Iki rugpjūčio 31 d. prie Ąžuolyno bibliotekos (Radastų g. 2) veikia lauko paroda „Ąžuolynas Stanislovo Lukošiaus fotografijose“. Jos atsiradimą įkvėpė Ąžuolyno bibliotekos su partneriais organizuotas Miesto gamtos ir bendruomenės festivalis „Drevės“.
Apie parodą rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja parodos kuratorius, Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Rokas Sinkevičius.
Prie pėsčiųjų takelio sustatytuose stenduose – spalvotos (iš vienos pusės) ir juodai baltos (iš kitos) išdidintos fotografijos, skirtos Ąžuolyno tematikai. Jose – praėjusių laikų (XX a. 6–8 dešimtmečių) vaizdai, žadinantys vyresniųjų prisiminimus ir keliantys jaunesniųjų nusistebėjimą. Jie aprėpia erdvę nuo artimiausios bibliotekai aplinkos – Parodos kalno – iki tolimiausių Aukštųjų Šančių ąžuolyno pakraščių. Nuo pačių Ąžuolyno medžių iki jo vardo pritaikymo kultūrinėms įstaigoms. Nuo sportinių ir pramoginių objektų Ąžuolyno teritorijoje (karuselės ir atrakcionai, šokių paviljonas, kino teatras) iki ekologinių šios plėtros pasekmių (vykdant statybas ir rekonstrukcijas nupjauti ir beprasmiškai sužaloti medžiai) bei politinių simbolių raiškos (Vytauto Didžiojo metams pastatytas ir vėliau apleistas paviljonas, LSSR 20-mečiui skirta „Garbės alėja“).
Parodoje eksponuojamų fotografijų autorius – besidomintiems XX a. Kauno miestovaizdžiais jau gerai pažįstamas talentingas, savo darbui atsidavęs projektuotojas Stanislovas Lukošius (1906–1997), kurio 120-ąsias gimimo metines šįmet minime. Kauno miesto muziejuje saugoma gausiausia šio svarbaus Kauno vizualinei istorijai autoriaus palikimo dalis – keliolika tūkstančių negatyvų, diapozityvų ir kitų eksponatų.
Parodos fotografijas perskaityti ir jose matomus statinius vertinti galime keliais lygiais. Pirmiausia jie – miesto gyvasties, aktyvumo, atsinaujinimo ir komforto ženklai. Kita vertus, žinant platesnį kontekstą, galima teigti, jog ne visuomet Ąžuolyne įgyvendinti projektai buvo vertinami tik pozityviai. Kai kuriais atvejais situacija buvo fiksuojama, siekiant fotografijas panaudoti šių projektų aplinkosauginei kritikai. Pasigilinę į fotografo šeimos likimą, jo asmeninę poziciją ir kūrybinio palikimo visumą, atskiruose kadruose matomų sovietinės ideologijos apraiškų taip pat negalime tiesmukai vertinti kaip eilinio socrealizmo produkto, skirto šlovinti santvarką ir jos laimėjimus.
Kūno kultūros instituto stadiono tribūnos. Fot. S. Lukošius, 1965 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Naujai įsteigto ir plačią teritoriją apėmusio Vytauto vardo kultūros ir poilsio parko direktorius A. Merkevičius 1964 m. gyrėsi, kad Ąžuolynas per kelis metus iš kauniečių nelankomo ir chuliganų teršiamo rajono tapo visasąjunginius apdovanojimus laiminčiu parku, jame per metus surengiama pusketvirto šimto kultūrinių renginių (nuo pirotechnikos šventės ir koncertų iki „garsinių žurnalų“ ir pionierių rytmečių). Mažajame ąžuolyne 1963 m. pradėjo veikti atrakcionai (apžvalgos ratas, „viražiniai lėktuvai“, „rusų sūpynės“, „mokyklinės sūpynės“) (A. Merkevičius, „Parke nuobodžiauti draudžiama“, Vakarinės naujienos, 1964-04-07). 1965 m. jau buvo giriamasi, kad kasmet įvyksta apie penki šimtai įvairių renginių (koncertų, teminių vakarų, žiburėlių ir kt.), kuriuose apsilanko daugiau kaip pusė milijono žmonių (A. Merkevičius, „Parko ateitis“, Kauno tiesa, 1965-11-25).
7 dešimtmetyje Ąžuolynas buvo vis labiau užstatomas pramogine ir sporto infrastruktūra. 1967 m. buvo pastatytas Dainų slėnio amfiteatras su estrada, nors prieš tai buvo svarstyta jį iškeldinti į daubą prie 16-osios divizijos (dab. Radvilėnų) plento, priešais vartelius į Mickevičiaus slėnį, toje vietoje kanalizuojant upelį. Tuo tarpu senąjį Dainų slėnį – atiduoti slidininkams. Dar 1945 m. rašyta apie slėnyje baigiamą įrengti vieną didžiausių Lietuvoje slidžių tramplynų, kurio šuolio ilgis siekė 27–30 metrų („Tarybų Lietuva“, 1945-11-20).
Ąžuolynas buvo intensyviai naudojamas ir kitoms sporto šakoms: žiemą čia buvo rengiamos motokroso lenktynės, o vasarą sporto aikštelėse vyko futbolo rungtynės. Be to, nesitenkinant senuoju mediniu stadionu su kelių šimtų vietų žiūrovų tribūna, buvo ruošiamasi statyti didelį stadioną su gelžbetonio tribūnomis (1969–1979 m.). Mažajame ąžuolyne, Parodos kalne, veikė atrakcionai, buvo įrengta krepšinio aikštelė, pastatytas gelžbetoninių konstrukcijų šokių paviljonas (1966–1967 m.).
Negana to, Ąžuolyno teritorija buvo naudojama prekybai ir parodoms – čia stovėjo Kauno pramprekybos baldų bazė – trys šiferiu dengti angarai su aikštelėmis privažiavimui, vyko S. Lukošiaus užfiksuotos žemės ūkio (1957 m.) ir liaudies ūkio laimėjimų (1960 m.) parodos.
Aukštųjų Šančių ąžuolyno ąžuolai, sužaloti įrengiant „Drobės“ stadioną. Fot. S. Lukošius, 1969 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Įsibėgėjant šiam statybų ir masinių renginių vajui, visuomenėje kilo ir protesto sąjūdis. Tarp kitų nepasitenkinimo balsų, kritikavusių Ąžuolyno ir kitų Kauno žaliųjų zonų nepaliaujamą skaidymą, užstatymą ir niokojimą, vienas aiškiausiai girdimų buvo architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio balsas. 1967–1968 m. spaudoje ir viešuose pasisakymuose jis kritikavo Ąžuolyno „išparceliavimą“, kuris tęsėsi, pasak jo, nuo XX a. 3 dešimtmečio (plg. schemą „Ąžuolyno skaldymas praeity ir dabarty“, LLMA, f. 81, ap. 1, b. 31).
1967–1969 m. V. Landsbergiui-Žemkalniui talkino bičiulis nuo prieškario laikų S. Lukošius, fotografavęs medžius ir naują infrastruktūrą Ąžuolyne, kuri neigiamai atsiliepė parko būklei. Itin šokiruojantys jo kadrai užfiksavo situaciją Aukštųjų Šančių ąžuolyne, kuriame, įrengiant „Drobės“ stadioną (1962–1967 m.), buldozeriais buvo išstumdyta žemė nuo ąžuolų šaknų, jas išdraskant ir apnuoginant iki metro gylio. Taip buvo sužalota 30 ąžuolų, kurie vėliau pradėjo nykti nuo viršūnių (V. Landsbergis-Žemkalnis, „Architektūra gamtoje“, Literatūra ir menas, 1969-03-22).
Šios aplinkosaugos tikslams pasitelktos fotografijos dalinai išlikusios V. Landsbergio-Žemkalnio archyviniame fonde (LLMA, f. 81, ap. 1, b. 38) ir, negatyvų bei diapozityvų pavidalu, Kauno miesto muziejaus fonduose. Jas architektas planavo demonstruoti stende, skaitydamas pranešimą Kauno gamtos apsaugos draugijoje 1968 m. kovo 21 d. (LLMA, f. 81, ap. 1, b. 31). S. Lukošiaus ir, greičiausiai, kitų fotografų nuotraukas matome „Tarybų Lietuvos“ kronikoje Nr. 33, skirtoje Kauno ąžuolyno ir Raigardo slėnio išsaugojimo klausimams (prieiga per internetą).
To meto sąjūdžiui už Ąžuolyno ir kitų Kauno žaliųjų teritorijų išsaugojimą pavyko pasiekti tik dalį tikslų: 1971 m. buvo demontuoti baldų sandėliai (šį įvykį taip pat spėjo užfiksuoti S. Lukošius), Mažajame ąžuolyne ilgainiui neliko šokių paviljono ir atrakcionų. Tačiau gelžbetonio konstrukcijų stadiono, kuris buvo kritikuojamas dėl parinktos vietos, jai nepritaikyto aukštingumo ir numatomo lankymo masiškumo, statybos darbai vis tiek pajudėjo.
Garbės alėja Ąžuolyne su gamybininkų, racionalizatorių, visuomenininkų portretais. Fot. S. Lukošius, 1960 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Ąžuolynas buvo ne tik tvarkomas ir užstatomas, bet ir naudojamas propagandinėms reikmėms. 1960 m. liepos 20 d. jame atidaryta Garbės alėja, skirta sovietų Lietuvos dvidešimtmečio garbei. Joje išstatyti 42 geriausių miesto gamybininkų, racionalizatorių bei visuomenininkų (tuometiniu šio žodžio supratimu) portretai (jų biografijos buvo spausdinamos ir „Kauno tiesoje“).
S. Lukošius, kaip aktyvus Pramoninės statybos projektavimo instituto fotosekcijos organizatorius, 1958 m. tapęs naujai įsteigtos Respublikinės fotosekcijos prie žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoju, vargiai galėjo išvengti įvairių ideologinių siužetų. Tačiau santykis su jais geriau atsiskleidžia, pasigilinus į paties fotografo ir jo šeimos biografiją. Du jo broliai – tėvų malūne dirbęs Felicijonas ir kunigas Jonas – 1946–1947 m. buvo nuteisti ir išvežti į sovietų lagerius už antisovietinę veiklą (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 8815-3; LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-12970).
Pats fotografas su žmona ir mažomis dukrelėmis vos išvengė tremties. Viešai fotografuoti jis galėjo tik po diktatoriaus J. Stalino mirties, kai jau buvo įkopęs į antrąją gyvenimo pusę. S. Lukošiaus fotokūrybos palikime išlikę nemažai religinės tematikos vaizdų, lietuviškumo simbolių, o jis pats dalyvavo sovietinio saugumo akylai stebimame kraštotyriniame judėjime.
Plačiau apie S. Lukošiaus biografiją, kūrybinį kelią ir mažiau žinomus jo gyvenimo bei kūrybos vingius bus pasakojama šį rudenį pasirodysiančiame leidinyje „Kaunas Stanislovo Lukošiaus žvilgsniu: Žmogus (ne) savo laike“. Jame ne tik konkretūs fotografo darbai, bet ir visas kauniečių gyvenimas sovietmečiu atskleidžiamas per penkias didžiąsias temas: represijas, simbolius ir demonstracijas, religiją, kasdienybę ir gamtą.
