„Jei kovidas pakeis pasaulį, aš būtinai pastatysiu šia tema spektaklį, bet kol kas nematau jokių ypatingų permainų, tik jų deklaraciją“, – sako vienu perspektyviausių jaunosios kartos ukrainiečių režisierių tituluojamas Stasas Zhyrkovas, kurio kūrybinių planų įvairūs ribojimai sugriauti nesugebėjo (pabeldžiam triskart į medines scenos grindis), ir Alytaus miesto teatre pastatė spektaklį „Marytė“ pagal Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė“. Kovo 1-ąją jis bus rodomas Kauno valstybiniame lėlių teatre.
Zitos Stankevičienės nuotr.
Kuo Alytus ukrainiečių režisieriui primena jo gimtąjį Odesos priemiestį Černomorską ir ko žiūrovui tikėtis iš būsimos premjeros? „Man patinka drąsus teatras, kuris užduoda nepatogius klausimus“, – sako S.Zhyrkovas. Simboliška, kad jo spektaklis „Marytė“ parodytas Alytaus miesto teatro 30-mečio jubiliejinio vakaro metu, nes Alytaus miesto teatras vis dažniau tampa kūrybine aikštele įvairių užsienio šalių menininkams. Stasas mano, kad toks teatro modelis yra labai teisingas ir prasmingas šiuolaikiniame pasaulyje.
Kaip užsimezgė jūsų kūrybinė pažintis su Alytaus miesto teatru?
Šiuo metu esu Kijevo akademinio dramos ir komedijos teatro kairiajame Dniepro krante direktorius ir meno vadovas, o iki tol vadovavau teatrui „Auksiniai vartai“. Jo 40-mečio jubiliejaus proga buvo surengas show case, į kurį pakviesti įvairių užsienio šalių teatrai, taip pat ir Alytaus.
Jo direktorė Inesa Pilvelytė ir meno vadovė Andra Kavaliauskaitė pasižiūrėjo kelis mano spektaklius ir pakvietė paviešėti Alytuje, o vėliau ir kurti. Turėjau kontaktų ir su kitais Lietuvos teatrais (manau, aš ten dar pastatysiu spektaklių), bet Inesa parodė pozityvų atkaklumą, dalykiškumą, man labai priimtina jos komunikacija – oficiali ir kartu draugiška, ir štai aš čia. Statau spektaklį pagal rašytojo A.Šlepiko bestselerį.
Nespėjau prieš interviu perskaityti romano „Mano vardas Marytė“, nes kelinta savaitė laukiu eilėje bibliotekoje. O kaip pats atradote šią knygą?
Knygyne Kijeve, sudomino pavadinimas. Suprantama, kad Lietuva parodė ukrainiečiams didelį dėmesį, kai prasidėjo karas su Rusija, man ruošiantis kelionei draugai rašė: „Pasakyk ačiū Lietuvai“! O kai važiavome iš oro uosto, Inesa pajuokavo, kad turėčiau išlipti ir laukuose šaukti: „Ačiū, Lietuva!“ Būtent Lietuvos ambasada Ukrainoje, kuri yra pakankamai aktyvi, ir išleido A.Šlepiko romaną. Perskaičiau, labai patiko, norėjau „Mano vardas Marytė“ statyti Ukrainoje ir netgi buvau pradėjęs repetuoti su studentais.
„Marytė“. Zitos Stankevičienės nuotr.
Aktuali tema?
Vilko vaikai kaip istorinė tema nėra labai nauja Lietuvoje, apie tai kalbama. Norėtųsi paskatinti žiūrovus tam tikram vidiniam šeimyniniam tyrimui. Jei atsiras žmonių, kurie supras, kad tų dalykų, apie kuriuos kalbame spektaklyje, teritorijoje jų atmintyje yra baltos dėmės, kad jie nežino, kas tuo metu vyko su jų šeima, artimaisiais, ir pabandys tai sužinoti, manau, savo užduotį būsime įvykdę. Spektaklyje vaidinantys aktoriai taip pat surinko savo šeimų istorijas ir jose išryškėjo daug jautrių momentų. Todėl spektaklis veikiau dialogas aplink knygos temą – siužeto linija išlieka, bet ji tampa didesnės istorijos apie svarbius dalykus dalimi. Stengiamės nenueiti į formą, gilinamės į esmę, temą, tam tikrus „skausmo taškus“. Istorija juk nėra vienareikšmiška, o bet kuris karas visada reiškia, kad „gerieji“ ir „blogieji“ yra abiejose barikadų pusėse. Norisi šia tema kalbėti.
Žinau, kokį teatrą kuriate Ukrainoje: intelektualų, bet nenuobodų, aštrios socialinės tematikos, Jums labai svarbi politika kūryboje. Ar tai ir dėl Ukrainos situacijos?
Tikrai ne. Aš manau, kad teatras negali egzistuoti be politikos (ir ne politikoje), ignoruoti jį supantį pasaulį. Nesvarbu, ar tai būtų Jungtinė Karalystė, Latvija ar Lietuva – teatro esmė yra įvairiais būdais atspindėti tikrovę. Teatras atsakymų nepateikia, jis klausia, o žiūrovas turi teisę už savo pinigus rinktis klasikinį teatrą, operą ar kokią muzikinę komediją, arba galvoti apie tai, kad jam norisi dvasiškai žengti į priekį. Galbūt atrodys, kad aš čia kalbu labai skambiais žodžiais, bet iš esmės geras teatras yra būtent apie tai – kažką nepatogaus, ką net sau skausminga prisipažinti. Aš už tokį teatrą, jis man patinka.
Aštrus? Provokuojantis?
Galbūt drąsus. Provokacija scenoje? Nebežinau, ką šiandien reiškia pats terminas „provokuojantis teatras“, turbūt provokacija būtų sukurti… klasikinį spektaklį.
„Marytė“. Zitos Stankevičienės nuotr.
Pakalbėkime apie centro ir periferijos santykį Ukrainoje. Ar tiesa, kad teatras (ir menas apskritai) kaip reiškinys gyvuoja tik Lvove ir Kijeve?
Aš manau, kad provincija Ukrainoje ir netgi Lietuvoje, jau nekalbu apie Vokietiją, Angliją ar Prancūziją, skiriasi. Lietuvoje valdžios, finansų decentralizacija vyksta ir pavyksta, o Ukrainoje – nepavyksta. Bet kultūroje įdomūs įvykiai gali vykti ne tik Kijeve. Kalbant apie Lvovą, tai tėra mitas, nes šitas miestas yra patyręs teatro „kadrų badą“. Ruošiami aktoriai, bet ne režisieriai. O jei nėra režisierių, tai nėra ir teatrų vadovų (pasitaiko puikių išimčių, kaip Alytaus teatre, bet Inesa taip pat ir pati režisuoja), nes iš esmės režisierius nuo jaunumės mokosi sukurti pasaulį aplink save. Teatrui tai labai svarbu, nes aktorius yra nukreiptas į save, jis – egoistas gerąja to žodžio prasme, o režisierius egoistu būti negali, privalo daugiau atiduoti nei imti.
Kaip vertinate mūsų Alytaus teatrą, gyvuojantį nedideliame mieste?
Klausykite, tai visų pirma puikus teatras, aprūpintas techninėmis galimybėmis, pavyksta organizuoti tarptautinį festivalį, į kurį atvežami įdomūs pastatymai, teatro vadovai patys labai daug važinėja po festivalius, kūrybines kontaktų muges. Tai yra ne šiaip svarbu, tai – svarbiausia. Turbūt pats teisingiausias teatro modelis šiandien yra teatras – kaip mažas pasaulis, į kurį iš įvairių pasaulio kampelių atvažiuoja režisieriai ir dovanoja kažką unikalaus. Sakykim, juk galėtų Šlepiko romaną Alytuje pastatyti ir lietuvių režisierius, bet jis tai padarytų kitaip. O aš atvežu kažką savito, Paata Tsikolia iš Sakartvelo – vėlgi savito. Tai labai praturtina. Teatre, kuriam vadovauju Ukrainoje, einame labai panašia kryptimi, baltarusių, prancūzų, lenkų režisieriai atvažiuoja kurti. Tai leidžia aktoriams augti, o teatrui – megzti naujus kontaktus, atveria platesnę galimybę būti ne tik savo regiono ar šalies žemėlapyje – štai Alytaus teatrą jau žino Sakartvele ar Ukrainoje. Gera vadyba!
Ar tai, ką veikėte Alytaus miesto teatre, Jums kaip režisieriui buvo iššūkis?
Žinoma, iššūkis, visų pirma – šalies prasme, juk esame lietuviško teatro fanatai. Lietuva man yra teatro gigantų šalis, tokių kaip Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, kai kurių jaunų režisierių. Tai – labai aukšta kartelė. Aš nemanau, kad tai galime pasiekti dabar, bet pabandyti save toje zonoje, kurioje šitie mastodontai kuria ar kūrė, labai įdomu. Visai neseniai mėginau prisiminti, kokie spektakliai man yra padarę patį didžiausią įspūdį studijų metais, ir supratau, kad tai buvo Eimunto Nekrošiaus „Otelas“, kuris mane tiesiog nokautavo savo energetika, visai nauja teatro kalba.
Čia lengvai ateina geros mintys, ir aš kartais viduryje nakties rašau kolegoms apie savo idėjas, o jie klausia, ar aš išvis čia miegu?
Kitas iššūkis, kurį patyriau Alytuje, yra laikas, nes spektaklį išleidome trumpiau nei per mėnesį. Šiuolaikiniame teatre greitas tempas įprastas. Manau, kad pasaulis apskritai pagreitėjo, ir tame nėra nieko nei gero, nei blogo, tiesiog tokios susiklostė aplinkybės. Kažkodėl mes nusprendėme, kad norime gyventi greičiau, nors, turint omenyje, kad finalas visų laukia vienas ir tas pats, sunku suprasti, kodėl visgi reikėtų taip skubėti?
Esate sakęs, kad, kurdamas spektaklį, visų pirma turite pamilti aktorius, kurie jame vaidins. Ar Alytaus teatro trupę jau spėjote pamilti?
Nuo pirmos repeticijos! Mūsų gyvenime juk ne šiaip sau viskas vyksta ir, susipažinęs su Andra, Inesa, aš supratau, kad viskas bus gerai, nes yra panaši energetika ir požiūris į daugelį dalykų. Ir apskritai, aš vis labiau įsitikinu, kad blogas žmogus negali būti geras aktorius ar režisierius, nes žiūrovą sunku apgauti, o alytiškiai aktoriai yra atviri, mylintys darbą ir gebantys dirbti su dideliu noru. Man tai yra svarbiau nei daugelis kitų faktorių.
Ir taip, Alytaus miesto teatro trupėje yra labai talentingų aktorių.
Ar daug nepatogumų teko patirti vykstant į Lietuvą iš Ukrainos, jei kalbėtume apie įvairius epidemiologinius ribojimus?
Mes paruošėme kalną dokumentų, pasidariau testus Ukrainoje ir Lietuvoje. Puikai supratome, kad galime tai arba daryti, arba nedaryti. Kaip sakė vienas mano pedagogas, visada geriau būti turtingam, sveikam ir laimingam nei vargšui, sergančiam ir nelaimingam. Todėl mes nusprendėme būti laimingi ir tai padarėme.
Kaip manote, ar kada sukursite spektaklį apie tai, kaip šitas nelemtas kovidas pakeitė pasaulį?
Tikriausiai, jei suprasiu, kad pasaulis pasikeitė, nes kol kas ypatingų permainų nematau. Matau tik jų deklaraciją, o žmonės ir toliau nori bendrauti gyvai, nors jiems sako, kad reikia šalintis vienas kito. Man atrodo, kad tai prieštarauja pačiai mūsų prigimčiai. Žinoma, lietuviai dabar gyvena šiek tiek labiau per atstumą, o Ukrainoje situacija prastesnė. Laikytis distancijos mums sekasi sunkiau, nes esame labiau pietiečiai, su visais temperamento pliusais ir minusais, emocionalesni.
Tarkite dar keletą žodžių apie patį Alytų – kaip jaučiatės?
Būtų keista lyginti 6 milijonus gyventojų turintį Kijevą su Alytumi, bet aš iki 15 metų augau mažame mieste, Černomorske, kuris yra 30 kilometrų nutolęs nuo Odesos. Dabar Alytuje jaučiuosi taip, lyg būčiau grįžęs į sau nežinomą gimtojo miestelio dalį. Labai panašu: tylu, visur, kur tau reikia, gali greitai nueiti pėsčiomis. Prie viso mano atvirumo turiu ir nemažai introvertiškumo, galiu sau įjungti ir išjungti šitą režimą ir staiga trims dienos pasislėpti nuo pasaulio. Gyventi Alytuje aš vargu ar galėčiau, bet atvažiuoti kuriam laikui – kodėl ne? Čia lengvai ateina geros mintys, ir aš kartais viduryje nakties rašau kolegoms apie savo idėjas, o jie klausia, ar aš išvis čia miegu? (Juokiasi).
Ačiū už pokalbį!
***
Spektaklis „Marytė“ jau gyvena savo gyvenimą. Jis palietė žiūrovų širdis ir nuskynė ne vieną apdovanojimą: XII Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje spektaklis pelnė geriausio spektaklio, geriausios spektaklio scenografijos, geriausios dramaturgijos nominacijas.
Anykščiuose vykusiame nacionalinės dramaturgijos profesionalių teatrų festivalyje „Pakeleivingi“ pagrindinio vaidmens atlikėja aktorė Andra Kavaliauskaitė apdovanota geriausios aktorės prizu.
Režisieriaus Staso Zhyrkovo spektaklis „Marytė“, sukurtas pagal Alvydo Šlepiko pjesę ir kūrybinės komandos tekstus, kovo 1 d. 18 val. bus rodomas Kauno valstybiniame lėlių teatre.
Bilietus galite įsigyti bilietai.lt platformoje https://bit.ly/3sFfIE9
