Kaunietė Gintarė Minelgaitė-Duchin gimtajame mieste kuria po pertraukos. Pastarasis giliai palietęs jos kūrinys Kaune – nebeegzistuojančioje POST galerijoje pristatytas veiksmas „Psycho“. Tai buvo dar 2016 m. pabaigoje, tuomet Gintarę kalbinome žurnale „Kaunas pilnas kultūros“, tad šįkart susitinkame jau kaip geros pažįstamos. Žiemą Nacionaliniame Kauno dramos teatre pradeda Dr. GoraParasit slapyvardžiu prisistatančios menininkės tarpdisciplininė premjera „Snieguolė“. Spektaklyje užimančią režisierės, dramaturgės, kostiumų dailininkės ir scenografės pareigas moterį į šią instituciją pakvietė jos meno vadovas Edgaras Klivis.
„Visą laiką bėgau nuo institucinio teatro kiek įmanoma toliau, bet pliusų ir minusų yra ir viename, ir kitame“, – sako šiuo metu kaip nepriklausoma kūrėja dirbanti Gintarė, gyvenanti Jungtinėse Amerikos valstijose. Ji studijavo pas Robertą Wilsoną, kurio „Dorianas“ tapo NKDT praėjusio sezono vinimi. Jos komiksų opera „Alfa“ įvertinta „Auksiniu scenos kryžiumi“, bet tai tik viena priežasčių akylai stebėti kūrėją, meistriškai laviruojančią įtakų, prasmių ir simbolių čiurkšlėse ir juvelyriškai tiksliai pinančią jas į chaotišką, tačiau vientisą pasakojimą. Naujoji „Snieguolė“ šimtametės institucijos repertuare, rodosi, stoja į tą pačią lentyną, kaip esto Peeterio Jalakas „Audra“ ar to paties kūrėjo teatrinis serialas „Jaik“. Žinoma, čia spekuliuoju – pati „Snieguolę“ žiūrėsiu tik sekmadienį, gruodžio 3-ąją.
„Psichoanalitinė pasaka apie galią keisti, klasikinio brolių Grimų kūrinio adaptacija, gelbėjanti ją nuo holivudinių interpretacijų ir, kaip sakė režisierė, kultūriškai nejautrios Disnėjaus animacijos“, – taip premjera buvo pristatyta dar rudenį vykusioje NKDT sezono spaudos konferencijoje. Su Gintare susėdusios vienoje daugelio slaptų teatro patalpų kalbamės, kodėl būtent Snieguolė ir kodėl ją matysime ne disnėjišką, o kaip politinę ekologinę aktyvistę. Mudviejų pokalbis skambėjo LRT KLASIKOS radijo laidoje „Ryto Allegro“, visą jį galite išgirsti čia.
„Džiaugiuosi, kad atsirado tokia galimybė – kurti Kaune. Pasitvirtinus, kad kursime „Snieguolę“, iš pradžių norėjau sukti į sci-fi, po to supratau kad būtų faina sušiuolaikinti mitologiją. Snieguolė labai atpažįstama, bandau per tai kalbėti apie temas, kurios man svarbios – kalbėti savo mieste, kuriame esu gimusi“, – sako Gintarė. Jai atrodo, kad mito struktūra padeda geriau komunikuoti šiuolaikines temas ir problemas, kurios rūpi jai asmeniškai – tai LGBTQ teisės (ypač Kaune), lyčių lygybė ir ekologija. Kūrėjai teko girdėti, kad Lietuvos teatralams ne visos temos yra tokios svarbios, su tuo, kad ne visi dalykai scenarijuje kolektyvui pasirodė įdomūs ir atpažįstami, ji ir pati susidūrė: „Gilindamiesi į pjesę susidominome save tam tikrais dalykais.“ Pavyzdžiui, repeticijos metu iškilo klausimas – ar gali aktorius, nebūdamas translyte moterimi, kurti translytės moters vaidmenį? Ar tai yra etiška? „Tai pats gražiausias klausimas, kurį gali iškelti žmogus, kurdamas meno kūrinį“, – mano Gintarė.
„Man labai patinka pasakos – man labai patinka brolių Grimų pasakos. O kodėl gi ne?“, – šypsosi iš Kauno kilusi kūrėja, paklausta, kodėl visgi Snieguolė, o ne kuri kita gerai žinoma istorija. „Istorija graži ir mes jos neišmetame – spektaklyje iš tiesų yra Snieguolė, yra blogoji karalienė, yra Snieguolės mama, tėtis, yra nykštukai, kurie yra mokslininkai, kurie kovoja už ledynkalnį nr. 4422. Viskas keliasi į dabartį ir šiek tiek į ateitį – visi kovoja, kad ledynkalnis išgyventų.“
Kai apsivelki lateksu ir palieti odą, ji yra jautresnė. Man tai lyg prarasto jautrumo simbolis.
Spektaklyje skambės elektroninė muzika, dalį veiksmo stebėsime ekrane, bus twerk šokių, Gintarės dažnai naudojamo latekso. Visi šie įrankiai mano pašnekovei padeda kalbėti apie jautrius dalykus. Įdomu, kad „Snieguolės“ žiūrovams bus siūlomas bukletas-žodynėlis, kuriame bus paaiškinti terminai, kurie mūsų kontekste nėra itin dažnai naudojami. Kokie, klausiu? „Nusprendėme įtraukti tam tikrus LGBTQ terminus – vieni nori apie tai žinoti, kiti tarsi užsimerkia, yra skirtingų nuomonių. Visgi išėjo taip, kad dedame ir tokius terminus, kaip empatija. Perskaičiau teatro pasiūlytą terminologiją ir pagalvojau – OK, kodėl mes turim žmonėms aiškint tokius žodžius, kaip empatija?“ Žodyne – ir kalbant apie klimato kaitą svarbūs terminai, tokie, kaip degusis ledas ar neutrino energija. Pristatomi ir personažai, kuriuos matysite scenoje. Pavyzdžiui, jau minėtoje spaudos konferencijoje girdėta „environmental dominatrix“, pagrindinė spektaklio herojė. Kas gi tai? Aplinkos apsaugos dominantė, aiškina Gintarė. „Dominantei verslininkai ar kiti pinigų turintys žmonės moka tam, kad juos kankintų ar nubaustų, ieškodami tame išsilaisvinimo. Šiuo atveju aplinkosaugos dominantė pasirinkusi konceptualią paskirtį – ji dominuoja ties žmonėmis, kurie kenkia planetos klimatui.“
Pabaigai dar šiek tiek apie lateksą ir dideles, lyg elfiškas Dr. GoraParasit personažų ausis – vizualųjį menininkės žodyną, lydintį jos kūrybą ne pirmi metai. Įdomu, kad „Snieguolė“ žymima N-18 ženklu, nors atvirų scenų, intymaus kontakto, spektaklyje nėra. Bet yra jau minėtas lateksas, kurį dramos teatro kolektyvas turėjo prisijaukinti. „Lateksas ateina iš mano jautros paieškų – tai ne BDSM momentas, tai estetika ir pajautimas. Kai apsivelki lateksu ir palieti odą, ji yra jautresnė. Man tai lyg prarasto jautrumo simbolis. Ausys didesnės, nes nebeklausome vienas kito, žmonės labai mažai girdi. Visada galvoju, kad žmonės progresuos, ir keičiantis jiems didės ausys. Kažkada ateityje. Mano personažai – lyg posthumanistiniai žmonės, geriau girdintys vienas kitą.“
Dar yra bilietų į premjerinius „Snieguolės“ rodymus pirmąjį žiemos savaitgalį. Juos rasite čia.
