„Tai lyg poezija“, „Filmas, kokio neįsivaizdavau egzistuojant“, „Norėčiau žiūrėti dar ir dar“, – taip po filmo „Neptūno šerkšnas“ (Neptune Frost) seanso Nacionaliniame Kauno dramos teatre penktadienio vakarą kalbėjo festivalio „Kino pavasaris“ svečiai.
Vienintelis afrofuturistinės vaizdo poemos seansas mieste tapo įžanga į dar 8 dienas truksiančią kino kelionę po žemynus, pasaulėžiūras, mąstymo sluoksnius, santykių užkaborius. Visa tai, kas primena, jog, kad būtum, reikia kito – tokia fraze į kino sales po dvejų metų pandeminės pertraukos, alsuojant karo nuotaikomis, grįžti ragina 27-asis „Kino pavasaris“.
Nusipieškit svajonę ir išdrįskit joje gyvent.
Ketvirtadienį pasinėrus į saulėgrąžų žiedų jūrą, dainininkei Alinai Orlovai melodingai klausiant „apie ką šitas filmas?“, festivalis atidarytas sostinėje, savo namuose, „Vingio“ kino teatre. Didžiojoje salėje rodytas šiltas, romantiškas filmas „Pirmoji karvė“ (First Cow) apie visuomet prasmingą savęs turtinimą kitu priminė poeto Williamo Blake’o mintimi: „Paukštis mezga lizdą, voras – tinklą, o žmogus – draugystę.“
Šį režisierės Kelly Reichardt filmą, pasirinktą festivalio atidarymo žinute, Kaune galite pamatyti kovo 27 d. ir kovo 31 d. – visi festivalio seansai mūsų mieste vyksta „Forum Cinemas“. Kaip pavyko nugirsti penktadienio vakarą dramos teatre, pasiilgtoji „Romuva“ kokybiško kino mėgėjus susiburti pakvies jau balandį, tiesa, pasibaigus festivaliui.
„Neptūno šerkšnas“ kauniečiams tuo tarpu tapo kvietimu į šamanišką kelionę, netelpančią į konvencines geografijos, meno, logikos ribas. Režisierė iš Ruandos Anisia Uzeyman ir niujorkietis, prieš gerą dešimtmetį slemo poeto amplua Vilniaus „Lofte“ pasirodęs Saul Williams itin laisvai tapo, rimuoja ir aranžuoja savo ir kitų teisėmis bei laisvėmis susirūpinusių hakerių sutelktį Afrikoje. Nesinori sakyti „kažkur Afrikoje“, nors gal skambėtų literatūriškiau. Bet šiandien kaip niekada pasaulis atrodo mažas, artimas ir jei dar iki galo nepažįstamas, tai labai norisi kuo greičiau tai padaryti.
Taiklia įžanga į filmą tapo žodžių artisto Žygimanto Kudirkos, beje, Saulą Williamsą kadaise ir pasikvietusio Lietuvon, performansas apie Lietuvą kaip stebuklingo interneto, siurrealaus grožio ir kitų įstabių dalykų šalį – tai buvo tarsi sveikinimas į Kauną neatvykusiems, bet videosveikinimą atsiuntusiems filmo kūrėjams. O trumputis elektroninės muzikos kompozitorės Monikaze, vos kelioms dainoms persikūnijusios į nenusakomą kelionęs tikslą išsikėlusią anime heroję, pasirodymas tapo maloniu atradimu daugeliui penktadienio vakarą pasirinkusių praleisti teatro salėje.
„Kino teatras grįžo į teatrą“, – deklaravo Kudirka. Ir nė kiek nepersūdė – juk tarpukariu šiandieninis dramos teatras suprojektuotas kaip moderniškas kino teatras „Metropolitain“. Įdomu, kiek šviesmečių nuo to meto filmų nutolusios „Neptūno šerkšno“ vizijos? Ir ar vizijos vertos tapti realybe? „Nusipieškit svajonę ir išdrįskit joje gyvent“, – suokė viena filmo herojų, ir tai niūrioje kasdienybėje yra labai drąsus palinkėjimas.
„Kino pavasaris“ Kaune jau prasidėjo, dešimtys filmų iš tuzinų pasaulio šalių „Forum Cinemas“ rodomi iki balandžio 3-osios. Meistrų naujienos, kritikų atradimai, kino klasika, Europos debiutų konkursas, filmai ieškantiems atsakymų, filmai prasmingam laikui su šeima, lietuviški pareiškimai…
Dalis repertuaro bus pasiekiama ir www.kpplius.lt, bet, kaip pasisveikindama su Nacionaliniame Kauno dramos teatre susirinkusiais Kauno meno, kultūros, žiniasklaidos bendruomenių atstovais, sakė festivalio programos sudarytoja Aistė Račaitytė, šie filmai iš tiesų verti didelio ekrano. Ir apskritai, juk ant sofos tesi vienišas kritikos riteris, o išeidamas iš kino salės – jau bendruomenės, ką tik ilgam susaistytos kino potyriu, narys.
Nėra kada atidėlioti. Mūsų šeštadienio planuose – Spike’o Lee klasika „Do the Right Thing“, o sekmadienį planuojame pamatyti „Šiąnakt Kamila atsiskleis“ ir „Evoliuciją“. Daug puikių patarimų, ką ir kada žiūrėti, turi festivalio komanda, jos rekomendacijas rasite čia.
