1922 metų balandžio 23-iosios popietę Kauno rotušės aikštėje būriavosi daugiatūkstantinė minia. Proga nebuvo džiugi – tai buvo protesto akcija prieš tuomet vykusį Vilniaus krašto integravimą į Lenkijos sudėtį. Renginys atspindėjo vieną iš šio dvilypio Lietuvos istorijos laikotarpio pusių – laikotarpio, kai nepriklausomos valstybės kūrimo optimizmas maišėsi su geopolitinių realijų atnešamais sunkumais. Kitoje miesto pusėje po kelių valandų prasidėjo dar vienas įvykis, atspindėjęs ir tą kitą, šviesesnę, laiko dvasios dalį.
Šis renginys buvo daug kartų kuklesnis savo žiūrovų skaičiumi, tačiau turbūt nesuklystume sakydami, kad žymėjo šalies istorijai svarba mažai tenusileidžiantį momentą. Laikrodžiui išmušus trečią valandą, švilpukas paskelbė pirmųjų Lietuvoje oficialių krepšinio rungtynių pradžią. Vienoje komandoje žaidė vyras, kuris įkūnijo abi laikmečio puses – nepriklausomybės kovų dalyvis, tapęs ir reikšmingu kitokių, taikių kovų propaguotoju. Tai buvo Steponas Darius – žmogus, palikęs ryškią žymę ankstyvojoje šalies sporto raidoje.
Dar vaikystėje Dariaus šeima Žemaitijos kalvas ir sunkias carinio laikotarpio realijas iškeitė į naujų galimybių paieškas kitoje Atlanto pusėje. Praėjus bene tuzinui metų, išgirdęs apie gimtinėje paskelbtą nepriklausomybę, jau 24-erių sulaukęs būsimasis aviatorius nusprendė grįžti ir padėti Lietuvai kurtis. Kartu su bagažu atsivežė ir dar keletą dalykų: Pirmojo pasaulinio karo veterano patirtį, begalinį norą skraidyti ir didžiulę aistrą sportui. Vos grįžęs, 1920 m., jis įsirašė į Lietuvos kariuomenę ir dalyvavo nepriklausomybės mūšiuose prieš lenkų pajėgas. Netrukus baigė karo mokyklą, o dar po metų įgyvendino prieškarinę savo svajonę – pakilo į orą. Ir ne šiaip sau, o kaip dalis tuomet dar jaunos mūsų karo aviacijos. Kaip kariškis Steponas Darius dalyvavo bent keletoje svarbių mūsų valstybės įvykių – ir Klaipėdos sukilime, ir kiek kontroversiškiau vertinamame 1926-ųjų perversme (tiesa, šiame labiau simboliškai).
Tiek kariuomenėje, tiek civiliniame gyvenime Darius buvo pirmeivis – ypač plėtojant sporto kultūrą. Sportas tuometėje Lietuvoje vis dar težengė pirmuosius žingsnius. Verta nepamiršti, kad ir aviacija tuo metu buvo matoma visų pirma kaip sportas: pasakojama, kad Dariui buvo įstabu, jog pas mus visų pirma atsirado karinė aviacijos atmaina ir tik vėliau mezgėsi jos samprata kaip sportinio ar civilinio fenomeno. Kariuomenėje Darius propagavo įvairias dar už Atlanto išbandytas sproto šakas, tiek Lietuvoje jau kiek anksčiau atsiradusias, tiek naujas. Dar labiau jis tuo užsiėmė civilinėje plotmėje: prisijungęs prie tuomet dar tik embrioninės stadijos, bet ilgainiui įtakingiausia anų laikų sporto organizacija tapusios Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos (LFLS) jis netrukus tapo vienu aktyviausių jos narių, o vėliau (1922–1927) ir pirmininku. 1922 m. įkūrus aukščiausiąją sporto instituciją – Lietuvos sporto lygą (LSL), jis tapo ir jos valdybos komiteto nariu.
Sąjungos leidiniuose, o vėliau ir atskirais leidiniais jis publikavo „basketbolo“ ir „beisbalo“ taisykles. Ypač entuziastingas Darius buvo dėl beisbolo perspektyvų Lietuvoje. 1922 m. žaidimo taisyklių introdukcijoje jis rašė apie „Amerikos tautinio sporto“ tinkamumą mūsų kraštui „kaipo sporto kuris lavina netiktai raumenis, bet taipogi greitą mastymą, pasiryžimą ir atkaklumą“. LFLS aikštynuose Vytauto parke kiekvienas norintis galėjo žaidimą išbandyti. Ir išties Vytauto kalnas, kaip sąjungos būstinės vieta, tapo savotiška Lietuvos sporto gimtine, vėliau tik pasislinkusia truputį šiauriau, Ąžuolyno link. Edukaciją LFLS vykdė ne tik per spaudą ar tiesioginėmis rungtimis, buvo rengiami ir kursai – juose Darius mokė „ritmetinės“ gimnastikos, bokso, beisbolo ir „basketbolo“.
Tuo metu visur jo buvo pilna – ir kaip žaidėjo, ir kaip organizatoriaus. Tiesa, įvairiose varžybose jis neretai atstovaudavo ne LFLS, bet būtent Aviacijos komandai. Vien tais pačiais 1922-aisiais Steponas Darius dalyvavo pirmosiose krepšinio ir pirmosiose ledo ritulio varžybose, buvo vienas iš steigėjų naujai susikūrusio Lietuvos jachtklubo, suorganizavo pirmąjį Lietuvos beisbolo čempionatą. Ir vis dėlto turbūt svarbiausias pačiam Dariui buvo tų metų spalis, kai jis pirmą kartą pakilo virš Kauno slėnių su lėktuvu.
Nedalyvavo Darius tais metais vykusiose pirmosiose tarptautinėse futbolo varžybose, kur būsimojo stadiono vietoje LFLS komanda susitiko su Rygos YMCA, tačiau būtent jis sutiko svečius stotyje kaip LSL atstovas. Vėliau vis dėlto pasižymėjo ir futbole – kaip vartininkas kitais metais dalyvavo pirmosiose šalies rinktinės tarptautinėse varžybose su Estija. Darius vartuose turėjo stovėti ir pirmosiose Lietuvai olimpinėse žaidynėse 1924-ųjų Paryžiuje, tačiau dėl neaiškių priežasčių taip nenutiko. Tarptautinėse varžybose Lietuvai dažniausiai nelabai sekdavosi, bet, nors publika, kaip ir dabar, reikšdavo nepasitenkinimą, sportininkai dėl to nenusimindavo. Nesureikšmindavo to ir Steponas Darius, dažnai pabrėždavęs sporto kaip ugdomosios priemonės ir alternatyvos žalingiems užsiėmimams svarbą.
Buvo ir daugiau pirmų kartų, prie kurių tiesiogiai prisilietė Stepono Dariaus ranka – 1923 m. Kaune įvyko pirmasis bokso turnyras, o 1926-aisiais ir „hokėjaus“ čempionatas. Prisėdęs su Klaipėdos sukilimo bendražygiu ir ne ką mažiau tuomečiam šalies sportui (o ypač „hokėjui“) nusipelniusiu „sporto žmogumi“ Kęstučiu Bulota, 1924-aisiais parengė pirmojo daugiafunkcio miesto stadiono projektą. Nors tuomet sprendimas plėtoti tokią infrastruktūrą Ąžuolyne buvo kiek kontroversiškas, tačiau taip arti miesto centro geresnių vietų nebuvo, o susisiekimo sąlygos su priemiesčiais tuomet vis dar buvo labai sudėtingos. Taip sportas tapo prieinamas daugeliui, o ilgainiui toks sprendimas nubrėžė perspektyvą čia ir toliau vystytis šalies sporto branduoliui.
Be aviacijos, Darius buvo ir dar vieno „modernaus“ sporto entuziastas. Be galo mėgdamas motociklus jis prisidėjo ir prie pirmųjų šalyje motovaržybų organizavimo. Kaip ir kitas sporto rūšis, motociklus jis propagavo ir tarp kolegų. Verta atminti, kad, anot istorikų bei amžininkų, Dariaus aviatoriaus karjerą kiek sunkino konfliktai su senamadiška vyresnybe. Kolega karo lakūnas Leonardas Peseckas vėliau prisiminimuose aprašė vaizdingą nutikimą, kai Darius po vieno konflikto su vadovybe buvo neteisingai areštuotas trisdešimčiai dienų: „Kasdien demonstratyviai motociklais važiuodavom jo lankyti. Motociklistų būrys buvo didelis, nes bemaž visi aviatoriai, S. Dariui tarpininkaujant, turėjo įsigiję amerikiečių gamybos motociklus. Mes kaip uraganas lėkėm Kauno gatvėmis. Važiuodami pro vyriausiąjį štabą varikliais sukeldavome tokį baisų triukšmą, kad drebėdavo štabo kabinetų langai.֧“
Galbūt nesutarimai su vyresnybe buvo viena priežasčių, paskatinusių Darių 1927-aisiais vėl išplaukti į JAV – metams planuotas vizitas užsitęsė. Be to, nors „sporto epidemija“ neblėso, sportas anuometėje Lietuvoje vis dar nesulaukdavo deramo valdžios dėmesio. Dirbdamas civiliniu lakūnu už Atlanto, Steponas Darius taip pat tarpininkavo ir Lietuvos kariuomenei įsigyjant įvairią įrangą bei nuolat komunikavo su šalyje likusiais sporto entuziastais. Į Lietuvą jis buvo pasižadėjęs parskristi jau lėktuvu – šio pažado taip ir nepamiršo.
