Kalbant apie žmonijos pramogas, galima teigti, kad vienos seniausių yra stalo žaidimai. Jų istorija siekia bent penkis tūkstančius metų ir mena didžiųjų pasaulio civilizacijų laikus. Ilga ir sudėtinga žaidimų raida, skirtingos kultūrinės, socialinės ir politinės aplinkybės pagimdė ne vieną dešimtį unikalių žaidimų. Vieni jų buvo užmiršti ar liko lokalūs, kiti, tokie kaip nardai, šachmatai, lošimo kauliukai ir t. t., paplito visame pasaulyje.
Lietuvoje stalo žaidimų istorija susidomėta palyginti neseniai – XX a. viduryje pasirodė pirmos šachmatams skirtos publikacijos. XX a. pab.–XXI a. pr. atskiruose straipsniuose aprašyti lošimo kauliukai, šachmatai ir kiti su šia tema susiję objektai, rasti Vilniuje, Klaipėdoje, Kernavėje ir, žinoma, – Kaune.
Remiantis archeologų duomenimis, galima teigti, kad nuo XIII–XV a. Lietuvoje buvo žinomi ir mėgstami šachmatai, nardai, malūnas, kvirkatas, o nuo XVI a. išpopuliarėjo ir kortos. Rašytiniai šaltiniai liudija įvairių stalo žaidimų populiarumą XVII–XVIII a. tarp visų socialinių sluoksnių, tačiau išsamesnių žinių vis dar trūksta. Vos vienas kitas archeologinis artefaktas ar istorinis eksponatas reprezentuoja ir XIX–XX a. pr. stalo žaidimų istoriją.
Analizuojant muziejų fondus, senųjų knygynų katalogus bei reklamą periodinėje spaudoje, galima susidaryti visai neprastą XX a. I pusės kauniečių mėgstamų stalo žaidimų vaizdą. Tyrinėjant duomenis apie šių žaidimų kilmę bei taisykles, leidybą ir platinimą, galima atskleisti stalo žaidimų įvairovę, jų populiarumo mastą bei kitus aspektus.
Muziejuose ir pas privačius žmones XX a. I puse datuojamų stalo žaidimų, pagamintų Lietuvoje arba pritaikytų jos rinkai, išlikę nedaug. Tiesa, kiek kitokia situacija su žaidimams ir būrimui skirtomis kortomis – jų muziejuose saugoma nemažai, vertingiausios – Nacionalinio M. K. Čiurlionio ir Lietuvos dailės muziejų kolekcijose. Čia galima susipažinti ir su unikaliomis XIX–XX a. I pusės J. Rustemo, G. Kislingo, M. Dobužinskio, K. Petrikaitės-Tulienės, P. Verbicko, B. Didžiokienės ir kitų autorių kortomis ar jų eskizais.
Kalbant apie XX a. I p. Kaune populiarius žaidimus, galima konstatuoti, kad jie yra kelių esminių tipų. Bendravimo žaidimams galime priskirti įvairias flirto žaidimo versijas (1 pav.). Šis XIX a. pabaigoje Vokietijoje ir Lenkijoje populiarus žaidimas, įprastai vadintas „gėlių flirtu“. Jo pagrindas – bendravimas užduodant klausimus. Žaidėjams išdalijamos kortos su vienu klausimu bei dešimt ar daugiau galimų atsakymų. Kortą su tinkamu klausimu perduodama kitam žaidimo dalyviui, o šis, grąžindamas kortą, atsako į klausimą, pasirinkdamas vieną jam tinkamą atsakymo variantą. Šio žaidimo taisyklėse bei reklamose dažniausiai tik trumpai nurodoma, kad tai „malonus, linksmas jaunuomenės žaidimas“ ar net „nuoširdus pasikalbėjimas bei sielos slėpinių išreiškimas“. M. K. Čiurlionio muziejuje taip pat saugomas analogiškai žaidžiamas žaidimas „Laimės“ flirtas, atspausdintas 1923 m. „Dirvos“ bendrovėje knygoms leisti.
XX a. I p. Kaune žaista ir nemažai skirtingų sėkmės žaidimų. Jų tikslas – pasiekti finišą aplenkiant priešininkus arba surinkti tam tikrą skaičių taškų. Vienas iš tokių žaidimų yra loto. Jo istorija prasidėjo 1530 m., kai Italijoje imta rengti loteriją „Lo Giuoco del Lotto D’Italia“. Apie 1770 m. žaidimą perėmė prancūzai, apie 1800 m. – vokiečiai ir t. t. Lietuvoje buvo populiarūs įvairūs loto žaidimo pavidalai. Kurį laiką veikė daugiausia privatūs loto lošimo klubai, kuriuos suaugusieji buvo labai pamėgę. Dalį jų 1924 m. valdžia uždraudė, tačiau leido veikti labdaringų organizacijų įsteigtiems klubams. Pavyzdžiui, 1924 m. Lietuvos karo invalidų sąjunga Kaune įsteigė loto klubą, turėjusį sukaupti lėšų invalidų pašalpoms. Tokį patį klubą turėjo ir Komitetas karo invalidams šelpti. Paaiškėjus, kad klubus savo nuožiūra valdo privatūs asmenys, įstaigoms mokantys tik tam tikrą mokestį, 1925 m. šių loto klubų veikla nutraukta.
Nors būta įvairių šio žaidimo pavidalų, muziejuose išliko tik skaičių loto. Juos tradiciškai sudaro 90 medinių statinaičių su skaičiais bei kartono kortelės, ant kurių – trys eilės po devynis langelius su atsitiktiniais skaičiais. Komplekte taip pat būna kartono ar medžio skridinėliai kortelių skaičiams uždengti. Loto eiga paprasta: žaidėjai išsitraukia po žaidimo kortelę ir siekia pirmi joje uždengti visus skaičius, atsižvelgdami į paeiliui traukiamas statinaites. Šiandien mums toks žaidimas dažniau pažįstamas bingo vardu.
Sėkmės žaidimams priskiriamas ir žaidimas „Kopėčios ir gyvatės“ bei XX a. I p. paplitusi atmaina „Cirkas“. Šio žaidimo laukas – 12 × 10 langelių su skaitmenimis, kuriuos įvairiomis kryptimis jungia cirko artistai ir gyvūnai, nurodantys, kaip ir kur žaidėjas turi kilti į viršų ar čiuožti žemyn. Šis žaidimas Indijoje buvo žaidžiamas jau nuo II m. e. a., XIX a. II p. jis adaptuotas Anglijoje, o netrukus ir kitose šalyse. Originalaus žaidimo turinys buvo susijęs su kertiniais moralės principais, jo dalyviai siekė pergalės, stengdamiesi įveikti žaidimo lentoje pavaizduotą trasą kaip gyvenimo kelio atitikmenį – su dorybėmis (kopėčiomis) ir nuodėmėmis (gyvatėmis). Dorybės žaidėją perkeldavo į aukštesnį laukelį, nuodėmės – grąžindavo į žemesnius.
„Kopėčioms ir gyvatėms“ artimas ir žaidimas „Dangus“. Ridendami kauliuką ir žingsniuodami laukeliais, žaidėjai turi įveikti trasą – vykdydami nurodomus veiksmus, pasiekti dangų. Vieni laukeliai vaizduoja dorybes, kiti – nuodėmes. Dorybės padeda žaidėjams judėti į priekį, nuodėmės – trukdo. Viena iš žinomų žaidimo versijų buvo leidžiama M. Noreikos (spaustuvė Valst. leid. litografija Kaune). Antra „Dangaus“ žaidimo versija išleista Onos Vitkauskytės (1865–1928) knygyno, o spausdinta M. Jolko spaustuvėje. Reikia paminėti, kad O. Vitkauskytė buvo aktyvi kultūros veikėja. 1906 m. Kaune savo lėšomis įkūrusi knygyną, spausdino įvairias lietuviškas knygas, kalendorius, atvirukus, o, sprendžiant iš išlikusio žaidimo egzemplioriaus bei gana gausios reklamos spaudoje, ir stalo žaidimus.
Abraomo Ptašeko spaustuvėje atspausdintas žaidimas panašus į jau paminėtus. Tai vienintelis žaidimas, kuriame aptinkame patento numerį ir tekstą, perspėjantį nekopijuoti žaidimo. Tai sufleruoja, kad spaustuvės kartais be leidimo perspausdindavo ar perdarydavo stalo žaidimus. A. Ptašekas buvo investavęs į žaidimo leidybos ir platinimo teises, tad tokiu būdu stengėsi apsisaugoti nuo konkurencijos. A. Ptašekas (1859–1931) buvo žinomas knygininkas, jam priklausė „Knygynas – mokslo priemonių ir poperių sandelis“, dar 1866 m. įsteigtas jo tėvo Lozoriaus Ptašeko. Iki 1940 m. knygynas veikė Kaune, N. Vilniaus gatvėje Nr. 6 (dabar Vilniaus g. 35).
Greta jau aptarto žaidimo „Dangus“ A. Ptašekas leido ir prekiavo dar bent vienu žaidimu pavadinimu „Laimingas dvylika“. Šio žaidimo laukas sudarytas iš 10 ratu išdėstytų keturkampių, kuriuose vaizduojami skaičiai nuo 2 iki 11 su skirtingais simboliais. Lentos centre pavaizduotas kaminkrėtys su kopėčiomis ir paršeliu po pažastimi. Žaidimui naudoti du lošimo kauliukai, o žaidėjai, kaip ruletėje, už pasirinktą skaičių statydavo degtukus. Atsižvelgiant į lentos apipavidalinimo stilistiką ir žaidimo eigą, galima teigti, kad žaidimas „Laimingas dvylika“ yra adaptuota ir supaprastinta XX a. 3–4 deš. populiaraus vokiško žaidimo „Hans im Glück“ („Laimingasis Hansas“) versija.
Svarbus XX a. I pusės stalo žaidimų istorijos šaltinis yra ir spauda. Minėtu laikotarpiu buvo gausiai leidžiami patys įvairiausi leidiniai: nuo dienraščių, žurnalų, katalogų iki plataus spektro knygų bei enciklopedijų. Informacijos apie žaidimus ir jų kainas galima rasti universalių parduotuvių, o daugiausia – knygynų reklaminiuose kataloguose.
1910 m., Lietuvai dar esant carinės Rusijos sudėtyje, J. Naujalis savo knygyne Kaune, greta stalo žaidimų „Dangus“ ir „Flirtas“, lankytojams siūlė įsigyti ir „Burtininkų kortas“, kaip ir kiti žaidimai – spausdintas Rygoje. Visas minėtas prekes už identišką kainą buvo galima rasti ir Kazimiero Rutskio knygyne.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, knygynuose pasirodė ir vietinė produkcija. Štai, pavyzdžiui, „Dirvos“ knygynas, turėjęs padalinius Kaune ir Marijampolėje, 1928–1929 mokslo metų kataloge lankytojams už 2 litus 60 centų siūlė įsigyti flirtų žaidimą „Laimė“. Apie 1929 m. pasirodžiusiame Liudo Jakavičiaus „Lietuvos“ knygyno kataloge nurodoma, kad už 2 litus 50 centų norintieji gali įsigyti žaidimą „Flirtas“. Pasak sudarytojų, tai – „meilės žaislas“. 1932 m. J. Karvelio ir J. Rinkevičiaus knygyne Kaune buvo pardavinėjami ir šachmatai. O 1938 m. išleistame Lietuviškų knygų sistematiniame kataloge fiksuota, kad A. Ptašekas yra išleidęs flirtą „Laimė“, kurio kaina 2 litai, ir magijos kortas, kainavusias 1 litą 50 centų.
Stalo žaidimų buvo galima įsigyti ne tik knygynuose, bet ir įvairiose kitose parduotuvėse. Pavyzdžiui, Lietuvos universalios prekybos „Eureka“ kataloge reklamuojami kelių tipų loto žaidimai: „geografiškas“ kainavo 3 litus, „zoologiškas“ – 3 litus 50 centų, o „su statinaitėmis ir kortomis“ – 5 litus. Parduotuvėje taip pat prekiauta šaškėmis, šachmatais ir „įvairaus dydžio“ domino. Vaikams ir suaugusiesiems už 1 litą 50 centų čia siūlyta ir „Monte Karlo“ „ruletka“, o už 1 litą – žaidimas „Flirtas“. Onos Narušytės (Januševičienės) 1937 m. išleistoje knygelėje „Žaidimas ir žaislas“ rašoma, kad prie protinės vaikų funkcijos lavinimo prisideda įvairių mokslo šakų ir atskirų dalykų prisiminimas. Tam, jos manymu, tinka įvairūs loto bei kitokie stalo žaidimai. Kaip pavyzdį autorė pateikia parduotuvėje „Žaislas“, esančioje Kaune, Laisvės al. Nr. 36, parduodamą lietuvišką „Mokslišką loto“ – vokišką geografijos ir egzotiškų gyvūnų loto. Knygoje užsimenama, kad „Žaisle“ ir „Marginių“ kooperatyvo parduotuvėse taip pat galima įsigyti šachmatų bei šaškių, lavinančių vaikų protinius gabumus.
Kalbant apie vizualinę reklamą XX a. I pusės laikraščiuose ir žurnaluose, pažymėtina, kad įprastai reklamuotos tik žaislų parduotuvės, kuriose buvo pardavinėjami ir stalo žaidimai. Atskirų stalo žaidimus reklamuojančių skelbimų to meto spaudoje nedaug, vos keletą jų galima rasti greta parduodamų knygų sąrašo jau minėtuose knygynų kataloguose. Priešingai nei gausiai iliustruotos žaislų parduotuvių reklamos, stalo žaidimams skirti skelbimai dažnai išsiskiria tik šriftu, kartais įrėminti, su kukliu paveikslėliu. Dizaino sprendimais nuo pastarųjų menkai skyrėsi skelbimai laikraščiuose.
Pabaigoje galima pasidžiaugti, kad populiarėjant kasdienybės istorijos pažinimui, įvairūs pramogų objektai tampa patrauklūs ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei. Muziejų fonduose ir bibliotekų lentynose saugomos vertybės atskleidžia gana plačią XX a. I pusės Kauno gyventojų žaistų žaidimų įvairovę. Tampa aišku, kad pagrindiniai stalo žaidimų gamintojai ir platintojai Lietuvoje buvo knygynai, tiesa, žaidimų būdavo ir žaislų bei universalių prekių parduotuvėse. Įdomu, kad jau nuo XX a. 1 deš. antros pusės, atšaukus lietuviškos spaudos draudimą, Lietuvoje viešai platinami ir stalo žaidimai lietuvių kalba. XX a. 3 deš. žaidimų lietuvių kalba ženkliai padaugėja, juos imta spausdinti vietoje. XX a. 3–4 deš. išryškėja aktyvi konkurencija, daugėja žaidimų reklamos spaudoje, pasitaiko net teisinių ginčų, susijusių su stalo žaidimais.
Parengta pagal P. Blaževičiaus „Stalo žaidimai Lietuvoje XX a. I pusėje“ (Lituanistica, 2019, t. 65, Nr. 1 (115), p. 12–29).
