei
[Peterburgas,] 1908 XII 20 / 12

Šeštadienis, 08 m. # 20

Saulelė mano giedrioji. Nesijuok iš manęs – baisiai mėgstu kalėdaičio laužymo paprotį – pusę siunčiu Tau – o kitą dalijuosi su maniškiais Druskininkuose.

Dar 6 dienos!!!! O gal 7. Juk paskutinis terminas atsiųsti pinigams – Druskininkai, gruodžio 26 d. Jei kartais negalėčiau išvažiuoti 26 d. rytą, tai telegrafuosiu Tau 25, o Tu praneši Mariukei.

Staseliuko atvažiavimas priklausys nuo mamonos kiekio. Šiaip ar taip – viskas juda teisinga kryptimi, ir, Zosele visų meiliausioji, visų vienatiniausioji mano, būk rami ir nenusimink, viskas bus gerai, laiduoju tai Tau ir glaudžiu, ir globiu visą, ir bučiuoju aplinkui, aplinkutėliui, mano Tu Vienatine Baltoji Gėle.

Paskutinis terminas išvažiuoti – 27 d. rytas, o 12 pop[iet] būsiu Vilniuje. Kur su Mariuke susitiksime? Stotyje ar mieste? Rašyk į Druskininkus arba nerašyk, tik lauk, nes laiškas jau nespės tikriausiai.

Iki pasimatymo, lekiu išpažinties pas kun. Kavaliauską, kurį pažįsti. Tarp reikalų taip jaučiuosi dabar kaip delfinas tarp bangų – baisiai maloniai ir be galo laimingas

Tavo Kastukas

–————

Adelei ir Konstantinui Čiurlioniams
[Peterburgas, 1909 XII iki 24 / 1910 I iki 6]

Brangiausieji Tėvai!

Pirmais savo laiško žodžiais tariu Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus, ką tik gimęs. Tikiuosi, kad atsakysite Ant amžių amžinųjų amen, visi kaip vienas Čiurlionių šeima: Senas jaunas Didelis mažas liesas riebus striukas storas plonas menkas silpnas, stiprus ligotas negaluojantis kurčias aklas nebylys, paikas išmintingas protingas kvailas mažakalbis ir liežuvingas gražus ir bjaurus dailus ir šlykštus kvepiantis ir smirdintis skylėtas ir užkamšytas sušlapintas ir išdžiovintas apsukruolis ir mėmė vienu žodžiu bet kokia dvasia šlovinanti Viešpatį Dievą ir bet kada iš kūno išleista visi taip pasakysite o aš tęsiu savo raštišką pokalbį ir šitaip sakau. Kas ten pas jus šiokie jūs tokie girdėti kodėl Kodėl neatsiliepiate kodėl laiško neparašote, argi turiu su Jumis savaip bylinėtis nepatarčiau byla bus trumpa Vadinasi taip, o dabar pasakysiu Jums naujieną, girdėjote jau tikriausiai, kad netrukus bus Kalėdos, tataigi juk kaip tik dabar sužinojau jog tikrai bus ir būtent šiomis dienomis tad bus daug džiaugsmo giedojimo kalėdaičių laužymo ir t. t., ir t. t. Džiaugiuosi labai ir džiūgauju, ir linkiu, kad ir Jums būtų taip linksma kaip man, ir taip džiugu kaip man, ir taip giedra ir gražu sieloje, kaip pridera per tokią Didelę Šventę. Tebus Jums taip gera kaip man, o man – kaip Jums, na taigi.
Na o dabar papasakosiu daug visokių dalykų ir naujienų šiek tiek Per šventes neparvažiuosime, bet nėra ko baimintis parvažiuosime vėliau truputėlį ir vis dėlto pasimatysime ir bus garsiau visur iš visur bus garsiau ir net labai garsu. O paskui tai jau visiškai kas kita bus pasakosime vienas kitam visokius dalykus ir džiaugsimės ir juoksimės iš džiaugsmo. Kai aš pavyzdžiui papasakosiu viena dalyką visi taip apsidžiaugs kad net baisu Kalbu apie Petrelį jis vargšas prisikankino tūnodamas tuose Druskininkuose, tad nutarėme pasiimti jį į Piterį ir atiduoti į konservatoriją, tesimoko sau, tik reikia Petreliui imtis darbo daugiausia harmonijos nes reikės laikyti egzaminą o tai ne juokai, Peterburge baisiai kalama todėl reikia ir gerai pasirengti. Petrelis turi išlaikyti kontrapunktą ir turi išlaikyti gerai kad man gėdos nebūtų – na ir viliuosi kad išlaikys kuo gražiausiai – Taigi po švenčių vadinasi iškart susirengiame ir važiuoja Petrelis Joneliukas Valė Tėtė Mama. O mama važiuos į Vilnių nors kartą tą akį ir dantis pasigydyti Ten yra l[abai] geras gydytojų ir dantistų Gimbutaitė tikriausiai už darbą nieko neims tik už medžiagas – tad kainuos tik keletą auksinų ir keliolika skatikų, o tai mažmožis. Dabar toliau siunčiame čia truputėlį valiutos Tėtė tuoj pat tepriperka medžiagos namo remontui. Reikia pasirengti, Pavasaris jau čia pat, skiedrų reikia nupirkti porą tūkstančių na ir statybinės medžiagos kadangi statysimės naują trobą. Na, taigi. O mano fraką nuo paveikslų prašau išnešti į balkoną išdžiovinti nes atrodo kad Tuoj jo prireiks O dabar pasikalbėkime apie ką kita Pavyzdžiui girdėjau jog Ponai Čiurlioniai nusipirko paršiuką arba veikiau kiaulaitę tad sveikinu žinoma kiaulė labai gerai bet karvė irgi dar geriau tad dabar pirmiausia trokštame karvės. Karvė kaip žinoma privalo būti gera graži meili simpatinga privalo turėti ir ragus galvą keturias kojas didelį pilvą, drėgną snukį šviesiai rožinį liežuvį ir t. t. Viską labai lengva karvėje atrasti. Ta karvė turi nemėgti raudonos spalvos, turi būti veršinga ir turėti bent vieną teisėtą veršelį, dailų, panašų į savo motiną. Paskui jis turi būti klusnus, gerai išauklėtas ir meilus, pagaliau veršiams šių dorybių nestinga, jie visada meilūs romūs ir simpatingi. Su motina karve jis turi gerai sugyventi sutarti ir pavyzdingai gyventi jokiu nesusipratimų niekada neturi būti. N[a] taigi Karvė manau kainuos kokius 80 rublių ir jau kartu su sūnumi ar dukterimi o jei ne tai ir 90 arba 100 įstengsime vienu žodžiu karvės kaina iki 150 rublių, na, taigi. O dabar šieno karvei pačioje pradžioje 10 maišų tik gražaus gegužės šieno Sėlenų 20 karčių taigi o paskui tai jau tik melžti reikės ir gerti pieną. Be to ir juo lengviau jei baltas ir riebus bei skanus Pieno padori karvė neturi gailėti ir turi duoti kasdien nuo 8 iki 16,60 gorčių kasdien. Pieną bus galima pardavinėti po 5 už kvortą ir brangiau arba daryti iš jo labai skanius sūrius varškėčius, išrūgas, įvairių rūšių sūrius – kaip antai šveicarišką, olandišką, lietuvišką žemaitišką Rockfort, Rozentovos Bri, vengrišką brinzq ir viską, kas tik įmanoma apskritai. Apskritai esant karvei, jau esama ir didelės įvairovės jau ir šio ir to ir nieko netrūksta. Su karve žmogus nepražus, tai turtas tai lobis, tai ištisas palivarkas, tai turtas tai lobis, ne, ką aš čia kalbu, Karvė yra Karvė net pats Nietzsche sakė kad Karvė yra gromuliuojantis padaras ir patarė žmonėms daugau gromuliuoti apskritai nes tai labai geras įprotis ir reikia būtinai pirkti karvę tatai. Taigi dabar reikia jos ieškoti atrasti važiuoti į Seirijus į Merkinę į Marcinkoni[s] į Varėną į Pariečę į Gardiną į Ratnyčią į Mizarus į Baltašiškę Janapolį ir t. t. Tai ne juokai. Taip o dabar vėl apie ką kita Apsukime karvę iš uodegos [pusės] ir pasižiūrėkime kas ten matyti Taigi krinta mums į akis pirmiausia tai, kas po uodega Nieko įdomaus ir vis dėlto geras dalykas. Vadinasi tik pasikalbėkime dar truputį Tai kai karvė jau yra viskas gerai, todėl įsižiūrėkime į viską iš arti Karvę aišku reikia prižiūrėti ir gerai šerti kai bus šieno tai jau viskas bus gerai – Taigi tada toliau sakau kad viskas gerai matome kaip viskas išeina į gera Reikia tik apsvarstyti Karvė jau nupirkta šieno užtektinai nieko netrūksta nebent paukščių pieno Bet tai čia tai ten matome kad dar trūksta to o tai negerai ir t. t. Tvarteliuką reikia gerai sutvarkyti, na, taigi Ką čia dar aha Tėtė pirmų pirmiausia gerai tesutvarko aptvarą paskui stogą paskui pamatus langus, ir t. t. Darbo bus oi bus bet darbas mielas nes s-vas sau kad palengvėtų buitis kad būtų gera nepaprastai gera kuo geriausiai geriau negu pas žmones ir t. t. 

Parvažiavę mes padėsime ir žodžiu ir darbu. Prašau tik nesipykti su mumis nes mes to nemėgstame Na, taigi Šulinį irgi reikia kuo greičiau sutvarkyti ir apskritai reikia imtis Tėtei tikrai netrukus atsiras kokia gera vieta rašiau kunigui Jarulaičiui žadėjo išrūpinti ką nors gera na, taigi o dabar prašau kai parvažiuosime geriau susitarsime o dabar prašau tik atminti jog mes iš visos širdies trokštame kad būtų gerai na ir suprantama kai parvažiuosime tuoj pat imamės darbo Kas kur o dirbti bus ką tas ten o tas kur kitur pamatysite net dulkės rūks. […] 

…šio Kastuko laiško pabaigą perskaitysite atsivertę leidinio „M. K. Čiurlionio korespondencija“ II tomą.