Dviratis išties gamina laimės hormonus – su šiuo Solveigos Dambrauskaitės-Bakutienės teiginiu sutikau iškart. Sunku būtų prieštarauti, kai visu kūnu gali jausti tą gaivališką šurmulį miesto centre. Juk sunku nepastebėti, koks gyvas ir šiltas vasarą yra Kaunas bei jo žmonės. Tokia, mano akimis, yra ir Solveiga. „Like Bike Kaunas“ ir „Minam kartu“ dviračių maršrutus dėliojanti pašnekovė tikrai nestokoja argumentų, kodėl verta rinktis dviratį. „Noriu prisidėti prie ko nors gražaus“, – sako ji.
Nuo pat mažumės mėgusi transportą, šiandien Solveiga apie tai kalba daug ir drąsiai. Jos pasakojimų klausytis įdomu pirmiausia todėl, kad būdama „Like Bike Kaunas“ – iniciatyvos, siekiančios, kad Kaunas taptų pirmuoju miestu Baltijos šalyse, visiškai pritaikytu dviratininkams, – ambasadorė dėlioja dviračių maršrutus. Taip pat – atstovauja dviratininkų bendrijai Kauno miesto savivaldybėje planuojant dviračių takų infrastruktūros plėtrą ir organizuoja dviračių žygius. Didelę jos gyvenimo dalį užima ir automobiliai. Du kartus pripažinta geriausia Lietuvos vairuotoja aktyviai dalijasi patarimais vairuotojams ir dar kuria turinį puslapiui „Moteris prie vairo“.
O ir ką tik išleistą knygą „100 patarimų, kaip išlaikyti vairuotojo egzaminą“ parašė ne kas kitas, o būtent Solveiga. Natūralus klausimas: kaip vienas žmogus tiek daug suspėja? Tačiau paslaptis labai paprasta: „Kuo daugiau darai – tuo daugiau ir padarai.“ Solveigos galvoje nuolat pilna naujų idėjų ir svajonių. Tikriausiai ne veltui juokaudama teigė, kad kosminis laivas – vienintelė neišbandyta transporto priemonė.
Man neužtenka važiuot nuo taško A iki taško B.
Visas šias veiklas sieja vienas tikslas – noras dalintis žiniomis ir paskatinti žmones išbandyti ką nors naujo. Savo pavyzdžiu Solveiga ne tik skatina žmones veikti, viena jos siekiamybių – skatinti ekologiško transporto naudojimą. Būtent tai paskatino ir ją pačią daugiau dėmesio kreipti ne tik į automobilio naudą, bet ir į jo paliekamą žalą gamtai. Tiesa, ji neslepia, kad paauglystėje, kaip ir daugeliui jaunų žmonių, azarto vairuoti netrūko.
„Gal paauglystėje automobilis tiesiog atrodo faina. Prisipili pilną baką kuro, automobilis suvartoja tik penkis litrus, tai gali po miestą sukt ratus, degint tą kurą ir beveik nieko nekainuoja. Žodžiu, to meto supratimu, automobilis – tai laisvė, pramogos, kelionės. Dabar su branda ateina supratimas, kad tas tuščias važinėjimas mieste neprisideda prie globalinės gerovės. Nenoriu palikti tokio didelio neigiamo pėdsako, noriu prisidėti prie ko nors gražaus. Automobiliai yra mano aistra, bet nenoriu kitų skatinti dažniau naudotis automobiliu ir tą vartotojiškumą didinti“, – pasakojo Solveiga.
Pradėjusi keliauti po Lietuvą ir mylimą Kauną dviračiu, Solveiga atrado begalę vietų, kurios daugelio pamirštos, o gal dar net neatrastos. Aplinkinių nuostatos ir įsivaizdavimas, kad kelionės galimos tik geru oru ir tolimuose kraštuose, paskatino ją socialiniuose tinkluose aktyviau dalintis savo kelionėmis ir parodyti, jog Lietuva yra puiki vieta atradimams, poilsiui ir įkvepiantiems atradimams. Pašnekovė išskyrė du kauniečiams rekomenduojamus dviračių maršrutus. Nuo Kauno pilies iki Lampėdžių ežero arba iki Panemunės šilo. Jie puikiai jungiasi tarpusavyje, o kelionės vaizdai ir puikus dviračių takas atperka visą išlietą prakaitą
Prakalbus apie dviračio naudą pačiam žmogui, pašnekovės veide pasirodė šypsena. Ji nė neabejodama išdėstė visą sąrašą dalykų, dėl ko verta rinktis dviratį. Dviratis ne tik prisideda prie ekologijos, fizinės sveikatos ir geros emocinės būklės. Išnaudojant šią transporto priemonę daugiau nei kelionei iš taško A į tašką B, galima atrasti daugybę gražių vietų, vietoje automobilių spūsties pasirinkti parką su gražiu peizažu ir tyru oru, o seni bičiuliai ir naujos pažintys neretai tampa dar vienu kelionės dviračiu privalumu.
„Nes dviratis… Jis tikrai gamina laimės hormonus. Judėjimas, grynas oras, tiesiog geras jausmas. Vasarą važiuoji, vėjelis pučia, visu kūnu jauti tą šiltą ir šaltą vėją, plaukai kedenasi… Viso to automobilyje nepajusi“, – tikino ji. Solveiga paneigė ir skeptikų įsitikinimus dėl oro sąlygų ar bagažo važiuojant dviračiu. Jos pačios šeimoje šia transporto priemone naudojasi visi. Ir ne tik tėtis su mama važiuoja į darbus. Vaikiškoje kėdutėje dviračio gale savo smalsumą maitina ir mažoji palydovė. Pasak pašnekovės, jos kelionės su vaiku parodo, kad ant dviračio gali ne tik daiktų prisikrauti, bet ir dviese keliauti.
Projektas „Like Bike Kaunas“ šiandien neatsiejamas nuo Solveigos kasdienybės. Dviračių žygiai, maršrutų dėliojimas, dviračių takų infrastruktūros plėtra ir ekologiško, darnaus judėjimo skatinimas yra jos savanoriškas darbas ir aistra. „Aš įsitraukiau tais pačiais metais, kai atsirado „Like Bike Kaunas“. Sakiau, viskas – čia man. Tiesiog mano sritis, nes tuo metu jau buvau pradėjusi užsiimti tuo dviratizmo mieste skatinimu ir plėtojimu. Taip ir tapau „Like Bike Kaunas“ ambasadore.“ Dalyvauju darbo grupėse, kuriose kalbame apie infrastruktūros plėtrą, esu patariamasis balsas savivaldybei planuojant naujus dviračių takus, dviračių juostas, kur reikia plačiau, kur galima siauriau ir panašiai…“, – vardijo pašnekovė.
Solveiga žino, kad maršrutai ir dviračių žygiai skatina žmones judėti. Vieną kartą pabandę ir nusprendę išeiti iš savo komforto zonos, pamato, kas slepiasi jų mieste, pajunta žygio naudą. Tai užkrečia ir skatina sugrįžti dar ir dar. „Su dviračiu sezono nėra“, – priduria ji, kai žmonės klausinėja, kada gi vėl važiuosim, kada prasidės sezonas. Solveigos džiaugsmui, įprastai per metus dviračių žygiuose sudalyvauja daugiau nei 1000 žmonių, panašus ir kartu numintų kilometrų skaičius. Tiesa, pandemijos padarinių ir čia neišvengta. Sugriežtinus karantino ribojimus, šias keliones teko pristabdyti. Tačiau tai nesutrukdė žmonėms važinėti dviračiais, o tik dar labiau paskatino tuo užsiimti savarankiškai. Pandemijos metu visoje Europoje dviračiai liko tuo, kuo užsiimti galima. Ir Kaunas ne išimtis.
Sudėlioti maršrutą dviračiu ne visada lengva užduotis. Kai kuriuos maršrutus galima sudėlioti per kelias minutes – jei pažįsti vietovę ir žinai tam tikrus aspektus, užtenka žemėlapio. Tačiau pasitaiko atvejų, kai maršruto keliai nežinomi. Turi važiuoti tikrinti, žymėti kliūtis ir apvažiavimus, tyrinėti ir klausinėti vietos gyventojų, ar yra kokių užslėptų lobių dviratininkams. „Kam tie maršrutai? Man neužtenka važiuot nuo taško A iki taško B. Jeigu važiuoju į darbą, nenoriu tiesiog nuvažiuoti ir grįžti atgal. Per daug nuobodu, norisi ką nors pamatyti, atrasti nauja Kauno vietas. O tada norisi ir kitiems parodyti, pasidalinti, kad, va, pasižiūrėk, čia gali dešimt ar penkis kilometrus numynęs tiek daug atrasti“, – kalbėjo Solveiga.
