Prieš dvejus metus tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ pasiūlė naujovę – eksperimentinę programą „Off“, kuruojamą „Kosmos Theatre“. Įsimintiniausiu jos akcentu man tapo Tautvydo Galkausko „How to Swim“, kuriame aktorius moko plaukti akmenį. Akmuo net turėjo savo instagramo paskyrą, kurią seku iki šiol. Objekto personifikacija jo neanimuojant buvo Tautvydo magistro baigiamojo darbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje tema.
Džiugu, kad menininkas tęsia tyrimus ir šių metų „ConTempo“ programoje pristato spektaklį su daugelio dievinamais, o kitų – nekenčiamais paspirtukais. Griežtesni pasakytų: žaliais invaziniais objektais, drumsčiančiais šaligatvių ir dviračių takų taiką. Pozityvesni pasidžiaugtų, kad tik paspirtukas juos išsodino iš automobilio. Bet spektaklis „Coffee & Scooters“, pasirodo, ne visai apie tai.
Su sostinėje gyvenančiu, iš Meškuičių miestelio netoli Šiaulių kilusiu Tautvydu kalbamės internetu, nes jo vasara darbinga. Beveik iškart po mūsų pokalbio Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvyko Eglės Vertelytės spektaklio „Šok, Edita, šok“ (dramaturgas Rimantas Kmita) premjera, kurioje Tautvydas vaidina iš „Pietinia kronikų“ pažįstamos herojės svajonių objektą. Nuo objektų pradedame ir mes.
|(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. liepos numeryje „Lėčiau“)
Nusprendei gerai atpažįstamam objektui suteikti balsą, netgi sukurti paspirtukų bendruomenę. Kas tave motyvavo tokiam kūriniui?
Tiksliai nepamenu aplinkybių, bet mieste atkreipęs dėmesį į paspirtukus pagalvojau, kad būtų įdomu ką nors apie juos sukurti. Paspirtukai man pasirodė gyvi, ypač dėl to, kad juos galima įjungti ir išjungti – tarsi kontroliuoti gyvybę. Net svarsčiau apie performansą, kurio metu pagrobčiau vieną paspirtuką ir atlikčiau egzekuciją, transliuodamas gyvai socialiniuose tinkluose, gal net skambinčiau kompanijai „Bolt“ dėl išpirkos. Tai buvo gana žiauri idėja, ypač geopolitinių įvykių kontekste, ir, nusprendęs dalyvauti „Menų spaustuvės“ paskelbtame spektaklių konkurse „Atvira erdvė“, jos atsisakiau. Pagalvojau: kodėl turėčiau juos kankinti, kai jie ir taip yra nuskriausti žmonių? Nusprendžiau elgtis priešingai – bandyti juos išteisinti, parodyti, kad paspirtukai tokie yra dėl žmonių poelgių. Juk dažnai paspirtukai nekenčiami, nes paliekami bet kur, jais lakstoma bet kaip.
Kai pats pradėjau nuomotis paspirtukus, pastebėjau, kad jų pilna visur, įvairiausiose pozicijose, kartais ir gerokai aplamdytų. Atrodė, kad kiekvienas jų turi savo istoriją, galėtų ką nors papasakoti. Tai man priminė populiaraus fotoprojekto „Humans of New York“ idėją. Svarsčiau net kalbinti kiekvieną paspirtuką ir dalintis jų bendruomenės istorijomis instagrame.
Spektaklio aprašyme, jau pačiame pirmame sakinyje, pabrėžiama, kad paspirtukai – tai miesto apendicitas, propaguojantis skubėjimą ir siūlantis nevaikščioti pėsčiomis. Ar manai, kad skubėjimas – yda?
Tie žodžiai ne mano. Dariau apklausą apie paspirtukus, ir vienas žmogus pavadino juos miesto apendicito, o kitas pasakė, kad jie propaguoja skubėjimą. Man šie posakiai pasirodė įdomūs ir juokingi.
Apskritai, manau, skubėjimas dažniau turi neigiamų pasekmių. Kai skubi, nerviniesi, bandai suspėti, viskas pradeda kliūti – ir tas pats paspirtukas, ir aplinkiniai, trukdantys pasiekti tikslą. Pats dažnai į miestą išsiruošiu tik tada, kai kur nors turiu skubėti. Retai išeinu tiesiog šiaip, be priežasties. Dažniausiai turiu nukeliauti iš taško A į tašką B ir, žinoma, iš namų išeinu kuo vėliau, o tada lekiu per visą miestą. Kartais net juokinga pasidaro: sugalvoju nuvažiuoti pasivaikščioti, o tada skubu į tam tikrą vietą, kad iš ten galėčiau eiti pasivaikščioti.
Paspirtukai tavo spektaklyje kovoja dėl savo vietos pasaulyje. Ką iš tiesų reiškia ši kova? Kokią žinutę koduoji žiūrovui?
Idėja apie kovą dėl vietos po saule taip pat kilo stebint internetinę erdvę. Susidaro įspūdis, kad paspirtukai gadina kraštovaizdį, pastatų aplinką. Tada jiems kuriamos specialios stovėjimo vietos. Jie tarsi turi stengtis stovėti etiškai, nesusidurti su pėsčiaisiais, netrukdyti. Sukūriau fiktyvų pasaulį, kuriame jų kasdienybė – kova už būvį.
Spektaklio pasakotojas – jaunas vaikinas, kuriam reikia išsiblaivyti, bet jis kas vakarą užsimiršta. Ar prablaivėjimas turi gilesnę potekstę? Galbūt tai siekis tapti sąmoningesniam, pažvelgti plačiau?
Vaikinas, su kuriuo ir aš pats kažkiek tapatinuosi, nori save įprasminti. Dažnai ta prasmė atsiranda už kažką kovojant. Bet neretai, kai neturi tvirtų įsitikinimų, kai esi pasimetęs ar tarsi neišsiblaivęs, sunku suprasti, kaip elgtis ir kam apskritai to reikia.
Grįžkim prie spektaklio „How to Swim“, kurį kauniečiai galėjo pamatyti prieš porą metų: mes visi kasdien praeiname pro įvairius objektus, tokius kaip paspirtukai ar akmenys, tačiau ne kiekvienas sugalvoja iš to sukurti spektaklį.
Su kiekvienu objektu vis kitaip. Kalbant apie akmenį, viskas prasidėjo nuo perskaitytos lietuvių liaudies patarlės: „Moko žmogus akmenį plaukti.“ Tuo metu dalyvavau „Kosmos Lab“ kūrybinėse dirbtuvėse, kurias organizavo „Kosmos Theatre“ kartu su teatro trupe AKHE. Viena užduočių buvo kurti iš patarlių. Nuo to ir pradėjau – bandžiau tiesiogine to žodžio prasme išmokyti akmenį plaukti.
Esu numatęs ir daugiau pasirodymų su kitais daiktais. Pavyzdžiui, dabar vystau idėją su unitazu. Kiekvieną dieną eini į tualetą, bet vieną kartą pagalvoji: „O, tualetas.“ Nors atlieka labai purvinus darbus, jis nepaprastai svarbus ir reikalingas, bet dažnai nematomas. Taip pat turiu idėją su grėbliu. Čia mane domina specifinis dalykas – jei užlipi, jis trinkteli tau į galvą. Tai toks vaizdinys iš filmukų.
Ką tau, kaip aktoriui, duoda tokie kūrybiniai eksperimentai?
Pamenu, kad pirmą kartą parodęs dešimties minučių „How to Swim“ eskizą kūrybinėse dirbtuvėse pajutau didžiulį palengvėjimą. Supratau, kad ne aš esu svarbiausias, o tas daiktas. Ir galiu kalbėti ne apie save. Man svarbu atsiriboti, nemėgstu to visiško nuogumo, kai ateini ir pradedi kalbėti apie save, savo gyvenimą. Man geriau pasiimti kokį daiktą, o tie daiktai, matyt, užkliūva todėl, kad kažkuo yra su manimi susiję. Aš juos tapatinu su savimi, su tuo, kaip tuo metu matau pasaulį. Randu panašumų, ir mes abu vaidiname, kalbame tam tikra tema, bet aš tai darau per daiktą. Jis neša savo svorį, savo įsivaizdavimą. Tai nuo manęs nuima atsakomybę. Net nežinau, ar tai vaidybos, ar režisūrinis aspektas – kaip atrasti tą balansą, kad nė vienas iš mūsų nebūtų aukščiau, bet visą laiką tarpusavyje kovotume dėl dėmesio ir juo dalintumėmės.
Spektaklyje „How to Swim“ bandau akmenį išmokyti plaukti, užsiimu su juo įvairiausiomis veiklomis, bet iš tikrųjų nėra svarbu, ar man pavyks jį išmokyti, ar pavyks pasiekti užsibrėžtą tikslą. Iš pirmo žvilgsnio tai – motyvuoti, kryptingi veiksmai, bet galiausiai suvoki, kad pastangos beprasmės. Užuot vis bandęs kažko išmokyti akmenį, suprantu, jog man pačiam reikia tapti akmeniu. Būti akmeniu reiškia būti tikram ir tuo pačiu būti niekuo, būti užtikrintam tuo, kas esu, būti kantriam. Tada galėsiu būti amžinas ir nebereikės niekur skubėti.
Jausmą, kurį bandau nusakyti, geriausiai apibūdina „How to Swim“ pabaigoje skambantis Mahmoudo Darwisho eilėraštis „Norėčiau būti akmeniu“ (I Wish I Were a Stone). Man, kaip Tautvydui, labai svarbu tikėti, kad galiu būti akmuo, todėl galbūt kažkaip taip ir nugyvensiu savo gyvenimą – bandydamas tapti akmeniu. Kiekvienas daiktas, atsirandantis mano spektaklyje ar kitoje būsimos kūrybos formoje, prisideda prie šio siekio. O kol dar nesu akmuo, manau, labai svarbu atkreipti dėmesį į nuomojamų elektrinių paspirtukų teises.
Aname atsakyme grįžai prie kovos temos. Išties, daugelis festivalio „ConTempo“ spektaklių, vykstančių viešose erdvėse, kovoja dėl praeivio dėmesio su automobiliais, oro balionais, ledais ir kitais trikdžiais. Kaip jautiesi tokiose situacijose?
Man patinka, kai spektaklio erdvė jau turi savo energetiką, savaime veikia. Atrodo, kad tada nereikia scenografijos, iškart susiklosto kitoks santykis su erdve ir žiūrovu. Man pačiam tai kelia iššūkių, nes kiekvieną kartą reikia prisitaikyti.
Atrodo tikriau, kai spektaklis vyksta mieste, teatrui nepritaikytoje erdvėje. „How to Swim“ daugiau rodydavau teatre, bet dabar jį pristatau ir kitur. Šiauliuose birželį atlikau jį garaže. O „Coffee & Scooters“ premjera pernai vasarą įvyko sostinės erdvėje „Utopia“. Kaune jį rodysime prie „Mokslo salos“ ir Lietuvos policijos mokyklos Mastaičiuose kieme. Tai gana ironiška, nes mano veiksmai su paspirtukais nebūtinai šimtu procentų legalūs.
Tautvydai, kalbamės prieš naujo spektaklio, kuriame vaidini, generalinę repeticiją. Smagu, kad įterpei pokalbį į dienotvarkę. O ką veiki, kai neskubi?
Mėgstu pamiegoti, skaityti, žiūrėti filmus. Viską darau labai lėtai: ilgai valgau, ilgai geriu kavą, tada einu paskaityti, pažiūrėti filmą, pasivaikščioti. Tai tobula neskubėjimo diena. Galbūt iš šalies ji atrodo nuobodi, bet aš taip atsipalaiduoju.
Vadinasi, nuobodulio gyvenime reikia?
Kai nuobodu, pradedi galvoti, ką čia nuveikus, kad nebūtų taip nuobodu. Tada ir kyla idėjų. Kita vertus, dažnai kūrybinės mintys ateina ir labai intensyviai veikiant. Neretai daug daugiau pasidarai, kai trūksta laiko. Kai laiko nėra, pradedi labiau jį branginti, daugiau galvoji, ką nuveiktum, jei jo turėtum. Arba kaip tik stengiesi visur suspėti, nes laikas atrodo toks brangus ir bandai jį išnaudoti kiekvienai norimai veiklai.
–
7-asis tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ Kaune ir Kauno rajone įvyks rugpjūčio 2–9 dienomis. Sekite naujienas: contempofestival.lt
