English
Žurnalų archyvas

Sporto inkaras visam gyvenimui

3 kovo, 2021, Kęstutis Lingys | Interviu, Mėnesio tema, Naujienos

1933 metais Kaune, „Inkaro“ gumos fabrike, įkurtas futbolo klubas pergyveno kelias santvarkas ir net patį fabriką. Po kelių dešimtmečių Kaune, patriotiškai nusiteikusių naujųjų kauniečių šeimoje, kurioje tėvas tėvas žiūrėdamas ledo ritulį sakydavo „nebandyk sirgti už tuos SSRS, rinkis ką nori – čekus, vokiečius ar švedus“, bet krepšinyje palaikė lietuvių pagrindu sudarytą SSRS rinktinę, gimė Evaldas Šemiotas. 

1997 m. gegužės 24 d. Panevėžyje – „Ekrano“ akistata su „Inkaru“. E. Šemioto archyvo nuotr.

Kieme Kalniečiuose, tarp medžių ir plytų, net su uniforma, paspardęs kamuolį, jis tėvo vedinas pateko ir į pirmojo Arvydo Sabonio trenerio Jurijaus Fedotovo treniruotę, bet paties trenerio joje nesutikęs savo sportinę karjerą baigė. Bet iki šiol nebaigė nei aistruolio, nei fotografo kelio. Toliau apie savo ir ne savo prakaitu laistytą gyvenimą pasakoja pats Evaldas – net jei paties ir nepažįstate, tai jo darytų fotografijų tikrai esate matę.

„1981-aisiais tėvai pirmąkart nusivedė į Sporto halę pažiūrėti krepšinio. Man buvo šokas, maniau, kažkoks košmaras. Pralaiminėjom klubui „SQUIBB“ iš Italijos, Kantu miesto, buvo prisirinkę diedų su žieminiais paltais, visi šaukia, rėkia – never again. Bet 1982-aisiais pamatytas pasaulio futbolo čempionatas sudomino žaidimo prasme, užsinorėjau pats spardyti kamuolį, subūrėme kiemo futbolo sekciją. O vėliau ir krepšinio kovos tapo ne tokios baisios ir net labai aktualios – patriotinis auklėjimas buvo persipynęs su šia sporto šaka.“

„Inkaras“ mano gyvenime atsirado jau po dviejų „Žalgirių“ – Kauno krepšinio ir Viniaus futbolo. Kokių šešiolikos vaikščiojau į halę savarankiškai, važinėdavau į sostinę, į Pietų IV tribūną. Vilniaus „Žalgiris“ tuomet žaidė SSRS Aukščiausioje lygoje. Kauno „ASMM-Inkaras“ į Antrąją (trečią pagal svarbumą) SSRS lygą buvo pakviestas ją praplėtus – 1989 m. Ten be konkurencijos tarp 22 klubų iš Baltijos „respublikų“, Baltarusijos, Ukrainos ir Moldovos, kelių vakarinių Rusijos sričių, Karabacho-Arcacho užėmė užtikrintą 22-ąją vietą. S. Dariaus ir S. Girėno stadione susirinkdavo daug publikos. Nors „Inkaras“ buvo lentelės dugne, mums jis buvo tolygus Kauno rinktinei. Į tolimesnes išvykas tuomet, būdamas paauglys, dar nevažinėdavau, buvau pusiau geras vaikas.“

„Apskritai tuo metu nebuvo pasiskirstymo – štai, mes Vilniaus „Žalgirio“ ultros, o mes – Kauno „Inkaro“. Kauniečiai, aktyviai mėgę sportą, eidavo į „Inkaro“ rungtynes, eidavo į halę ir vykdavo į Vilnių palaikyti „Žalgirio“. Lietuviška simbolika buvo draudžiama, bet jau radosi Sąjūdis, ir, pamenu, ant vėliavos išsisiuvinėjau Gediminaičių stulpus. Su draugeliu, už mane mažesniu, varėm į stadioną autobusu, aš išsitraukiau tą vėliavą, ir jis sako: „Mus dabar susems mentai, kai jėga!“ 

„Tas laikas iki nepriklausomybės buvo visiškas patriotizmas. Tie, kas buvo auklėti panašiai, kad nereikia sirgti už SSRS, – tie buvo bendraminčiai. Aišku, jaunystės adrenalinas irgi davė savo – atvažiuoja štai minskiečiai, reikia kaltis! Tie susirėmimai vykdavo Vilniuje, aš į juos nesiveldavau.“

„1991–1993 metais tarnavau Krašto apsaugoje. radžioje – savanoriu, vėliau Mokomajame junginyje. Mano tarnybos draugas Povilas turėjo fotoaparatą ir įamžino mūsų gyvenimą. Jis liko jėgeriuose, aš perėjau į kitą batalioną, tad teko… griebtis fotoaparato pačiam. Man atrodė stebuklas tas visas procesas, kai dedi juostelę, vėliau ryškini, dedi į didintuvą, popierių apšvieti… Ta magija patraukė. Kol buvau kariuomenėje, futbolu domėtis nelabai turėjau laiko. Kai grįžau namo, grįžau į fubolą, tapo įdomu jį fotografuoti. Fotografuodavau su gana mėgėjiška įranga – „Zenit“, neturėjau teleobjektyvo. Daugiau įamžindavau gyvenimą aplink, nei patį žaidimą. Na, ir 1995 metai, Atėnai, Europos krepšinio čempionatas, lietuviai prapila finalą jugoslavams. Buvo lengva vienos dienos trauma, po to jie grįžo ir visi atsigavo, ėmėme švęsti. Nulėkiau į Rotušę su fotoaparatu ir nufotkinau, kaip Sabas ir kiti mėtė medalius, visą euforiją… O Ingvaras Butautas-Storas, Vilniaus „Žalgirio“ fanas, tuo metu dirbo laikraštyje „Lietuvos aidas“, ir aš jam tas fotografijas kažkokiu būdu daviau. Tai buvo mano pirmos spaudai parduotos nuotraukos.

Vėliau Storas paprašė ne tik nuotraukų, bet ir pakalbinti porą futbolininkų iš „Inkaro“. Tai buvo gana svarbios rungtynės. O mes juk ir patys leisdavom fanzinus, pats esu dar vaikystėje iš sąsiuvinio daręs laikraštį (tai, matyt, buvo mano pirmas žingsnis žurnalistikoje), tad neatsisakiau. Deja, futbolininkai į visus mano klausimus atsakinėjo „taip“ arba „ne“. Maniau, žurnalisto karjera baigsis neprasidėjusi. Apgalvojęs situaciją sumaniau parengti tekstą pagal savo teiginius, kuriuos jie patvirtino.“

1995 m. rugpjūčio 22 d. S. Dariaus ir S. Girėno stadione Kauno „Inkaras“ žaidžia prieš danus „Brøndby IF“. E. Šemioto archyvo nuotr.

„Grįžtant prie futbolo… Transformacija įvyko 1994 m. vasarą. Po to, kai Lietuvos klubai 1990 m. pasitraukė iš SSRS pirmenybių, „Inkaras“ žaidė Pabaltijo čempionate. Šis nebuvo labai vykęs, 1991 m. prasidėjo nacionalinės pirmenybės. Tada „Inkaro“ aistruolių dauguma pasirinko palaikyti Kauno „Bangą“, kurios pagrindu vėliau buvo sukurtas FBK „Kaunas“. Taigi „Bangos“ fanai tapo fbkais. O mes dvejojome – laisvomis nuo tarnybos dienomis buvau net nuvykęs su „Banga“ į porą išvykų – Vilnių, Mažeikius… Bet tuomet „Inkare“ žaidė mano pusbrolio pusbrolis Robertas Vilimas. Tuo metu perspektyvus žaidėjas autoritetingai paklausė: „Ką čia sergat už tą „Bangą“, kas čia per komanda? Ateikit į „Inkarą“, tai rimti vyrai, pamatysit, kas čia bus, renkam stipresnę komandą…“ Mes tuo gal ir nelabai tikėjome, bet vis tiek perėjome – na, grįžome. Buvome kaltinami garbės vaikymusi, nes tais metais „Inkarą“ ėmė remti „Grifas“, klubas pakeitė spalvas iš žalios ir baltos į mėlyną ir baltą. Grįžo tokie Kauno mokyklos talentai, kaip Darius Maciulevičius, Aurelijus Skarbalius, ir 1995 metais „Inkaras-Grifas“ tapo Lietuvos čempionais bei taurės laimėtojais. Tuo metu prie mūsų prisijungė daugiau jaunimo, visgi tas fanų judėjimas nebuvo itin didelis. Daugelis nebuvome tikri ultros, nors keletas buvo užsivedę idėjiškai, ir dabar yra kas dar vaikšto su „Inkaro“ atributika. Juos vadinčiau „Inkaro“ ultromis, juk klubas iš didžiojo futbolo žemėlapio išnyko beveik prieš 20 metų.“

1997 m. balandžio 6 d. „Inkaro“ fanai su pirmuoju klubo legionieriumi iš Afrikos žemyno Otos Ochuko. E. Šemioto archyvo nuotr.
1999 m. kovo 26 d. Varšuva. Pakeliui į Teplicę Čekijoje. E. Šemioto archyvo nuotr.

„Esu dalyvavęs peredriagose, bet ne už „Inkarą“. Nors irgi esam turėję smulkių konfliktų Mažeikiuose, Telšiuose – juose net Šilanskas buvo atsiradęs. Lietuvos rinktinės esu vykęs palaikyt, rimtesnė išvyka buvo į Teplicę Čekijoje, kai du mūsiškiai, dažnai besišildę lenkišku alumi, bandė jiems kažkuo užkliuvusiems lenkams įrodinėt, kad jie turi mylėt Lietuvą. Ir pačioje Teplicėje buvo muštynės.“

„Kai Kaunas kitų miestų fanams būdavo tarpinė stotelė į išvykas ar vėlai pasibaigdavo rungtynės ir nebūdavo transporto namo vilniečiams ir klaipėdiečiams, tai priimdavau pas save. O kai vykdavo fanų futbolo turnyrai Kaune, o hostelių juk nebuvo, viešbučiai buvo per brangūs, pinigų – per mažai, tai pasidalindavom svečius. Žaidi turnyre, norėtum po pirmos dienos pailsėt, bet pas tave sėdi dešimt estų ir du lietuviai ir per naktį šiurpina kaimynus. O kitą dieną eini vėl žaisti. Yra nakvoję ir tie vilniečiai, kuriuos Kauno policija vėlai paleido po konfikto su kauniečiais. Paskutinįkart kolega fanas pas mane nakvojo gal prieš porą metų.“

1999 m. balandžio 3 d. Kėdainiuose „Nevėžis“ lošia prieš „Inkarą“. E. Šemioto archyvo nuotr.
1999 m. vasara. Grįžtant iš fanų futbolo turnyro. E. Šemioto archyvo nuotr.

„Iš fotografijos pusės man sportas nr. 1 yra lengvoji atletika. Ji karalienė! Tai labai įvairu, faina, lankstu, estetiška. Toliau susirikiuotų taip. Pirmosios meilės – futbolas ir krepšinis, aršiai dinamiškas rankinis, skrajojantis ir grakštus tinklinis, brutaliai nuostabus regbis, staigus ir kietas ledo ritulys, grubiai estetiškas dziudo, įvairialypė šiuolaikinė penkiakovė, elegantiškas tenisas. Eilės tvarka priklausytų tik nuo nuotaikos ir sezono.

Bet jei reikėtų rinktis, ar vykti į olimpines žaidynes, ar į futbolo čempionatą… pasirinkčiau regbio pasaulio taurę. Aukščiausio lygio regbio Lietuvoje nepamatysi, todėl man labai įdomu. Olimpinėse daug segmentų, daug sporto šakų… Todėl būtų smagu įamžinti įvairovę, spalvingumą. O futbolą esu matęs ir dideliuose stadionuose, ir didžiąsias komandas. Ne jos mane labiausiai domina. Ai, bet norėčiau į Pietų Amerikos futbolo čempionatus arba pabūti tokiose akistatose kaip Rusija–Ukraina ar Rusija–Lenkija. 

Dažnai socialiniai dalykai sporte man įdomesni nei pats žaidimas. Tad nesuprantu tų, kas sako „nemaišykime sporto su politika“. Sportas atsirado tam, kad pakeistų karus, ir tuo jis nuo pirmos akimirkos tapo politikos dalimi. Pamenu, kai 1992 metais Jugoslavija dėl karo buvo išmesta iš Europos futbolo čempionato, o vietoj jos patekusi Danija čempionatą laimėjo. Po to tas kariaujančių šalių atskyrimas buvo pamirštas. Nors būtent dėl tos pirmosios didžiųjų sporto turnyrų atsiradimo idėjos mes turėtume šalis agresores atkirsti nuo dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse ar kituose tarptautiniuose turnyruose. Būtų faina, jei tokiu būdu sportas vietoje galingųjų propagandos sverto taptų teisingųjų ir skriaudžiamųjų įrankiu.“

This error message is only visible to WordPress admins

Error: No connected account.

Please go to the Instagram Feed settings page to connect an account.