„Anksti suvokiau, jog aplinkinis pasaulis yra žiaurus ir reikia mokėti, kaip apsiginti. Tą padaryti gali žinodamas įstatymus. Rungtyniškumo principas, kuriuo remiasi teismai, kai dvi skirtingos šalys įrodinėja savo teises, gebėjimas apsiginti ne kumščiais, o žiniomis mane labai žavi. Manau, pagal charakterį, esu labiau panašesnė į teisininkę nei į muzikę. Tačiau fortepijonas yra mano pašaukimas ir aistra nuo pat vaikystės“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijos magistrantė Silvija Beatričė Petkevičiūtė.
Ankstyvoje vaikystėje pradėjusi skambinti fortepijonu, mergina per pastaruosius metus taip pat apgynė du magistro laipsnius – koncertinių žanrų dainavimo ir fortepijono atlikimo meno, o studijas toliau tęsia mokydamasi groti akordeonu bei gilindamasi į dar nuo paauglystės sužavėjusią teisės specialybę.
Tačiau S. Petkevičiūtė bendraamžių tarpe išsiskiria ne tik kūrybiniais talentais ar tuo, kad laisvai kalba 6 užsienio kalbomis. Nuo gimimo nerege esanti mergina pasakoja, jog nemaža dalis jos sėkmės priklauso ir nuo atsidavusių, dažnai darbo valandų neskaičiuojančių dėstytojų, dėl gabios pianistės, nepabūgusių pakoreguoti įprastų mokymosi metodų.
Tarp muzikos ir teisės
S. Petkevičiūtė prisimena, jog jau būnant 3 m. amžiaus tėvai jos negalėdavo atitraukti nuo pianino. „Pirmąsias melodijas skambinti fortepijonu mane išmokė tėtis. Kadangi pati tuo metu darželio dar nelankiau, vakarais, kai visi kiti vaikai jau būdavo išėję, ateidavau pasisvečiuoti pas tuo metu naktine budėtoja vaikų darželyje dirbusią močiutę, kur grodavau ten buvusiu pianinu. Skambindavau tai, kas man atrodydavo gražu, nors nepažinojau natų ir nemokėjau jokių kūrinių“, – prisiminimais dalinasi S. Petkevičiūtė. Neilgai trukus šias improvizacijas ji pradėjo dėlioti į kūrinius, kurių pirmasis gimė jai būnant vos ketverių, o pagroti jį galėtų nors ir šiandien.
Pirmoje klasėje mergaitės talentą pastebėjusi muzikos mokytoja, įkalbėjo jos tėvus leisti lankyti muzikos mokyklą. Tačiau tiek S. Petkevičiūtės tėvai, tiek aplinkiniai abejojo šiuo pasirinkimu, siūlė išbandyti ir kitus instrumentus. „Jau tada buvau tiksliai apsisprendusi ir žinojau, kad noriu būti pianiste. Niekas nepasikeitė iki šiol“, – tikina mergina.
Paauglystėje pamačiusi filmą, kurio pagrindinė veikėja studijavo teisę, S. Petkevičiūtė netruko susižavėti ir šia specialybe. „Žinoma, filmas gali įkvėpti lengvai, bet negali nuspėti, ar tokia bus ir realybė. Keletą kartų dalyvavau VDU organizuojamose vasaros mokyklose moksleiviams, kur lankiau teisės paskaitas. Jas vedęs dėstytojas Mindaugas Bilius įvertino, kad man sekasi. Taip įsitikinau, kad mano matytas filmas tikrai atitiko realybę. Tačiau neketinau mesti muzikos, o apie teisę galvojau, kaip apie antrą specialybę“, – pripažįsta studentė, ne kartą sulaukusi ir nuogąstavimų, ar šiai nebus per sunku suderinti muziką ir teisę – specialybes, kurios abi yra be galo sunkios ir skirtingos.
Vis dėl to, baigusi mokyklą S. Petkevičiūtė įstojo į fortepijono atlikimo meno studijas. Mergina atvirauja turėjusi nemažai abejonių dėl šių studijų sudėtingumo, kurias dar labiau pakurstė aplinkiniai, todėl tuo metu suabejojusi pasirinkti gretutines teisės studijas. „Dabar, studijuodama akordeono atlikimo meną, sau pasakiau, kad jei per vienerius metus sugebėjau parašyti du magistrinius darbus ir paruošti dvi pilnavertes egzaminų programas, supratau, kad sugebėsiu įveikti ir nuolatines, ir gretutines studijas. Geriau vėliau, nei niekada “, – kalba VDU Muzikos akademijos studentė, šiemet apgynusi fortepijono atlikimo meno ir koncertinių žanrų dainavimo magistro laipsnius.
Dėstytojai neskaičiuoja darbo valandų
Profesionalios muzikės karjeros siekianti mergina atvira – laikotarpis, kai vienu metu reikėjo studijuoti net dvejose studijų programose, išties buvo sudėtingas. „Dėl man reikalingos įgarsintos literatūros trūkumo, buvo kilę nemažai klausimų, kaip pavyks parašyti baigiamąjį magistro darbą. Todėl galiausiai nusprendžiau imtis kūrybinio projekto, kurio metu tyrinėjau, kaip nemuzikinius fenomenus, pavyzdžiui, eilėraščius, tam tikrus garsus ar simbolius, užkoduoti muzikine kalba be žodžių. Kadangi 10 m. kompozicijos mokiausi pas šviesios atminties kompozitorių Vidmantą Bartulį, visa sukaupta patirtis padėjo įgyvendinant šį kūrybinį projektą, nelaukiant, kol bus įgarsinta man reikalinga literatūra“, – apie studijuojant patirtus iššūkius užsimena S. Petkevičiūtė, nuo gimimo turinti regos negalią.
mokymosi sėkmę lemia ne vien individualių poreikių sudėtingumas, bet ir pačių dėstytojų geranoriškumas.
Mergina pripažįsta: ją paruošti išmokti groti naują kūrinį dėstytojams užtrunka daug ilgiau nei paprastą studentą. Anot muzikantės, pirmiausia ji išmoksta natas, ritmą ir tik tada dėlioja muzikinį planą. Mergina juokauja, jog kiekvieną naują kūrinį kartu su ja mokydamasi dėstytoja jaučiasi taip, tarsi pradėtų dirbti su pirmoku, o po kelių pamokų išleistų jau studentą.
„Pirmąsias pamokas tiesiog mokomės natas groti paprastai, be pagarsinimų ar patylinimų. Kai pirštai žino savo vietas, kur jie turi stovėti, tuomet žiūrime, kur pagroti tyliau ar garsiau. Tai įdomus, tiesiog ilgiau trunkantis procesas. Tačiau, kaip ir visi kiti, turime spėti su terminais. Viskas palengvėjo, kai prieš kelerius metus išradau audio natas. Tai panašu į audio knygą, tik čia įrašytos natos. Taip galiu viena pati, be dėstytojos pagalbos, kiek reikia įrašą atsisukti, pakartoti norimas vietas, kas gerokai pagreitina visą procesą“, – pasakoja S. Petkevičiūtė.
Jaunosios kūrėjos pastebėjimu, jos, kaip negalią turinčios studentės, mokymosi sėkmę lemia ne vien individualių poreikių sudėtingumas, bet ir pačių dėstytojų geranoriškumas. „Gretutinėms teisės studijoms reikalingą paskaitų medžiagą dėstytojams kartais tenka perrinkti kompiuteriu rankiniu būdu, kadangi mano tekstą skaitanti programa gali atpažinti tik tam tikrų formatų failus. Pavyzdžiui, tokius, kuriuose nėra paveikslėlių. Dažnai šį darbą dėstytojai atlieka neskaičiuodami darbo valandų. Jei visi įdėtų šiek tiek papildomų pastangų pasirūpinti individualius poreikius turinčiais studentais, universitetui tikrai nieko netrūktų“, – mąsto S. Petkevičiūtė, šalia studijų ir pasiruošimo koncertams, pati neatsisakanti pagelbėti ir kitiems studentams.
Kūrybiškumui valios netrūksta
Tris aukštojo mokslo diplomus įgijusi, pasirodymus Lietuvoje ir kitose šalyse rengianti pianistė ne tik skambina fortepijonu, dainuoja, bet jau spėjo išleisti ir savo poezijos knygą, parašytą trimis kalbomis. „Muzika turi ritmą, o poezija – rimą. Būtent šie dalykai man labai susisiejo. Taip į knygą nugulė 17 mano eilėraščių lietuvių, anglų ir rusų kalbomis, vienas jų išspausdintas brailio raštu. Į knygą taip pat nusprendėme įdėti ir kompaktinę plokštelę su mano sukurtu ir įrašytu 7 kūrinių ciklu fortepijonui”, – savo poezijos knygą „Sielos preliudai“ apibūdina jaunoji kūrėja, tačiau tikina, jog fortepijonas – jos pašaukimas ir aistra nuo pat vaikystės.
Akordeonas yra puikus išsigelbėjimas, kai nėra galimybės groti fortepijonu.
Tuo metu dainavimas S. Petkevičiūtės gyvenime atsirado tada, kai muzikos mokykloje reikėjo rinktis papildomą discipliną. Taip mergina pradėjo lankyti solinio dainavimo užsiėmimus ir tobulinti vokalą, o jau 17-os rengė pasirodymus įvairiuose Lietuvos miestuose. „Buvo nemažai koncertų, kuriuose tik dainuodavau, kadangi ne visos vietos galėjo man suteikti instrumentus. Fortepijono muzikai reikia labiau specifinės publikos, o dainavimą mėgsta visi“, – pasirinkimą stoti į koncertinių žanrų dainavimo specialybę grindžia studentė, savo muzikinį kelią tęsianti akordeono atlikimo meno studijose.
Rinktis šį instrumentą ją paskatino VDU Muzikos akademijos studentai iš Kinijos, suteikę akordeonui „nešiojamo fortepijono“ vardą. „Pagalvojau, jog tai puiki mintis! Akordeonas yra puikus išsigelbėjimas, kai nėra galimybės groti fortepijonu. Tai – mechaninis instrumentas, atsiradęs XIX a. pirmoje pusėje, skambantis daug gražiau ir natūraliau už elektroninį pianiną – tarsi sumažinta fortepijono versija. Be to, akordeonu galima groti tuos pačius kūrinius, kaip ir fortepijonu“, – pasak muzikantės, šis sprendimas išmokti groti dar vienu instrumentu praplečia jos, kaip pianistės galimybių spektrą.
Sulaukė išskirtinio įvertinimo užsienyje
Įvairiuose Lietuvos miestuose ir užsienyje ne vieną koncertą surengusi pianistė dėl gebėjimo prieš pasirodymus suvaldyti kylantį stresą save laiko gimusia po laiminga žvaigžde. Studentės įsitikinimu, jei eidamas į sceną nejauti jaudulio, vadinasi, grojimas patapo darbu, todėl kaip muzikantas esi nebepajėgus atskleisti savo emocijas publikai. O jausti ryšį su publika, S. Petkevičiūtės, kuriai ne kartą yra tekęs ir koncertų vedėjos vaidmuo, manymu, yra itin svarbu.
„Turi žinoti, kada pajuokauti, o kada pasakyti kažką rimto. Kartais bendrą žiūrovų nuotaiką: ar publika nusiteikusi geranoriškai, galbūt žiūrovai nuobodžiauja ar yra suirzę, išduoda tam tikri garsai“, – patirtimi dalinasi studentė. Būtent prisiminimai apie išskirtinę publikos reakciją, tačiau jau ne kaip vedėjos, o dalyvės viename tarptautiniame jaunųjų talentų konkurse, vykusiame Jungtinėje Karalystėje, S. Petkevičiūtės atmintyje gyvuoja iki šiol. Studentė pasakoja, jog tuomet dar 14-metei jai teko galimybė ne tik varžytis su talentingais pianistais iš viso pasaulio, pasiklausyti paskaitų Londono Karališkoje muzikos akademijoje, bet ir patirti nemažai nerimo, sužinojus, jog ji – viena jauniausių iš visų konkurso dalyvių.
„Į sceną žengiau nusiteikusi labai pesimistiškai. Žinojau, kad tikrai neverta tikėtis jokio laimėjimo. Pamenu, kai atlikusi abu savo kūrinius – Bethoveno „Mėnesienos sonatą“ ir Čiurliono „Preliudą f-moll“ – nukėliau rankas nuo fortepijono ir išgirdau tylą. Niekas neplojo. Nesupratau, kas įvyko, galvojau, kad labai blogai pasirodžiau, nors atrodė, kad tikrai niekur nesuklydau. Tuo labiau publikos tyla visiškai negelbėjo. Pasirodo, visi žiūrovai tiesiog stovėjo. Negalėjau tuo patikėti. Netrukus išgirdau plojimus. Man tai buvo labai didelis įvertinimas iš publikos pusės, jog žmonėms taip patiko”, – pamena S. Petkevičiūtė, kurią komisija vienareikšmiu balsavimu išrinko pirmos vietos nugalėtoja.
Suderinti nesuderinamą
Šiuo metu mergina ne tik mokosi groti nauju instrumentu, bet ir studijuoja išsvajotoje gretutinėje teisės studijų programoje. VDU studentės teigimu, toks skirtingų studijų krypčių derinimas, nors ir nėra lengvas, tačiau darbas skirtinguose fakultetuose leidžia geriau suprasti, kuo gyvena universiteto bendruomenė.
„Norint tapti geru teisininku, reikia labai daug laiko skirti skaitymui ir rašymui. Norint tapti geru muzikantu, daug laiko praleidžiama grojant. Turi pasiskirstyti prioritetus. Negroti negali, nes reikia ruoštis egzaminams, tad natūraliai mažiau laiko skiri skaitymui. Kažkas visada nukenčia. Tačiau, jei būčiau priversta rinktis tik teisę ir atsisakyti muzikos, viduje jausčiausi tikrai blogai“, – pripažįsta S. Petkevičiūtė, ne tik užsibrėžusi tikslą suderinti abi studijų programas, bet ir rasti laiko kūrybai, kurio, pasak merginos, ne visada lieka.
