Ėjo 2022-ieji metai. Žiūrėdama filmą „Atgal į ateitį“ apgailestavau, kad vis dar neturim laiku skriejančio DeLorean atuomobilio. Numanau, kad, kaip ir dauguma kauniečių, pirma praeities stotele pasirinkčiau tarpukario Kauną – pavaikščiočiau po augantį, dūzgiantį miestą, savom akim pamatyčiau, kaip statoma Prisikėlimo bažnyčia, raizgomas gatvių tinklas Žaliakalnyje ir švenčiama Vasario 16-oji.
Ir visgi nusikelti į praeitį gan lengva netgi neskriejant laiku. Vienas iš būdų – apsilankyti Kauno miesto muziejaus rengiamo projekto „Prieš 100 metų“ puslapyje. Jame kiekvieną dieną rasite po naują pranešimą iš tarpukario spaudos, kuris buvo paskelbtas tą dieną lygiai prieš 100 metų. Tarpukario Lietuvos kalendoriaus lapelius galėsime versti visus 1922-uosius metus, o apie tai, ką jame rasime, kalbėjomės su Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus vedėja, projekto koordinatore dr. Inga Puidokiene.
Kauno miesto muziejaus inicijuotas ir kuruojamas projektas „Prieš 100 metų“ veikia jau kelerius metus. Papasakokite, kaip gimė jo idėja.
Iš pradžių net pati suklusau – negi tikrai taip ilgai su juo dirbame? Atrodo, tik pernai pradėjome… Projektą „Prieš 100 metų“ Kauno miesto muziejus vykdo nuo 2019 m. sausio 1 d., o pradžia laikytini 2018-ieji, kai Lietuva šventė valstybės šimtmetį. „Prieš 100 metų“ pratęsia projektą „LT1918“, kurį 2018 m. vykdė VšĮ „LT Centuria“ kartu su partneriais, tarp kurių buvo ir Kauno miesto muziejus. Projektas buvo orientuotas į 1918-uosius metus, nenumatant jo tęsti. Tačiau įžvelgus visuomenės poreikį, darbų nuspręsta nenutraukti. 2019 m., minint Laikinosios sostinės metus, Kauno miesto muziejus perėmė tolesnį projekto vykdymą, praplečiant chronologines ribas, bet pagrindiniu tyrinėjimų objektu paliekant Kauną. Ta proga projektui buvo suteiktas naujas pavadinimas „Prieš 100 metų“.
Net skaitydami tą patį periodinį leidinį ar kitą informacijos šaltinį, žmonės dažniausiai įžvelgs skirtingus dalykus.
Pagrindinis projekto tikslas – pristatyti Kauno miesto raidą, aprėpiant politinį, kultūrinį ir ekonominį gyvenimą 1919–1940 m., kai mūsų miestas buvo Laikinąja sostine ir įgavo svarbiausio Lietuvos miesto statusą. Nors atrenkant istorinę informaciją pagrindinis objektas yra Kaunas, nevengiama temų, kuriose jis matomas valstybės, Europos bei pasaulio kontekste. Siekdami atskleisti to meto geopolitinę situaciją, kultūros ir technologijų raidą, į įrašus įtraukiam ir pasaulio aktualijų.
Numanau, kad šio tęstinio projekto rengimas reikalauja daug laiko ir pastangų – atrenkant medžiagą, iliustracijas, visa tai patraukliai pristatant skaitytojui. Ir nors prieš šimtmetį informacijos srautas buvo nepalyginamai mažesnis nei šiais laikais, tačiau prieinamų šaltinių iš tarpukario laikų turime ganėtinai daug. Kaip pasirenkate, kurią žinutę skelbsite iš tos dienos spaudos?
Iš tiesų projekto vykdymas reikalauja nemažai pastangų. Kai kurių dienų įrašai būna vos kelių sakinių, bet net ir jiems parengti reikia nemažai laiko. Tam, kad įrašas atsirastų, reikia įvertinti konkrečią dieną prieš 100 metų. Pirmiausia pradedame galvoti, kas tą dieną nutiko, gal koks svarbus įvykis (gal įsteigta kokia įstaiga, vyko svarbus posėdis ar bendruomenės, draugijos susirinkimas, suvažiavimas, pirmą kartą visuomenei pristatytas spektaklis, koncertas, į Kauną atvyko svarbus asmuo ir panašiai). Būna dienų, kai, rodos, nieko ypatingo nevyko, bet juk gyvenimas nesustojo. Žmonių kasdienybė juk susideda ne tik iš tų įvykių, kurie svarbūs iš šiandienės istoriko pozicijos. Tuomet imamės paieškų, perverčiame konkrečios dienos periodinę spaudą, Kauno miesto muziejaus fonduose saugomų įvairių rankraščių, dokumentų, laiškų, dienoraščių, nuotraukų ir kitų eksponatų sąvadus. Ieškome, gal rasime paminėtą būtent mums reikiamą dieną. Radę konkrečią žinutę, kurią norime paskelbti, ją transkribuojame, ieškome tinkamos iliustracijos, nes, tenka pastebėti, įrašas be įdomaus vaizdinio priedo nesulaukia tiek skaitytojų.
Be abejo, labai stengiamės apimti kuo platesnį temų lauką, kad kiekvienas atrastų jam įdomiausią informaciją. Vieniems įdomiau kultūrinis gyvenimas, kitiems – politinis, socialinis. Kalbu ne tik apie mūsų projekto sekėjus, skaitytojus, bet ir apie projekto rengimo komandą. Joje dirba šeši žmonės, atliekantys savotišką žurnalistų vaidmenį, tad natūralu, kad ir žinutės skirtingo turinio. Net skaitydami tą patį periodinį leidinį ar kitą informacijos šaltinį, žmonės dažniausiai įžvelgs skirtingus dalykus. Tarkime, vienas mūsų gal labiau domisi tautinių ar religinių bendruomenių gyvenimu, todėl vartydamas spaudą greičiau atkreips dėmesį į informaciją, susijusią su tautinėmis ar religinėmis bendruomenėmis. Kitas – socialinėmis problemomis ir nepraleis nepastebėtos žinutės apie nusikaltimus, labdarystę ir kita. Trečias gal neabejingas aplinkosaugos problemoms, dar kitas – politikai ar kultūrai. Taip ir atsiranda skirtingo turinio žinutės.
Koks pagrindinis šio didelio projekto tikslas? Kuo tai pasirodė patrauklus būdas istorijai pasakoti?
Gyvename laikotarpiu, kai vienas pagrindinių informacijos gavimo kanalų yra socialiniai tinklai. Juose didelės sklaidos sulaukia trumpi, bet informatyvūs įrašai. Skaitytojai nori gauti žinių, bet nenori skaityti ilgų tekstų. Įtakos turinio pasiekiamumui, be abejo, turi vizualumas. Todėl prie įrašų stengiamės naudoti kuo įdomesnes, anksčiau nepublikuotas ar mažai publikuotas (žinoma, su tam tikromis išimtimis) iliustracijas.
Atvirukas. Lietuvos universiteto rūmai. 1925 m. Atviruką išleido Onos Vitkauskytės knygynas Kaune. Stanislovo Lukošiaus reprodukcija. Kauno miesto muziejaus fondai.
Muziejai, prisitaikydami prie besikeičiančių lankytojų poreikių, taip pat ieško naujų formų, kuriomis būtų galima patraukliai pristatyti muziejuose sukauptas kultūrines vertybes, nes vien parodų šiuolaikiniam kultūros vartotojui neužtenka. Kauno miesto muziejuje turime gausų Kauno istorijos fondą, kuriame saugomi įvairūs miesto gyvenimą atspindintys artefaktai (nuotraukos, dokumentai, spaudiniai, daiktai ir kt.). Kauno praeičiai išties skiriame daug dėmesio, šis projektas – ne išimtis. Naudodami patrauklų vizualinį turinį, skatiname ne tik kauniečius, bet ir platesnę auditoriją labiau domėtis mūsų miesto istorija bei istoriniais šaltiniais (muziejinėmis vertybėmis, periodiniais leidiniais, archyviniais dokumentais). Žinoma, tokiu būdu ugdome tautinį ir pilietinį sąmoningumą bei meilę miestui.
Pirmasis projekto „Prieš 100 metų“ įrašas yra iš 1919 m. balandžio 15 d. Ar ši pradžios data atsitiktinė?
Labai gaila, kad šiuo metu internetiniame projekto puslapyje įrašai prasideda tik nuo šios datos. Taip yra dėl puslapio techninių galimybių. Iš tiesų projekto pirmasis įrašas turėtų būti iš 1919 m. sausio 2 d. Ši data pasirinkta neatsitiktinai. Jau minėjau, kad projektą pradėjome įgyvendinti kaip vieną iš Laikinosios sostinės metams paminėti skirtų veiklų. Taigi ir data neatsitiktinė – tuomet Lietuvos laikinoji vyriausybė paskutiniu iš okupuoto Vilniaus išvykstančiu vokiečių kariniu traukiniu išvyko į Kauną. 1919-ieji žymėjo Kauno pokyčių pradžią. Tad projektą pradėjome nuo datos, kai mūsų miestas de facto tapo Laikinąja sostine. Atrinktais autentiškais įrašais leidžiame projekto sekėjams pajusti iššūkių kupiną pakraščio miesto virsmą į modernią sostinę. Čia pradėjo telktis ne tik miesto administracijos įstaigos, bet ir ministerijos. Kaunas turėjo tapti politiniu, visuomeniniu, ekonominiu ir kultūriniu centru. Todėl mieste ėmė kurtis įvairios valstybinės įstaigos, užsienio valstybių pasiuntinybės, steigėsi bankai, didžiausios pramonės ir prekybos įmonės, prasiplėtė ir administracinės miesto ribos, jis iš karinės tvirtovės ir paribio gubernijos centro tapo moderniu miestu.
Įdomu panagrinėti, koks 1922-ųjų Lietuvos paveikslas atsiskleidžia per atrinktus autentiškus to meto šaltinius. Kokią Lietuvą matysime projekte šiais metais? Ar galime rasti paralelių su 2022 metų Lietuva?
1922 metai buvo pakankamai ryškūs Kauno ir Lietuvos gyvenime, tačiau rengdami įrašus pasistengsime atspindėti ir įvairių paralelių su 2022-aisiais. Galima apgailestauti, kad šiuos metus Lietuva pradeda ganėtinai susiskaldžiusi pasaulėžiūriniais klausimais ir viešoji erdvė tiesiog žaižaruoja įvairiomis įtampomis. Lyginant šias dienas su tuo, kas buvo prieš 100 metų, kartais atrodo, kad nedaug kas ir pasikeitė – 1922-aisiais lietuviškoje spaudoje taip pat nestigo susipriešinimo, polemika kartais tapdavo itin arši. Juk įvyko daugybė svarbių įvykių: buvo priimta Konstitucija, įvestas savas piniginis vienetas, įkurtas universitetas. Be šių atributų moderni Lietuvos valstybė būtų buvusi nevisavertė. Ne ką mažiau reikšmingas buvo ir Žemės reformos įstatymas, sukėlęs milžiniškas įtampas ir susipriešinimą visuomenėje, tačiau tapęs paskutiniu tašku pereinant iš luominės visuomenės į modernią respubliką, kurioje visų piliečių teisės lygios. Tai turėjo užtikrinti Konstitucija, o tolesnę darnią visuomenės raidą ir vakarietiškų vertybių plėtotę turėjo įgalinti minėtasis universitetas. Tad Lietuva vystėsi ir keitėsi didžiuliu greičiu. Tačiau viso to vystymosi šalutinis poveikis, be abejo, buvo aktyvūs politiniai kivirčai – ar net įtampa tautiniais, socialiniais ir kalbiniais klausimais.
Kas dar buvo laikoma svarbia žinia tarpukario Lietuvoje? Kokio pobūdžio naujienoms buvo skiriama daugiausia dėmesio?
Be jau minėtų įvykių, 1922 m. daug dėmesio buvo skiriama tautinių ir religinių mažumų klausimams. Jaunai valstybei iš tiesų reikėjo įdėti daug pastangų, kad būtų užtikrintas tinkamas tautinių ir religinių bendruomenių gyvenimas bei valstybės santykis su jomis. Po Pirmojo pasaulinio karo Tautų Sąjunga nusprendė peržiūrėti ir kontroliuoti mažumų teisių apsaugos klausimus. Tam buvo sudaromos atitinkamos sutartys su įvairiomis valstybėmis. Norėdama būti priimta į Tautų Sąjungą, Lietuva taip pat turėjo pasirašyti įsipareigojimą globoti tautines mažumas. Tai buvo padaryta Ženevoje 1922 m. gegužės 12 d., kai Vaclovas Sidzikauskas Tautų Sąjungos sekretoriate pasirašė tautinių mažumų teisių deklaraciją. Taip garantuota ne tik tautinės, bet ir religinės bei kultūrinės saviraiškos laisvė. Daugiatautei to meto Lietuvai tai buvo ypač svarbus žingsnis. Mūsų įrašuose tai tikrai atsispindės.
1922 m. Kaunui buvo reikšmingi tuo, kad vis labiau prisijaukintas sostinės rūbas – tai rodo vis gausėjantys įvairių diplomatų vizitai, čia besikuriančios pasiuntinybės bei konsulatai.
Vasario mėnesį rašysime apie pagrindinės valstybinės šventės minėjimą. 1922 m. Valstybės nepriklausomybės metinių minėjimo tradiciją Laikinojoje sostinėje jau galima laikyti susiformavusia. Iš Vasario 16-osios šventinės programos matome, kad yra visi esminiai šventės elementai: pamaldos svarbiausiose Kauno bažnyčiose, kariuomenės paradai, visuomeninių organizacijų eitynės, iškilmingi Seimo posėdžiai, spektaklių ir operų premjeros, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę pagerbimas. Tokia šventinė programa vėlesniais metais iš esmės nebekeitė. Žinoma, pirmieji minėjimai buvo švenčiami iškilmingiausiai – pastangas dėjo tiek valdžia, tiek visuomenė. Vėliau daugiau dėmesio sulaukdavo jubiliejiniai Nepriklausomybės minėjimai.
Be abejo, nemažai vietos skirsime įvairiems kasdienybės klausimams, kurie tuo metu buvo labai aktualūs kauniečiams ir kitiems Lietuvos gyventojams. Pavyzdžiui, sveikatos apsaugos problemos, nusikalstamumas, švietimas. Kaip ir ankstesniais metais, daug dėmesio skirsime kultūrai.
Projekte įsibėgėja 1922-ieji. Vienoje pirmųjų, sausio 5 dienos žinutėje rašoma, kad reikia kuo greičiau žmones įpratinti vadinti (ir rašyti) Kauną Kaunu, o visiems, ant voko užrašiusiems Kovna ar Kowno, laiškus grąžinti. Tuo tarpu 2022-ųjų Kaunas – jau europinio lygio miestas, siekiantis įsitvirtinti kaip šiuolaikinė meno ir kultūros sostinė. Ar galite paminėti daugiau būdų, kuriais jauna Lietuvos valstybė ir jos naujoji sostinė stengėsi tapti pripažinta ir žinoma?
Dėl lietuvių kalbos vartojimo diskusijos tęsėsi jau nuo pat 1919 metų, bet iš žinučių spaudoje ar Seimo stenogramų galime matyti, kad lietuvių kalbos vartojimo klausimai buvo aktualūs ir 1922 metais, ypač rengiant Konstituciją. Problemos aktualumą rodo ir diskusijos dėl Kauno miesto vardo teisingo rašymo. Be abejo, taip išreikštas ir noras, kad miestas būtų atpažįstamas ir žinomas. Prie to prisidėjo, kaip minėjome, ir įsteigtas universitetas, pasirašyta tautinių, religinių mažumų deklaracija. 1922 m. Kaunui buvo reikšmingi tuo, kad vis labiau prisijaukintas sostinės rūbas – tai rodo vis gausėjantys įvairių diplomatų vizitai, čia besikuriančios pasiuntinybės bei konsulatai. Neatsitiktinai būtent šie metai buvo ta riba, kai Lietuva galutinai de jure pripažinta pasaulio bendruomenės, nors istorinė sostinė ir liko už šios pripažintos teritorijos ribų. Taip Kaunas pasaulio valia kuriam laikui tapo Lietuvos sostine, net jei patys lietuviai su tuo susitaikyti ir „nurimti be Vilniaus“ nenorėjo.
Laikinosios sostinės pareigas Kaunas ėjo garbingai. Praėjus šimtmečiui visa Kauno kultūrinė bendruomenė viliasi, kad sugebėsime šiemet taip pat garbingai eiti ir Europos kultūros sostinės pareigas.
