Paskutinįkart Laisvės al. 55 numeriu pažymėtame name lankiausi prieš trejus metus, kai istoriniai „Pienocentro“ rūmai buvo pradėti ruošti naujiems savininkams. Anksčiau jo duris varstė KTU studentai, o dabar čia buriasi „Herojaus“ mokyklos bendruomenė. Vos įžengusi paskendau jaunatviškame šurmulyje: vaikai lėkė nuo laiptų, skubėjo į pamokas, kraustė savo spinteles, iš klasių sklido muzika ir pokalbiai.
Lipdama į penktą aukštą susitikti su mokyklos įkūrėjais Dovile ir Andriumi Pelegrimais, spėjau prisiminti ir savo mokyklą. Po daugelio metų, pamiršę Pitagoro teoremą, amebas ir laidininkus, geriausiai prisimename mylimiausią mokytoją ar suolo draugą, nes mokykla galiausiai yra ne tik pastatas, bet ir jausmas, ryšys, bendruomenė. Šios vertybės tikrai svarbios ir „Herojui“. Nevalstybinė mokykla veikia jau devynerius metus. 2022-aisiais, prasidėjus plataus masto karinei invazijai Ukrainoje, įkurta ir mokykla „Heroiam slava“, skirta ukrainiečių vaikams ir tapusi neatsiejama „Herojaus“ dalimi.
Kaip apibūdintumėte „Herojaus“ mokyklos mokinius ir bendruomenę?
Dovilė: Kad mokykla bus tokia didelė, nemaniau, ji labai greitai užaugo. Tai gyvenimo projektas, paremtas giliu įsitikinimu, kad švietimo sistemoje galime daryti pokyčius. Siekiame palikti spalvotą pėdsaką ir mokinio širdyje, ir mokytojo karjeroje. Mūsų tikslas, kad mokiniai ir mokytojai atrastų savo stiprybes, čia įleistų šaknis, jiems būtų gera čia ateiti ir dirbti. Pati esu literatūros mokytoja ir mokytojavimo niekada nevadinu darbu – tai mano gyvenimas.
Ieškome idėjinių žmonių, kurie nebūtinai turi pedagogo diplomą, – žinau, kad išsilavinimą galima įgyti ir vėliau. Turime mokytojų, kurie 10–20 metų dirbę visai kitus dalykus atėjo čia, nes pajuto, kad nori pasidalinti žiniomis.
O kodėl mokyklą pavadinote „Herojumi“?
Andrius: Pavadinimą sugalvojo Dovilė, pamenu sėdėjome ant sofos, kaip dabar, ir diskutavome. Herojus yra principų visuma, šiais principais mokytojai ir mokiniai skatinami remtis. Bendraujant su žmonėmis, neretai trūksta tokių stebuklingų paprastų dalykų, kaip būti sutartu laiku vietoje, laikytis žodžio, jei varžytis, tai pirmiausia su savimi, siekti darbą padaryti geriau nei vakar. Nesvarbu, kur dirbtum, svarbu, kad jaustumeisi gerai ten, kur esi, ir atiduotum maksimumą. Herojaus principų visuma gali padaryti žmogų sėkmingą, nepriklausomai nuo to, ką jis pasirinks veikti gyvenime.
Dovilė: Tiek įkūrus mokyklą, tiek dabar aplink visada mačiau daug negatyvo ir nesuprasdavau, kodėl žmonės jį skleidžia. Herojus man reiškia pozityvumą, spalvas, prasmingą mokytojavimą, kai tau labai rūpi tai, ką darai.
Įdomu išgirsti apie projektą „Heroiam slava“.
Andrius: Prasidėjus karui tapo aišku, kad į Lietuvą atkeliaus daugybė žmonių iš Ukrainos ir jiems reikės pagalbos. Surengėme susirinkimą su mokytojais bei tėvais ir nusprendėme, kad padėsime kaip organizacija. Svarsčiau, kad tokioje situacijoje žmogui svarbu būti saugiam, bet svarbu ir tęsti darbus, veikti. Buvo svarbu užtikrinti mokytojams sąlygas dirbti tai, ką jie moka ir mėgsta, tad nusprendėme juos priimti, tuo metu dar tiksliai nežinodami, ko jie galėtų mokyti. Taip pat pradėjome ieškoti patalpų, finansavimo, prisidėjo įmonės ir pavieniai asmenys.
Per kiek laiko susirinko pilnos klasės mokinių?
Andrius: Pirmoji atėjusi dirbti mokytoja buvo Olga, greitai atsirado ir pirmasis mokinys. 2020 m. kovą–balandį buvo jau maždaug 100, rugsėjį – 550 mokinių, o dabar – 400, jiems padeda 50 mokytojų. Jau spėjome išleisti tris gimnazistų laidas.
Ar numanėt, kad švietimo pagalbos poreikis užsitęs taip ilgai? Ar ukrainiečių mokyklos veikla bus tęstinė?
Andrius: Tai veikė kaip pirmoji pagalba, iškart reagavome. Vėliau dėliojome kitus planus. Iš atvykusių ukrainiečių pasiliko tie, kurie planuoja čia praleisti gyvenimą ar ilgesnį laiką. Ukrainiečiai tapo „Herojaus“ dalimi, be jų sunkiai įsivaizduoju mokyklą. Dabar dažnai ukrainiečiai pereina ir į lietuviškas klases, tad oficialus atskyrimas ir net kalbinis barjeras tarp mokyklų mažėja.
Papasakokite apie mokymosi proceso organizavimą ir kasdienius iššūkius. Ar dirbate su keliomis mokyklinėmis programomis vienu metu?
Andrius: Turime akredituotą ukrainiečių mokymosi programą, bet kadangi „Herojus“ – lietuviška mokykla, norime, kad nedingtų integracinis elementas, tad atvykusieji turi susipažinti su mūsų šalies kultūra, išmokti kalbą. Sukūrėme mišrų darinį – atvykę vaikai mokosi ukrainiečių, lietuvių ir anglų kalbų (jos privalomos), „Herojaus“ ugdymo principų, naudoja tuos pačius įrankius kaip ir visi kiti mokiniai ir mokosi savo gimtąja kalba. Iš esmės šis bandymas pavyko, kai kurie vyresni vaikai jau renkasi laikyti egzaminus lietuvių kalba. Mums svarbu sudaryti sąlygas ir prielaidas, o pats žmogus renkasi ir sprendžia, kas jam geriausia.
Dovilė: Džiugu ir tai, kad jau yra įstojusių į lietuviškas studijų programas, daugiausia mokosi Vytauto Didžiojo, Kauno technologijos universitetuose. Pastebim ir tai, kad ukrainiečių vaikai ne tik greitai adaptuojasi, bet ir yra labai bendruomeniški, iniciatyvūs, net baigę mokyklą mus aplanko. Ukrainiečių bendruomenė labai glaudi, kartais net pavydu matyti, kaip mokiniai palaiko mokytojus, mokytojai – mokinius, tasai ryšys abipusis, o mums, lietuviams, kartais daug sunkiau su savo mokiniais sukurti santykį.
Prieš patekdami į mokyklą mokiniai turi pereiti kelis atrankos etapus tam, kad sutaptų stojančiųjų ir mokyklos bendruomenės požiūris. Ar stojimo procesas toks pats ir ukrainiečių mokykloje?
Andrius: Pradžioje priėmėme visus norinčius, vėliau, po metų, išryškėjo ukrainiečių mokyklos principai, filosofija ir taip pat įvedėme privalomus stojimo į mokyklą etapus. Pradžioje susidurdavome su problema, kad laikinumas, sudėtinga padėtis, mokymasis tiek Lietuvoje, tiek nuotoliniu būdu Ukrainoje atėmė vaikams nemažai jėgų, kartais pritrūkdavo ryžto ir galimybių laikytis įsipareigojimų. Po metų nuo mokyklos įkūrimo sutarėme, kad vaikai turi pasirinkti vieną iš mokymosi programų.
Ar teko organizuoti papildomą paramą mokyklos viduje?
Andrius: Pradžioje veikėme labiau kaip bendruomenė, ne mokykla. Vienu metu kas mėnesį reikėdavo kuriam nors vaikui pranešti, kad kas nors nutiko jo artimiesiems ar žuvo tėtis. Tai sudėtingos situacijos. Dažnai organizuodavome rūbų rinkimą, nes kai kurios mokytojos atvažiuodavo be daiktų, tad dalinomės parama, ieškojome pagalbos.
Dovilė: Kaip ir visose mokyklose, turime psichologo kabinetą, vaikai ten dažnai lankosi. Juk jie vis tiek atvyko ne savo noru, o buvo priversti tai padaryti. Žinoma, reikia rasti balansą, kad jie mokytųsi gyventi toliau ir žiūrėtų į ateitį, bet tuo pačiu nepamirštų ir to, kas įvyko.
Tiek „Herojaus“, tiek „Heroiam slava“ mokyklose akcentuojate laisvę, kuri neatsiejama nuo atsakomybių. Kaip laviruojate tarp griežtų mokymo programų ir siekio suteikti erdvės mokinių pasirinkimams?
Dovilė: Mokiniai privalo ruoštis egzaminams pagal oficialią programą, tačiau kiekviena švietimo įstaiga gali rinktis savus metodus. Tarkim, reikia perskaityti privalomus kūrinius, bet kaip tai padaryti? Skaitome juos garsiai, kitus paverčiame komiksais, nes mokiniams taip patinka, ir nesivadovaujame vienu vadovėliu, juk vadovėlis yra subjektyvus. Kuriame savo mokymosi medžiagą.
Švietimo sistema nuolat reformuojama, dažnai keičiamos tiek programos, tiek terminai. Kaip patartumėte atlaikyti turbulencijas?
Dovilė: Manau, mokytojai yra pripratę prie turbulencijų, jie visada turi išlikti tvirti ir užtikrinti, kad susitvarkys, neturėtų kaltinti sistemos dėl savo pasimetimo. Mokytojas turi stengtis rasti reikiamus metodus ir padėti mokiniams mokytis.
Neseniai jūsų mokyklos dar labiau išsiplėtė. Pastatas Gedimino gatvėje, kuriame buvo įsikūrusi Lietuvos spaustuvė „Spindulys“, buvo transformuota į „Herojaus“ progimnaziją. Konversiją atliko G. Natkevičiaus ir partnerių architektų biuras, jų projektas Lietuvos architektūros apdovanojimuose buvo pripažintas vienu geriausių. Kuo jums brangi ši erdvė?
Dovilė: Progimnazijoje įdėjome daug darbo, braižėme net elektros lizdų išdėstymą klasėse, ir valgyt esame dėlioję, ir kotletus skaičiavę, ir ūkvedžiais dirbę. Labai mėgstu iš seno padaryti nauja. Pirmame aukšte siekėm sukurti bendruomenės susibūrimo vietą, joje dideli langai, kad būtų galima matyti, kas vyksta mokyklos viduje ir mieste, megztųsi bendrystė. Ketvirtame aukšte turime amfiteatrą renginiams, norisi ten pakviesti ir miestiečius, mokyti ir pačius vaikus, kaip elgtis, tarkim, spektaklio metu. Nenorėjome, kad mokykla asocijuotųsi su aukštomis mūro sienomis, pastatu, į kurį nueini, atbūni ir tik tuomet išeini gyventi. Norime, kad mokykla būtų be sienų, tada jauni žmonės atranda prasmę, mokosi to, ko prireikia ir už mokyklos ribų. Mokymasis miesto centre turi savo žavesio, nes vaikai lavina visai kitokias kompetencijas: jie turi saugiai pereiti gatves, susirasti žaliąją erdvę, orientuotis viešajame transporte, žinoti, kad išbėga į gatvę, o ne į mokyklos kiemą.
Ko palinkėtumėte kiekvienam vaikui?
Dovilė: Linkėčiau ne per greitai užaugti ir visada žaisti plačiąja prasme. Man patinka būti mokykloje – čia nuolat galiu įsilieti į linksmas veiklas, ar tai būtų stalo žaidimas, ar kvadrato kėlinys su klase. Lygiai taip pat ir mokykla neturi prarasti pagrindinio vaikystės elemento – žaidimo. Tad labai linkiu vaikams neužsiauginti suaugusiojo kailio.
