Pakalbinti ilgametį Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo architektą, vėliau Kauno miesto savivaldybės administracijos Strateginio planavimo skyriaus vedėją norėjau jau seniai, ir geresnę progą nei Šilainių sukaktis būtų sunku rasti. Juk būtent Sauliaus Lukošiaus ir jo kolegų rankose šis šiaurinis Kauno kampas įgijo dabartinį vaizdą, kurį matę visi, bent sykį įveikę pagrindinį šalies magistralinį kelią A1.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. rugpjūčio numeryje „Šilainiai“)
Kelias urbanistikos link
Apie S. Lukošiaus asmeninį gyvenimą sužinosime nedaug: kaip pats sako, žmogus kuklus, nemėgstantis dėmesio. Visgi teigia esąs pritvinkęs tarpukario. Jo tėvai buvo pedagogai, nepolitiški. Tačiau ypač didelę įtaką padarė vaikystės vasaros pas tetą, kur perskaitė nemažai nepriklausomos Lietuvos žurnalų. Saulius neslepia, kad tautinis romantizmas, kurio dabar nebėra, jam paliko didelį įspūdį ir žymi jo mąstymą iki dabar.
Architektūros studijas 1971 m. pašnekovas baigė Kaune, tuometiniame Politechnikos institute. Susitinkame netoli jo alma mater – vos už gatvės nuo dab. KTU studentų miestelio esančioje garsioje Plieno g. architektų kolonijoje. Jei tiksliau – pirmuosiuose šalies „kotedžuose“, sublokuotuose namuose.
Beje, Saulius yra baigęs ir vakarinę piešimo mokyklą. Tai akivaizdu peržvelgus jo piešinius, urbanistines perspektyvas ir Šilainių siluetus. Jie – preciziški, detalūs, bet nestokojantys ir kūrybiškumo. Dabartinių, dažnai apgaulingų 3D vizualizacijų laikais tai – atgaiva akims. Dar vienas faktas – pašnekovas grojo bigbito ansamblyje „Kertukai“.
„Pamačiau, kad mane labiau traukia urbanistika. Architektūros dėstytojai tuo metu man buvo ne autoritetai. Trūko asmenybių, o skaičiuoklių institute buvo užtektinai. Žinių troškome nepaprastai, bet ta sistema buvo tokia, kad neleisdavo. Ilgainiui pamačiau, kad urbanistika yra visiškai atskiras dalykas: architektūra yra realizacija po urbanistinio projektavimo. Nenorėjau būti daugiakovininku, norėjau susikoncentruoti“, – pradedame pokalbį S. Lukošiaus darbo kambaryje.
KPI tuo metu buvo dvi aiškios kryptys – architektai, vadinti tūrininkais, ir planuotojai. Architektai, nori nenori, yra labiau menininkai. Kaip teigia Saulius, jis – ne toks. Jis – racionalistas, galvotojas. Jį visuomet labiau traukė ūkinio žmogaus gyvenimo optimizavimas, gyvenimo kokybės gerinimas, miesto metaklausimų sprendimų paieškos ir laviravimas tarp to, kas galima, kas įmanoma ir kas – reikalinga.
„Urbanistika nematoma. Nejaučiame jos, lygiai kaip nejaučiame ir oro. Tačiau kaip pablogėjus orui, taip ir pajutę prastą urbanistinį audinį, pastebim, kad kažkas ne taip. Architektūrą matome, bet urbanistika esame mes patys. Su savo ir aplinkinių gyvenimo suma bei jos infrastruktūrine išraiška“, – dėsto ilgametis Kauno miesto planuotojas, iš spintos traukdamas „Šilainių albumą“.
Pavadinimų džiazas
Dabartinių Šilainių teritorija iš esmės buvo tuščia ir labai tiko masinei statybai. Ji apėmė Milikonių, Smėlių kaimelius ir Linkuvos, Vytenų, Sargėnų dvarų likučius; statyta į pietus nuo Kauno šiaurinio lanksto, dabartinio Islandijos plento, ir į rytus nuo Žemaičių plento. Tai – paskutinis sovietinis Kauno miegamasis rajonas, pradėtas ruošti 1981 m. ir gyventojų sulaukęs 1985 m. Dabar tai didžiausia Kauno miesto seniūnija, kurioje – penktadalis visų miesto gatvių.
Liko nepaminėtas dar vienas kaimelis – Šilainė, buvęs netoli Romainių. Jis buvo ne dabartinėje Šilainių teritorijoje, o už Veršvos slėnio, į Romainių kapinių pusę. Ir dabar tebėra: maždaug tarp griovos ir vakarinio aplinkelio. Būtent ta 20–30 namų gyvenvietė tapo įkvėpimu visam naujam, didžiausiam Kauno rajonui, kurio statyba užsitęsė net iki 1994-ųjų.
Pašnekovo teigimu, būtent tuometinis miesto vyr. architektas Algimantas Sprindys „kaltas“ dėl to, kad net ne artimiausios ir net ne didžiausios buvusios gyvenvietės vardu, pvz., Smėlių ar Milikonių, pavadintas visas naujas rajonas. Pavadinimai architektui nepatiko, tad pasirinktas tolimesnio kaimelio vardas. Nuoroda į šilą – pušų mišką – tiko ir prie pasirinktos gatvių pavadinimų temos.
Šias gyvenvietes vadinu kaimeliais, nes tai buvo vos keli nameliai, kuriems, beje, parodyta pagarba: senosios sodybos su sklypeliais ne nugriautos, o integruotos į mikrorajoną. Todėl ir šiandien Šilainiuose galima rasti senųjų medinukų, menančių praėjusias epochas. Stambiausias pavyzdys – Mosėdžio gatvė, kuri, pasak pašnekovo, išvis neliesta ir nenušluota, kaip buvo įprasta „prie ruso“.
O kaip gimdavo gatvių pavadinimai? „Kadangi Šilainiai buvo link jūros, nutarta suteikti jūriškus pavadinimus. Taip atsirado Vėtrungės, Šarkuvos gatvės, Baltų prospektas ir t. t. Vykdomasis komitetas į tai žiūrėjo laisvai. Su tokia pačia jūros mintimi atsirado ir pušaitės šlaituose – norėjome pritraukti Baltijos jūrą arčiau naujausio Kauno užstatymo.“
Komandos nebuvo
Pasiteiravęs Sauliaus, kur vizijos šaknys, kas buvo komandoje, atsakymą gaunu gan griežtą: „Komandos nebuvo. Tokių žodžių nebuvo tuometiniame žodyne. Miesto vykdomajame skyriuje kilo mintis konkursui. Už to stovėjo didelis konkursų šalininkas Juozas Putna. Aš, po dviejų sėkmingų konkursų, Taikos ir Eigulių, nutariau dalyvauti Smėlių konkurse. Laimėjau.“
Kauno masinė gyvenamoji statyba visuomet vėlavo. Miesto projektuotojai, urbanistai, architektai dirbo greičiau nei statybininkai: planuota greičiau nei miestas nutiesdavo reikalingus tinklus. Daugeliu atvejų jie atsirasdavo paskutinę akimirką ar jau gyventojams atsikrausčius. Todėl nuo konkurso iki statybų pradžios spėjo praeiti nemažai laiko.
Konkursą Saulius laimėjo 1976 metais, tačiau pirmasis daugiabutis pradėjo kilti tik 1984 metais. Strigo Kauno statybos teritorijų įsisavinimas. Dėl komunikacijų vėlavimų rasdavosi net ir naujos miesto dalys: tarkim, vadinamasis Saulėtekis išdygo todėl, kad nebuvo nutiesti tinklai į kitas miesto vietas, o butų reikėjo. Tas pats ir su Eigulių 4-uoju mikrorajonu – ten turėjo būti miesto stadionas, net 50 tūkst. vietų, tačiau vėlavo Šilainių tinklai, todėl pastatyti daugiabučiai.
Daugelis tuometinių tarybinių rajonų projektuoti aptarnauti gamybinėms ar industrinėms zonoms: pvz., Dainava aptarnavo dab. Pramonės pr. ir Elektrėnų pl. pramonės įmones, o Vilijampolė – dab. Raudondvario pl. gamyklas. O ar Šilainiai irgi turėjo kažką aptarnauti, tenkinti vėlyvojo sovietmečio pramonės užmojus ir užtikrinti patogų, nuo centro atitrauktą proletariato gyvenimą? Kodėl jiems pasirinkta būtent ši vieta? Kodėl nesiplėsta į pietus?
„Kaunas projektuotas kaip Maskva, svogūno principu. Šios po karo kilusios idėjos autorius – Petras Janulis, žymios architektų dinastijos pradininkas. Mano nuomone, tai nėra labai geras planas, nes jame daug nepatogių, neapgalvotų vietų, jaučiamas nenatūralus, maskvietiškas centrizmas. Todėl apstačius Kauno rytus, pietus ir vakarus atėjo metas ir šiaurei. Gamybinių įmonių čia neplanuota, tai jau vėlyvasis sovietmetis, kuris jau buvo kitoks.“
1984 m., prie kylančio pirmojo daugiabučio statybų aikštelės, įkasta kapsulė: „Pirmasis, aišku, 1-ajame Šilainių mikrorajone. Penkiaaukštis. Arba Jotvingių g. 1, arba Jotvingių g. 3, šalia gatvės. Ribojantis kiemą nuo automobilių triukšmo ir magistralinio eismo link miesto aplinkkelio.“
Ne viskas taip, kaip planuota
Jeigu pažiūrėtume į planą, pvz., 3-iojo Šilainių bloko išdėstymo, pamatytume, kad ir čia, o ir daug kur kitur, realybė nuo jo skiriasi: buvęs dinamiškas pastatų išdėstymas supaprastintas, schema primityvesnė. Tiesa tokia, kad daugybė originalių, protingų ir reikalingų urbanistinių idėjų nebuvo įgyvendinta. Nuolat pynėsi interesai tų, kurie sugalvoja idėjas, ir tų, kurių rankose galia jas įgyvendinti.
„Matot, nurodinėjo namų statybų kombinatas. Ateidavo į Miestprojektą jų atstovas, pamosikuodavo pirštu ir liepdavo keisti. Statyba tuo metu rėmėsi kvotomis – tūkstančiais kvadratinių metrų per metus. Jeigu pradėsi eksperimentuoti – prarandi rodiklius. Politiniai dalykai“, – tęsia S. Lukošius.
„Visas pagrindines gatves planavome įgilintas – siekdami sulaikyti triukšmą, taršą, atskirti eismą nuo žmonių gyvenimo. Prie gatvių planuotos požeminės aikštelės, parkingai. Nieko nepavyko įgyvendinti, nors net grunto balansą suskaičiavau. Statybininkai buvo galingi, nulėkė į komitetą ir prisakė, kad čia mes nesąmonių prisigalvojome. Taip dingo viena esminių detalių, gatvių ekranavimas, kurią gyrė ir nusižiūrėjo Estijos urbanistai“, – prisimena projektuotojas.
Siekta sukurti gyvenamąsias erdves, iš kurių visiškai eliminuotas automobilių eismas. Automobilis turėjo tik įvažiuoti ir mikrorajono dienos šviesoje nepasirodyti. Virš gatvių buvo planuojami tiltukai bei promenados, vedančios į visuomenines erdves: prekybos centrus, polikliniką ir t. t. Šiandien tai tapo viena iš Šilainių problemų: automagistralės išsidėstė šalia namų, trūksta parkviečių, sunaikintos žaliosios erdvės, vargina didelė triukšmo tarša.
Neįgyvendintas liko ir Šilainių parkas, tiksliau, didžiausia jo dalis: „Jis turėjo būti trigubai didesnis nei išliko dabar. Tuomet statybos kombinatas visiškai nebuvo suinteresuotas žaliųjų erdvių statyba, nes jos netenkindavo kvotų. Taip vietoje žmogiškumui reikalingų erdvių dabar turime sutankintą užstatymą, neatspindintį pirminės mikrorajono vizijos. Liūdna, kad tankinimas vyksta ir toliau, o žaliosioms zonoms vietos nebeliko.“
Dabartis ir ateitis
Šilainiai – kontroversiškas rajonas. Vieni ji lygina su filmu „Likimo ironija“, kurio (ačiū Dievui) mūsų televizijos per naujametines šventes neberodo. Kitiems tai – patogiausias Kauno rajonas, plataus aptarnavimo sektoriaus, patogaus susisiekimo, neapkrautų gatvių. Tretiems, pravažiuojantiems, tai lyg Kauno karūna: įkvėpta garsiųjų liftų šachtų virš daugiabučių ir panoraminių vaizdų į senąjį Kauną.
Ketvirtiems – tai įkvėpimo šaltinis. Šilainiai sparčiai modernėja, o bendruomeniškumą skatina įvairios kultūrinės ir socialinės iniciatyvos, aptartos ir ankstesniuose, ir šiame žurnalo numeryje. Daugelio nuomone, tai geriausias rajonas auginti vaikus. Šalia mokyklos, prekybcentriai, galimybė pabėgti iš miesto, poliklinika, ligoninė, darželiai.
Artimiausiais dešimtmečiais Šilainiai turėtų smarkiai atsinaujinti – planuojamos naujos žaliosios erdvės, dviračių takai, modernūs pastatai. Darni daugiabučių renovacijos programų plėtra gali paversti Šilainius vienu pažangiausių Kauno rajonų, derinančiu patogumą, ekologiją ir gyvenimo kokybę. O pokyčių pilkiems Šilainių atspalviams jau tikrai reikia, ypač taisant sugadintus planus, turėjusius užtikrinti darną tarp žmogaus ir automobilio.
