Kad Kaunas – kinui draugiškas miestas, įrodinėti nebereikia. Pažaislis, modernistinės architektūros interjerai ir eksterjerai jau ne kartą įsiamžino tarptautiniuose projektuose. Šįkart kelionei po didžiuosius ekranus ruošiasi Šilainiai.
Veiksmo vieta naujausiame kino režisieriaus Romo Zabarausko filme „Aktyvistas“ tokia svarbi, kad jis nusprendė Kaune surengti ir nacionalinę premjerą. Ši – rugsėjo 16-ąją, o rugsėjo 20-ąją „Romuvoje“ po seanso Romas ir pagrindinis filmo aktorius Robertas Petraitis atsakys į žiūrovų klausimus. Beje, tą pačią dieną režisierius kvieččia į pasivaikščiojimą filmavimo aikštele tapusiame rajone – jei spėsite užsiregistruoti.
Į „Aktyvistą“ lengva įkristi – aštri įvykių seka ir tamsoje boluojančios betoninės Šilainių karūnos sėkmingai kontrastuoja su fone skambančiu minkštu džiazu ir žmogiškosiomis dramomis. Kaunietiškas detektyvas pasakoja apie… ne, įvykiai nerealūs, bet panašumų su tuo, kas prieš keletą metų išties įvyko Kaune – turiu galvoje „Kaunas Pride“ eitynes – tikrai atrasite. „Aktyvistas“ pasakoja apie Šilainių gyventoją, kuris, ieškodamas savo vaikino žudiko, infiltruojasi į neonacių grupuotę. Intrigas ekrane mezga tokie jaunosios kartos aktoriai kaip Lukas Malinauskas, Teklė Baroti ir Elžbieta Latėnaitė. Ši istorija – ne tiesiog dinamiškos nusikaltėlio paieškos, bet ir pamąstymas apie realiame gyvenime vis ryškesnį susiskaldymą. Tai ir klausimas, ar tiesa verta kainos, kurią tenka už ją sumokėti. Daugiau apie „Aktyvistą“, uždarantį „Advokatu“ ir „Rašytoju“ pradėtą trilogiją, pasakoja Romas Zabarauskas.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. rugpjūčio numeryje „Šilainiai“)
Visada džiugu, kai žmonės renkasi kurti Kaune, bet vis dėlto – kodėl būtent Kaunas? Kodėl būtent Šilainiuose Andrius ir jo vaikinas kuria jaukius namus, kuriuose lieka tik vienas gyventojas?
Iš tiesų Šilainiuose gyveno mano seneliai – bet trumpai. Kai buvau paauglys, jie gana netikėtai persikraustė, bet vėliau sugrįžo Vilnių. Tokiu būdu aš susipažinau su Šilainiais, man jų architektūra visuomet darė įspūdį. Dabar Kaunas jau neblogai parodęs savo modernistinį veidą, bet sovietinė brutalistinė architektūra kultūroje atskleidžiama vis dar retai. Žinoma, neapvažiavau visos Lietuvos miegamųjų rajonų, bet man atrodo, kad Šilainiai labai tinka film noir estetikai. Taigi su filmo operatoriumi Narvydu Naujaliu išsyk sutarėme, kad eksterjerus filmuosime Šilainiuose, taip filmas įgis daugiau autentiškumo ir išskirtinumo. O interjerus, tiesa, filmavome sostinėje, nors filmo veiksmas daugiausia plėtojasi Kaune.
Ar galėtume Šilainius filme matyti ne tik kaip fizinę vietą, bet ir kaip būseną? Gal net tiktų sąvoka „vidiniai Šilainiai“ kaip vidinės emigracijos, užsisklendimo, baimės būti savimi metafora?
Interpretacijų gali būti įvairių, bet tavoji man skamba labai dramatiškai. Tikrai nemąstau apie Šilainius neigiamai. Filme jie atlieka labai svarbią estetinę funkciją. Sakyčiau, man ši situacija labiau asocijuojasi su mažu žmogumi dideliame mieste. Juk jau po Antrojo pasaulinio karo kine susiformavo grėsmingo miesto įvaizdžiai, susiję ir su pokarine nuotaika, ir su atsigręžimu į tokias darbininkų klasės istorijas. Štai čia tikrai matau paralelių.
Ar tai, kad esi ne kaunietis, suteikė daugiau kūrybinės laisvės analizuoti opias miesto problemas?
Ar turi galvoje valdžios institucijų veiksmų, kai neleidžiama rengti eitynių, kritiką? Bet juk esu sukūręs filmų, kritikuojančių dalykus, kurie vyksta Vilniuje, – kad ir tas pats „Streikas“. Nemanau, kad „Aktyvistas“ šiuo požiūriu išskirtinis. Galbūt paradoksas tas, kad bendradarbiavome su „Kaunas IN“ filmų biuru, o jis irgi yra savivaldybės įmonės dalis. Beje, galiu biurą pagirti, jie mums tikrai padėjo ieškant geriausių lokacijų ir derinant filmavimų detales.
Kauno centro ir Žaliakalnio gyventojai prie filmavimų jau įpratę, istorinė miesto dalis nuolat „vaidina“ tarptautiniuose projektuose. O kaip sekėsi Šilainiuose?
Daugiausia filmavome naktį, gyventojus apie tai informavome iš anksto – tiek per žiniasklaidą, tiek kabindami plakatus laiptinėse. Juk trukdėme, buvo ir į langus su prožektoriais paspiginta. Neapsiėjome ir be pareigūnų! Pirmą filmavimo dieną vieną pagrindinių vaidmenų sukūręs Vaclovas Gumuliauskas, dar žinomas kaip Vaslov Goom, bėgdamas išdaužė automobilio žibintą. Iškvietėme policiją, jie pagal registracijos numerį surado šeimininkę, ši dar nemiegojo ir netrukus atėjo pasikalbėti. Pavyko susitarti draugiškai, žalą atlyginome. Aišku, tai mums pamoka, turėjome imtis rimtesnių saugumo priemonių – esu dėkingas ir pačiam Vaclovui už supratingumą. Kita vertus, visko nutinka filmuojant tokio pobūdžio kiną, ir įvykis suteikė progą įvertinti Šilainių gyventojų draugiškumą.
Pagrindinį veikėją Andrių vaidina po „Pietinia kronikas“ žvaigžde tapęs, Nacionaliniame Kauno dramos teatre neseniai dirbti pradėjęs Robertas Petraitis. Kaip jį atradai?
Klasikiniu būdu – per atrankas, kaip ir kitus aktorius. Visuomet taip dirbu. Ir tikrai dažnai nutinka, kad pastebiu talentus dar iš anksto. Kažkada, kai buvo nežinomi, ir Marius Repšys, ir Beata Tiškevič filmavosi mano filmuose! Robertą atsirinkome ir testinę sceną kūrėme dar 2021 metais, ir tik po to jis filmavosi pas Igną Miškinį. Pats vėliau sakė, kad „Aktyviste“ patirtis visai kita. Mano filmuose esmė yra stambus planas, sutelkta, veikėjų mintis perteikianti vaidyba.
Pirmasis ir kol kas vienintelis „Kaunas Pride“ įvyko 2021-ųjų rugsėjį. Kiek filme, kurio personažai kiekvienas savaip ruošiasi eitynėms Laisvės alėjoje, yra paralelių su tikrais įvykiais?
Pradinė idėja kilo dar 2018 m., tada pradėjau vystyti istorijos struktūrą. Tuo metu viešai apie „Kaunas Pride“ dar nekalbėta. Iš tiesų daug visko įvyko vėliau, nei mes sugalvojome, bet suprantu, kad gali atrodyti, jog įvykius nusirašėme (juokiasi). Bet „Aktyvistas“ tikrai nėra filmas-komentaras apie realias eitynes ir su jomis susijusius įvykius. Visgi net smalsu, kaip reaguos ir filmą vertins „Kaunas Pride“ organizatoriai.
Ar kino kūrimas tau yra aktyvizmo forma?
Nesu aktyvistas, nors turiu su aktyvizmo lauku susijusių autentiškų patirčių. Taip pat nelaikau šio filmo aktyvistiniu. Manyčiau, tai netgi atstumtų žiūrovą, nes aktyvistinio kino šiandien jau labai daug. Žinoma, aš nekuriu vakuume – ir vėl galiu pakviesti atsigręžti į kino istoriją. Film noir klasika neišvengiamai susijusi su to meto socialiniu ir politiniu kontekstais. Pavyzdžiui, fatališkos moters personažas – savotiškas kino atsakas visuomenės baimei dėl feminizmo paplitimo. Naudoju tą patį kino žodyną, tik kalbėdamas jau apieLGBT+ bendruomenės baimes.
Reduktyvu būtų pasakyti, kad pažiūrėjęs „Aktyvistą“ pakeisi savo požiūrį, bet apskritai man įdomus kino kompleksiškumas, globalios politinės temos. Taip pat įdomu galvoti apie pozityvaus pokyčio visuomenėje (ne)galimybę. Pats esu optimistas ir manau, kad pokytis įmanomas, bet sudėtingas. Būtent tą sudėtingumą man ir įdomu parodyti. Vis dar gryninu savo kūrybinę liniją, ir „Aktyvistas“ yra jos kulminacija, bet noriu patikinti skaitytojus, kad einant į šį filmą nebūtina būti mačius ankstesnes trilogijos dalis.
Viskas, apie ką kalbi šiemet, yra „Aktyvistas“, o kas bus toliau?
Kai kalbu apie „Aktyvistą“, jau kalbu apie praeitį (juokiasi). Pamažu siekiu atsitraukti nuo prodiusavimo ir susitelkti į kūrybą. Tapo sunku suderinti visas roles, taigi dabar vystau naują filmą, kuriame nebesu pagrindinis prodiuseris. Kaip tik šiuo metu dirbame prie testo filmavimo, bet filmas pasirodys gal tik 2028-aisiais. Toks tas kūrėjo kelias – mąstau ir planuoju penkmečiais.
