Slidus ir šiurkštus vienu metu, takus ir tvirtas, švelnus ir kampuotas. Akinantis ir miglotas, perregimas ir klampus. Kas? Miestas.
Miestą jausti ir patirti, jame leisti kasdienybę ir švęsti, augti ir auginti vaikus, amžėti ir galiausiai iškeliauti amžinojo poilsio niekas nemoko. Mes tiesiog būname mieste ir esame jo dalis – kiekvienas savaip. Vaikystėje pramokstame saugaus eismo taisyklių, nusibrozdinę kelius pradedame žiūrėti po kojomis, užsikabinę skvernu už turėklo keikiamės, o pamatę savo atspindį vitrinoje – fotografuojamės.
Keletą numerių paieškojusi ryšių tarp žmonių, nutirpus ledui redakcija leidžiasi į lytėjimo kelionę per miesto paviršius. Slinkdami per gatves nusprendėme jums ir sau įrodyti, kad faktūra nėra tik tai, ką matome, – tai net labiau jausmas.
Faktūra – ir mokslas, kai žvelgi giliau nei paviršius, ir geopolitika, jei pasigilini, iš kur atkeliavo ta plytelė po tavo kojomis. Tai savotiškas urbanistinis parašas, jei mąstome apie modernistinius fasadus ar stiklo blokelių geometriją.
Pirmajame šio pavasario numeryje Kaunas atsiveria per drąsų architekto Gintauto Natkevičiaus matymą, per apgaulingą menininko Jaakovo Blumo žaidimą materija ir per mokslinius polimerus, kurie laboratorijose virsta mūsų šalies saugumo tinklu. Nusigavę į Babtus domimės, kaip kanklių meistrui skamba medžio rievė, o sugrįžę į Savanorių prospektą klausiame, kodėl neregiui ir vienas taškas – visas pasaulis.
Galiausiai suprantame, kad miestas yra sukonstruotas ne tik iš brėžinių ir statinių, bet ir iš mūsų gebėjimo suteikti faktūrai prasmę – nuo riedulių, įspraustų į naująjį Laisvės alėjos granitą, iki Garliavoje virinamų pasaulinio lygio plieno nėrinių.
Naujo žurnalo, kaip visada nemokamo, ieškokite visur Kaune ir kai kur Vilniuje. Skaityti galite ir internete, bet liesti popierių juk maloniau!
