Spalio 16 d. oficialiai atidaromo Dariaus ir Girėno (tai naujas oficialus pavadinimas) stadiono rekonstrukcija prasidėjo 2018 m., o šis tekstas žurnale „Kaunas pilnas kultūros“ publikuotas 2016 m. vasarą.
Dar antikos laikais buvo rašoma apie tai, kaip istorija, pakeisdama formą, yra linkusi kartotis. Kažkas ją netgi lygino su poezija – epochų eilučių tekstai skirtingi, tačiau jas sujungia rimas. Mūsų mieste atskira lyrikos knyga galėtų būti sporto objektai ir jų istorija. Per visus pastaruosius Lietuvos istoriją formavusius laikotarpius – tarpukariu, sovietų okupacijos metais ir pastarąjį ketvirtį amžiaus laisvės – apie juos ir jų vietos parinkimą buvo itin daug diskutuojama, sprendimai kritikuojami, procesai atidėliojami, o prasidėjusios statybos ar rekonstrukcijos patirdavo rūpesčių. Pastaruosius kelis dešimtmečius daugelis atsimename, tačiau kas vyko iki jų?
Iki I-ojo pasaulinio karo Lietuvoje sporto buvo tik tam tikros užuomazgos: pavyzdžiui, pirmieji futbolo mačai Kaune buvo sužaisti likus vos keleriems metams iki carinės valdžios pabaigos. Didelė reikšmė sportui valstybiniu lygmeniu nebuvo teikiama ir pirmuoju iškovotos nepriklausomybės dešimtmečiu, tačiau 1919 m., daugiausia iš emigracijos grįžę lietuviai (tarp jų ir Steponas Darius), įkūrė Lietuvos sporto sąjungą, kuri dar po metų buvo pervadinta Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS).
Būtent ši organizacija Ąžuolyno pievose netrukus įsirengė ir improvizuotą sporto aikštę, tuo duodama pradžią šiandieniam Kauno sportiniam branduoliui. Kad laikotarpio vaizdinys būtų ryškesnis, reikia paminėti, kad dėl erdvės centriniame miesto parke LFLS nuolat konkuruodavo su čia pat karves ganiusiais piemenimis, o atsainų miesto institucinį požiūrį į sportą iliustruoja 1923 m. aprašytas įvykis, kai pro vidurį aikštės buvo tiesiog pravesta maumedžių alėja. Vis dėlto nesusikalbėjimas netruko ilgai ir LFLS iš Ąžuolyno niekur nedingo – tą pačią vasarą miesto valdyba vėl išnuomojo jiems dalį parko ir leido įsirengti aikštyną „futbolui, beisbolui ir hokei lošti, lengvai atletikai ir bėgimo takui įrengti“.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje susidomėjimas sportu ypač išaugo; nenuostabu, kad netrukus spaudoje pasirodė ne viena nuomonė dėl „žmoniško stadiono, kuriame žaidžiant nebūtų gėda prieš svečius ir pačius save“ poreikio. Vienas iš 1932 m. „Lietuvos aido“ skaitytojų iliustratyviai apibūdina to meto situaciją: „Į stadioną patekti reikia mažiausia valties. Molynas nežmoniškas, automobilių išminkytas, išvagotas. <…> Aikštė nelygi. Aplink įvairūs kloneliai, kalneliai ir kitokie sąšlavynai. Kai kada (pvz. per rungtynes su švedais) net karvė vaikštinėja. <…> Tribūnos! Ten pat su molėtomis kojomis vaikščiojama, ten pat ir sėdima. Jei nori įlipti – atsinešk kopėčias.“
Vienas teisėjas savo memuaruose netgi prisimena atvejį, kaip per tarptautines rungtynes stadione nugriuvo perpuvę futbolo vartai.
1933 m. miesto valdžia LFLS iš Ąžuolyno iškėlė, o sklypą atidavė pirmosios valstybinės sporto institucijos – Kūno kultūros rūmų (KKR) reikmėms: KKR šalia statėsi savo pastatą. Būtent šis Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotas statinys buvo pirmasis žingsnis sportui suteikiant deramą vietą valstybės kultūriniame gyvenime. Pagrindinės statinio funkcijos buvo ruošti fizinio auklėjimo mokytojus, kariuomenės instruktorius, taip pat skleisti sporto propagandą. Tiesa, statiniu buvo leidžiama naudotis ir įvairioms kitoms organizacijoms – ypač populiari buvo moderniausia šalyje dengta sporto salė, kurios tuomet pažangi stiklinio stogo konstrukcija išliko iki mūsų dienų. Įdomu, kad pastatas susilaukė visuomenės gamtosauginės kritikos – į statybas Ąžuolyno teritorijoje buvo žiūrima nelabai palankiai.
Greičiausiai dėl tų pačių priežasčių visuomenė nelabai teigiamai žvelgė ir į 1930 m. spaudoje pasirodžiusį vieną pirmųjų pasiūlymų statyti universalų stadioną Vydūno alėjoje, kurį norėta naudoti ne tik atletikai ar futbolui, bet ir motociklų lenktynėms bei kaip hipodromą. Kūno kultūros rūmų stadionas, kur kas labiau atitikęs reikmes, atsirado buvusio LFLS stadiono vietoje: buvo įrengta ne tik aikštė, bet ir pastatytos naujos tribūnos, o šalia sporto garbei pavadintos gatvės atsirado taip pat V. Landsbergio-Žemkalnio suprojektuoti, prie KKR fasado priderinti modernistiniai stadiono vartai. Netolies veikė anuomet itin populiaraus sporto – teniso – aikštynas. Šiek tiek padiskutavus apie statybos vietą, 1939-ųjų Europos krepšinio pirmenybėms per rekordinį laiką buvo pastatytas paskutinis Ąžuolyno sporto komplekso papildymas tarpukariu – Kauno sporto halė, kurios atsiradimo istorijai reikėtų atskiro straipsnio. Verta pakartoti tuomečio FIBA prezidento William Jones žodžius, kad ji buvusi „vienintelė tokia puiki Europoje“ krepšinio salė. Vis dėlto kritikos tarp lietuvių susilaukė ir šis statinys – ypač buvo reiškiamas nepasitenkinimas dėl jos utilitarios „sandėlinės“ išvaizdos.
Ąžuolyno kompleksas nebuvo vienintelė miesto sporto arterija – dar viena sporto aikštė buvo Panemunėje, o žydų sporto klubas „Makabi“ stadioną turėjo Jonavos gatvėje; buvo ir keletas smulkesnių objektų. Nemuno saloje įrengtas hipodromas ir atviras plaukimo baseinas. Rengiamuose naujuose miesto plėtros planuose, kvartalų brėžiniuose, visada buvo numatyta ir vieta sporto aikštynui – itin stambus sporto kompleksas turėjo atsirasti Aukštuosiuose Šančiuose. Tai simbolizavo pasikeitusį požiūrį į sportą ne tik visuomenėje, bet ir valstybiniu lygmeniu – šalis modernėjo.
Sovietinės okupacijos laikotarpiu Ąžuolyno sporto kompleksas išliko pagrindiniu miesto sporto centru, nors ilgainiui ir prarado savo valstybinę reikšmę. LKR rūmuose įsikūrė Kūno kultūros akademija, Sporto halė tapo pagrindine miesto sale ne tik krepšinio varžyboms, o stadionas ilgainiui vėl pasidarė „darantis gėdą miestui“: vienas teisėjas savo memuaruose netgi prisimena atvejį, kaip per tarptautines rungtynes stadione nugriuvo perpuvę futbolo vartai. 1969-aisiais pradėta rekonstrukcija dėl tarpinstitucinio nesusišnekėjimo ir statybinių medžiagų trūkumo užsitęsė dešimt metų: kauniečius glumindavo vienoje ar kitoje statybų fazėje vis įstringantis naujasis gelžbetoninis stadiono karkasas, o pats atvejis susilaukė ir nemažo rezonanso to meto spaudoje. Palyginti neaukštos, lengvų konstrukcijų tribūnos ir jų išdėstymas puslankiu – architektų idėjos dalis: stadionas turėjo neužgožti Ąžuolyno ir darniai susilieti su gamta.
Dėl vietos trūkumo toje vietoje sportinis kompleksas buvo plečiamas šiek tiek atokiau – tuometinėje Tarybų (dabar Petro Vileišio) aikštėje. Dar 1960-aisiais ten buvo numatyta įrengti atvirą ir didžiausią sovietinėje respublikoje uždarą baseiną, lengvosios atletikos maniežą, ledo rūmus. Iš planų, kaip tais laikais buvo įprasta, įgyvendinta buvo tik dalis – maniežas ir ledo rūmai, šalia atsirado sportininkams skirtas viešbutis. Įdomu, kad 1986-aisiais Vileišio aikštės vietoje buvo suprojektuoti spaudoje tais laikais „Žalgirio koliziejumi“ pakrikštyti naujieji Kauno sporto rūmai, turėję talpinti 10 000 žiūrovų: šis sprendimas irgi susilaukė savos kritikos dozės spaudoje.
Pastatyti minėtų rūmų nebuvo spėta – vėliau, jau nepriklausomybės laikotarpiu, šioje vietoje atsirado futbolo maniežas ir aikštelė. „Koliziejus“ Kaune atsirado gerokai vėliau, kitoje vietoje ir pagal kitą projektą. Atidarius „Žalgirio“ areną, iš Ąžuolyno ir Sporto gatvės dingo dalis sporto. Nors ir praradęs dalį savo funkcijos, šiandien tai vis dar pagrindinis miesto sporto kvartalas ir, regis, juo išliks ateityje, pratęsdamas daugeliui miestų būdingą rekreacinių ir sporto objektų kaimynystę.
