„Foje“ dainoje „Žvakių šviesoje“ suskamba eilutės: „Tiktai žvakių šviesoje / savo veidą aš randu.“ Ausinukuose skambant kiek prikimusiam Andriaus Mamontovo balsui, šie žodžiai kaip kelrodė veda per miestą.
Priartėju prie Šv. Gertrūdos bažnyčios ir jos Žvakių šventovės, pasiekiamos per bromą Laisvės alėjos pabaigoje arba iš J. Gruodžio gatvės. Švelniai besibadantis spalio pradžios šaltis pamažu atsitraukia man žvelgiant į dešimtis spingsinčių žvakių. „Savo veidą aš randu“, – toliau skamba ausinėse. Gal žvakių šviesoje tikrai lengviau pamatyti esmę?
Ši vieta – unikali ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje. Bažnyčios kriptoje ir gretimame pastate dideliais vitrininiais langais įsikūrusi šventovė priklauso Maldos vienybės akcijai. Šią organizuoja vienuoliai marijonai – tai pasaulinė iniciatyva, vienijanti žmones maldoje už taiką, artimuosius ir asmeninius troškimus. Šioje vietoje galima uždegti žvakę, degančią septynias paras, ir melstis už savo bei kitų intencijas.
Šventovę kūrė prie Kauno marijonų vienuolyno veikęs Marijonų talkininkų centras. Ji pašventinta ir atverta bendruomenei jau prieš daugiau nei du dešimtmečius – 2002-aisiais. Tuo metu šventovė buvo įsikūrusi tik vienoje patalpoje – po presbiterine bažnyčios dalimi esančioje Šv. Gertrūdos kriptoje. Dalis šventovės ten veikia ir dabar. Ši kripta – tiesiai po Nukryžiuotojo skulptūra, didžiausia sakraline bažnyčios vertybe. Šventovės atidarymo dieną buvo uždegtos 28 žvakės tikinčiųjų intencijoms simbolizuoti. Dabartinę formą – patalpas kriptoje ir pastate šalia bažnyčios – šventovė įgijo kiek vėliau.
Šventovę išplėsti nutarta dėl dviejų priežasčių. Pirmos dienos kuklus žvakių kiekis eksponentiškai augo – Žvakių šventovė tapo traukos vieta, ir mažoje kriptos erdvėje visų norinčiųjų žvakės ilgainiui nebetilpo. Plėtimąsi lėmė ir tai, kad į bažnyčios pusrūsyje esančią kriptą sudėtinga nusigauti judėjimo sunkumų turintiems žmonėms. Kiek vėliau pati leisdamasi laiptais į kriptą susigūžiu, saugodamasi gotikinių akmens luitų, kabančių vos aukščiau nei 1,40 metro. Mane lydinti sesuo Teresė tarsteli, kad tai tikrai nuolankumo vartai, paskatinantys kiekvieną nusilenkti.
Bet užbėgau įvykiams už akių. Pirmiausia apsilankau tame pat kieme esančioje Maldos pagalbos tarnyboje, kurioje ir priimamos intencijos. Kabinete mane pasitinka šviesus sesers Teresės veidas. Papasakojusi, kad rengiu straipsnį, bet noriu ir užrašyti intenciją maldai, sulaukiu kelių dalykiškų klausimų. Pasakau savo vardą, intenciją – ši informacija suvedama į kompiuterinį dokumentą. Paaukoju penkis eurus. Patvirtinu, kad noriu pasimelsti už kito žmogaus intenciją ir gaunu mažą lapelį su Vaidos šeimai skirtomis mintimis bei nurodytu laikotarpiu maldai atlikti. Sesuo pasakoja, kad nėra svarbu, kada ir kur melsiuosi, pataria sukalbėti „Tėve mūsų“ arba pasinaudoti Maldos tarnybos atspausdinta „Malda į Dieviškąjį gailestingumą prie Stebuklingojo kryžiaus Šv. Gertrūdos (Marijonų bažnyčioje)“.
Žvakių šventove bei intencijomis rūpinasi keturi žmonės – centras darbo dienomis atviras nuo 9 iki 18.45 val., o savaitgaliais – nuo 10 iki 13.45 val. Intencijas galima pateikti keliais būdais. Vienas jų – tiesioginis, kurį aš ir pasirinkau. Kitaip tariant, reikės atvykti į Maldos pagalbos tarnybą adresu Laisvės al. 101A, priešais Šv. Gertrūdos bažnyčios įėjimą esančiame pastate. Taip pat galite paskambinti telefonu arba parašyti elektroninį laišką. Jeigu prašymą pateikiate nuotolinėmis priemonėmis ir norite uždegti žvakę, turite atlikti banko pavedimą, mokėjimo paskirtyje nurodydami žvakių kiekį. Auka už vieną žvakutę – penki eurai.
žvakė tėra vaškas, patalpa – mūras, ir savaime stebuklų nedaro, o svarbiausia – intencija ir nuosekli malda visą savaitę.
Intencijos, pateiktos nuotoliniu būdu, renkamos visą savaitę ir bendra tvarka pradedamos penktadieniais – tuomet uždegamos intencijų žvakės, o bažnyčioje aukojamos Šv. Mišios, per kurias meldžiamasi už visų Žvakių šventovės lankytojų prašymus. Maldininkų bendruomenė kasdien sukalba rožinį už visų pateiktas intencijas.
Intencijas gali pateikti ne tik katalikai, bet ir kitų religijų atstovai ar net netikintys žmonės. Svarbiausia – nuoširdus noras ir maldos ketinimas, o ne priklausymas konkrečiai konfesijai. Kaip pasakoja sesuo Teresė, atvyksta žmonių, kurie intencijos užsiprašo, bet nesimeldžia, nes yra netikintys. Visgi sutariame, kad tai jau mažas žingsnelis tikėjimo link.
Kadangi intenciją pateikiu gyvai, iškart keliaujame į Žvakių šventovę. Įsitikinau, kad ši vieta mylima ir lankoma, o Maldos pagalbos tarnyba gauna didelį kiekį intencijų – mums nusileidus į kriptą, suskaičiuoju, jog daugiau nei pusė žvakių yra uždegtos. Sesuo Teresė pasakoja, jog daugiausia intencijų sulaukiama prieš Vėlines, Šv. Kalėdas, Šv. Velykas ir Motinos dieną. Kartais intencijų tiek daug, kad tenka pristatyti daugiau stovų, paliekant tik siaurus tarpus praeiti.
Už paaukotą sumą įsigyjamos specialios žvakės, kurios dega net septynias paras. Dėl saugumo lankytojai negali uždegti savo atsineštų žvakių – šventovėje naudojamos tik specialios, esančios tam pritaikytuose stikliniuose induose. Kaip elgtis tiems, kurie aukos žvakei įsigyti neturi? Maldos pagalbos tarnybos darbuotoja akcentuoja, kad žvakė tėra vaškas, patalpa – mūras, ir savaime stebuklų nedaro, o svarbiausia – intencija ir nuosekli malda visą savaitę. Tam jokios finansinės aukos nereikia. Būtent intencijas ir bendrą maldą marijonai, įkūrę šią šventovę, labiausiai vertina. Maldos pagalbos tarnyba užtikrina, kad tikintieji galėtų palaikyti vieni kitus ir melstis už kitų intencijas taip pat karštai, kaip ir už savo norus bei troškimus.
Kriptoje pati uždegu žvakę, pasirinkusi iš mėlynos, baltos ir raudonos spalvų žvakidžių, nors tai iš tikrųjų visiškai nesvarbu. Sesuo Teresė meldžiasi už mano intenciją. Šiek tiek susigraudinu – nors nesu giliai tikinti, tokiose vietose visada prisimenu savo mylimos močiutės veidą. Jautriai veikia maldos intymumas stovint kriptoje, girdint žodžius, prašančius išklausymo ir intencijos patvirtinimo. Po maldos persižegnojame, sesuo Teresė leidžia padaryti kelias nuotraukas, apsidairyti, dar kiek šnektelime ir atsisveikinusi užlipu pro nuolankumo vartus. Lauke sutinku kitą moterį, lūkuriuojančią savo eilės uždegti žvakę.
Stoviniuoju Žvakių šventovės antžeminėje dalyje – dar nenoriu keliauti į pasaulį iš šios miesto centre esančios, bet visgi atokios vietos. Čia būdama visada piktinuosi šalia esančia automobilių aikštele, kuri verčiau galėtų būti bažnyčios kiemo tęsinys, bet šįkart ir tai neerzina. Dairausi po sakralią vietą: čia rudenį savo apdarą iš vaiskiai žalio į ramiai banguojančią geltonai raudoną vijoklių jūrą keičia viena gražiausių miesto sienų. Bažnyčia, nors pačiame miesto šurmulio epicentre, suteikia užuovėją nuo skubėjimo ir klegesio. Apsupta pastatų, ši bažnytėlė suformavo plyšį laike. Jos mūrai, beje, iškilo XV amžiuje, kai ši vieta tebuvo Kauno priemiestis. Pati bažnyčia išliko beveik nepakitusi, nors per šimtmečius keitėsi jos šeimininkai, o kartą – ir paskirtis. Sovietų okupacijos metais, tuo vieninteliu tarpsniu, bažnyčioje nevyko pamaldos – pastatas paverstas medicininės įrangos sandėliu. 1988 m. birželio 25 d. būtent prie šios bažnyčios vyko pirmasis Sąjūdžio mitingas. Kultūros bendruomenė su architektais priešaky susirinko protestuoti prieš užstatymo šalia bažnyčios planus.
Žvakės simbolis patyrė ne vieną transformaciją. Knygoje „Jaujininkas“ Andrus Kivirähkas, aprašydamas turtingų dvarininkų ir vargšų kaimiečių gyvenimus, mini, jog „jie ten, rūmuose, nė nenutuokia apie mirtiną pavojų. Toliau sau linksminasi ir degina nesuskaitomą gausybę žvakių, o prie jų vartų jau galanda dalgį maras alkanu žvilgsniu“, – nurodydamas, kad žvakės buvo tiek būtinybės, tiek prabangos prekė. Šiandien žvakės šios reikšmės nebeturi, tačiau simbolinis aspektas išliko. Jų šviesa simbolizuoja vidinę šviesą, ramybę, susitelkimą, religiniuose ritualuose – gyvą tikėjimą. Kartu tai tylos, pagarbos ir bendrystės ženklas, neatsiejamas nuo vestuvių, protestų, gimtadienių, namų jaukumo, įsimylėjėlių vakarienės stalo, laidotuvių apeigų – tad žvakė lydi žmogų per visus gyvenimo ciklus.
Man gražiausia tai, kad ši trapi, virpanti liepsna visada nugali tamsą ir išryškina tai, kas iš tikrųjų svarbu. Taip ir Žvakių šventovėje žvakė – tik žvakė, tačiau per intencijas ir maldą išryškinanti tai, ko mums labiausiai reikia, kokie mes esame.
