Gyvenimas vis atveda į vieną žinomiausių atvirukinių Kauno vietų – Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį, pagrindinį mylimo miesto istorinį memorialą, panteoną, sambūrio vietą. Tik šįkart dėmesio centre galinė siena – Knygnešių sienelė. Joje – tik 100 knygnešių pavardžių, originaliai iškaltų dar su architekto Karolio Reisono priežiūra. Tačiau aprėpia ji daug: nuo Prūsijos spaustuvių iki Nemuno prieplaukų, nuo Pakaunės klebonijų iki Kauno seminarijos.
Bet ar jų tebuvo 100? Ir koks buvo Kauno vaidmuo šio istorinio etapo audinyje? Kalbamės su Vytauto Didžiojo karo muziejaus komunikacijos specialistu Kęstu Vasilevskiu, ieškome literatūros ir bandome pasitikslinti.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. sausio numeryje „Tinklai“)
Išgirdus žodį „knygnešys“ įprasta galvoti apie Mažąją Lietuvą, augalotą ir su lazda rankoje Vincą Jušką, slaptąsias daraktorių mokyklas kaimuose, brąstas ir miško takus.
Mitas, kad knygnešiai tebuvo spekuliantai kontrabandininkai, tebėra gajus ir vienai istorijos pusei labai parankus.
Miesto vaizdinys, bent man, nešautų į galvą mąstant apie šį UNESCO pripažintą, Lietuvai unikalų reiškinį. Tačiau Kaunas nebuvo tik fonas. Greičiau – mazgas, kurio reikšmingą vaidmenį lėmė istorinis, net ir garsiausioms pasaulio kariuomenėms pažįstamas barjeras, buvęs ir ilgamete valstybės siena, – Lietuvos upių tėvas Nemunas.
Juozo Zikaro skulptūra „Knygnešys“ (1939 m.). 1961 m.,
Stanislovo Lukošiaus nuotr. Kauno miesto muziejus / KMM F 3726
Pasak pašnekovo, „tai gal ir nebuvo karštas karas, bet visgi rezistencijos forma. Karas plačiąja prasme“. Ne paslaptis, kad kare bene svarbiausią vaidmenį atlieka logistika, o Kauno vaidmuo buvo būtent toks: infrastruktūra, konspiracija, platinimas ir skirstymas.
Knygnešystė 101
1864–1904 m. carinė Rusijos imperijos valdžia draudė lietuviškus leidinius lotyniškais rašmenimis: jų spausdinimą, įvežimą ir platinimą. Tai viena skaudžiausių sukilimo prieš okupantus pasekmių. Tai buvo ne tik draudimas spausdinti, bet apgalvota politinė priemonė, kurios pagrindinis tikslas – mūsų tautos surusinimas.
Todėl romantikosieškoti čia neverta. Nuolatinė rizika, persekiojimai, kasdienė improvizacija, gyvenimas baimėje, slapti sandėliai, ilgi keliai, sunkėjančios bausmės ir… daug kam tai bus netikėta ar net juokinga, bet menki pinigai. Mitas, kad knygnešiai tebuvo spekuliantai kontrabandininkai, tebėra gajus ir vienai istorijos pusei labai parankus. Taip, buvo ir tokių, bet veikla nebuvo pakankamai pelninga.
. Laisvė mąstyti, reikšti mintis ta kalba, kurios išmokė tėvai, buvo verta net tremties.
Šaltiniuose minima, kad daugelis knygnešių, be šios veiklos, užsiimdavo ir kasdieniais darbais. Menką uždarbį iliustruoja ir ta medinė Vinco Juškos lazda, kuri nė kiek neprimena modernaus ar „bagoto“ gyvenimo. Be to, ir žmonės, kurie šias knygas pirko, nebuvo turtingi, todėl knygos ir laikraščiai būdavo suskaitomi iki galo, perduodant iš rankų į rankas.
Katilas ant upės kranto
„Kauno ir Pakaunės vaidmuo knygnešystės epochoje buvo didelis. Pats miestas priminė katilą“, – sako istorikas Kęstas, primindamas apie miesto daugiakalbystę: daug lenkų ir rusų kalbos, gausi žydų bendruomenė ir miestietiškas gyvenimas, kuriam lietuviškas žodis nebuvo būdingas. Tačiau čia ir paradoksas: miestas nebuvo visiškai lietuviškas, tačiau tautinio žodžio poreikis buvo.
Kitas sluoksnis – kontrolė. Būtent tuo metu Kaunas tampa I klasės Rusijos imperijos tvirtove. Mieste dislokuojami tūkstančiai karių. Daug įgulos, aukštų valdininkų, nemažai akių ir priežiūros. Vis dėlto logistika rado savas priedangas. Ne paslaptis, kad kur daugiau žmonių, ten ir daugiau galimybių su kažkuo susitart, kažkam sumokėt ir paskęsti minioje.
Vienas įsimintiniausių pavyzdžių, disonuojantis su mano turėtu knygnešio vaizdiniu, – maršrutas Nemunu iš Tilžės, Jurbarko ar kitų miestų. Šaltiniuose užfiksuota, kad knygos būdavo atgabenamos ir garlaiviais iki Vytauto bažnyčios, o ten, nors vyko patikrinimai, atsirasdavo žmonių, kurie padėdavo tuos nelegalius krovinius išnešti, paslėpti ar tiesiog nepamatyti.
Kitas pavyzdys – 1886 m. Kauno policijos viršininko raporte apie draudžiamos spaudos platintojus teigiama, kad per patikrinimą pas gyventoją Mykolą Simonanį rasta knygų lenkų ir lietuvių kalbomis. Policija kratą surengė gavusi žinių, kad M. Simanonis prie Kauno katedros prekiauja draudžiama spauda. Spėjama, kad jis buvo nubaustas pinigine bauda, neištremtas ir neįkalintas.
Žinoma, kad į šio platintojo krautuvę užsukdavo (tiesa, jau vėliau) ir vienas žymiausių kauniečių J. Tumas-Vaižgantas. Geriausiai Kauno statusą knygnešystės audinyje nusako jo liudijimas: „Šio [M. Simanonio] ir kitų knygų prekeivių dėka Kaunas buvo urmo sandėlis lietuviškoms knygoms, kurios iš čia buvo gabentos į Vilniaus kraštą, Aukštaitiją ar net gilyn į Rusiją.“
Tarpinės stotelės Pakaunėje
Knygnešystė – tai ne vienas herojus ar vienas maršrutas. Kęstas tiesiai sako: nebuvo taip, kad, tarkim, Martynas Jankus, vienas žymiausių spaustuvininkų, atveža knygas į Kauną. Veikė tarpiniai perdavimo punktai Prūsijos pusėje, tada Pamaryje kažkas pernešdavo per sieną, o po to – garlaiviu ar sausuma tolyn. Visa grandinė decentralizuota tam, kad niekas nesusektų.
Jeigu Kaunas buvo mazgas, tai Pakaunė – tinklas. Decentralizacija čia gan aiškiai matoma: tarpiniai platinimo taškai buvo Čekiškėje, Vilkijoje, Zapyškyje, Garliavoje. Knygos būdavo išslapstomos, o vėliau keliaudavo tolyn. Knygnešiai yra įamžinti daugelio šių Kauno priemiesčių istorinėje atmintyje, išliko ir kapaviečių, kuriose pažymėta, kad čia ilsisi knygnešiai ar daraktoriai.
Garliavos pavyzdys ypač iškalbingas. Čia gyvenęs farmacininkas Kazimieras Aglinskas išskiriamas kaip žmogus, steigęs, rėmęs ir platinęs „Aušrą“, „Varpą“ ir kitą draudžiamą literatūrą. Jo namai tapo svarbiu persiuntimo punktu, o į veiklą buvo įtraukiama vis naujų žmonių. Garliavoje rasime ne tik jam skirtą paminklą, bet ir jo garbei pavadintą gatvę. Be to, jis buvo artimas J. Basanavičiaus bičiulis.
XIX a. antroje pusėje Čekiškėje draudžiama lietuviška spauda buvo aktyviai platinama net ir daugiakultūrėje šio miestelio aplinkoje: iš pradžių turguose pasirodydavo maldaknygės ir elementoriai, vėliau – pirmieji laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“ bei kita literatūra. Taigi knygnešystė veikė ne tik slapta miškuose, bet ir viešose ekonominėse erdvėse – ten, kur žmonės susitinka.
Reiktų praskleisti užuolaidą ties dar vienu archetipu: bausmės už šią veiklą gal ir nebuvo tokios griežtos, kaip įsivaizduojame po sovietinės okupacijos: „Taip, kaip komunistų laikais, už dyką į urano kasyklas pamesti plaučių, nesiųsdavo, bet tai nereiškia, kad bausmės nebuvo griežtos, o, nusižengimams kartojantis, tapdavo ir labai sunkios.“
Kur buvę, kur nebuvę
Bent man, viena iš karo Ukrainoje pasekmių, – susitaikymas su Katalikų bažnyčia. Paauglystėje buvo „cool“ priešintis, menkinti, priminti apie mokesčių nemokėjimą ir ištvirkavimą. Bet jei ne katalikiškas krikštas, jei ne šio luomo užsispyrimas ir pasipriešinimas, jei ne bažnyčios vaidmuo abiejų rusiškų okupacijų metu, kaži kaip čia būtų.
Knygnešių tinklai dažnai megzti su dvasininkijos pagalba. Ir šį savo vaidmenį bažnyčia išlaikė bene šimtmetį, iki vėlyvojo komunizmo. Ne paslaptis, kad iškart po sukilimo caro valdžia Žemaičių kunigų seminariją perkėlė į Kauną, kartu su pačiu kun. M. Valančiumi. Dvasininkija tuo metu buvo geriausiai išsilavinusi lietuvių tautos dalis, puikiai supratusi aplinkines grėsmes. Būtent kunigai buvo pirmieji nelegalių lietuviškų knygų leidimo organizatoriai. Jiems aktyviai talkino vienuolės pasaulietės ir giliai tikinčios moterys, taip pat zakristijonai, vargonininkai.
Kodėl tai reikšminga? Nes bažnyčia turėjo tvirtus ryšius, struktūrą, mechanizmą, kapitalą. Dažnai kunigai veikė kaip tarpininkai tam, kad atskiros knygų logistikos grandys viena kitos nežinotų ir neišduotų.
Knygnešys Jurgis Bielinis. Fotografija – nežinomo fotografo reprodukcija iš nežinomo
fotografo fotografijos, XX a. II p. Lietuvos švietimo muziejus / LŠM III F 5597
O kankinti dvasininką visgi buvo šiek tiek sunkiau ir nepadoriau net ir okupantų valdžiai. Tačiau nepalaužiamas lietuvių kunigų užsispyrimas buvo tiesiogiai proporcingas ir augančioms bausmėms. Kauno karo muziejaus sodelyje esančioje Knygnešių sienelėje tarp šimto knygnešių įamžinta ir 18 kunigų. Tarp sunkiai nukentėjusių jų šeši – tai pirmieji caro valdžios represijų kankiniai: Antanas Brundza, Pranas Butkevičius, Kazys Eitutavičius, Motiejus Kaziliauskas, Vincas Norvaišas, Pranas Straupas.
Miesto atmintis
Knygnešystė baigėsi 1904 m., panaikinus spaudos lietuviškais rašmenimis draudimą, bet liko dalimi tautos ir miesto savasties. Tarpukariu Karo muziejaus sodelis tapo vieta, kur valstybė kūrė atminties kalbą: atsirado knygnešiams skirti ženklai, skulptūra, sienelė su pavardėmis.
Su knygomis buvo nešama ir idėja, kad kalba yra verta rizikos. Laisvė mąstyti, reikšti mintis ta kalba, kurios išmokė tėvai, buvo verta net tremties. Tebūnie dabar šitie atsiminimai kuo ryškesni kiekvieno mūsų galvoje, kai melas, arogancija ir politinės ambicijos grįžta į aukštesnes pozicijas nei pagarba ir santarvė.
