Jei pirmojo XX a. dešimtmečio naktinio Kauno simboliai buvo „RyRalio“ duetas ir klubas „Exit“, tai pastaruosius beveik dešimt metų – „Lizdas“ ir „Prisukamas Abrikosas“. Šis iš nedidelio reivo virto vienos nakties festivaliu, o tos pačios komandos įkurtas naktinis klubas šiemet, prasidėjus M. Žilinsko dailės galerijos rekonstrukcijai, netikėtai uždarytas.
Žinoma, šokiai nesibaigia – Laisvės alėjoje, laiko patikrintose vietose, veikia klubai „Freud“ ir „Onyx“, o „Lizdo“ šeimyna tiesiog persikėlė šiek tiek aukščiau – ir erdviau. Apie tai, kaip sekasi ruoštis naujam „Auditorijos“ ir „Lizdas Sound Institute“ sezonui, kurio pirmieji renginiai – rugsėjo 6 ir 7 dienomis, LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ pasakojo kolektyvo atstovai Mantas Pakeltis ir Monika Balčiauskaitė.
Visą pokalbį su Kotryna Lingiene ir Gerūta Griniūte galite išgirsti paspaudę šią nuorodą, o žemiau – keletas įdomiausių minčių.
„Lizdas“ veikė buvusioje galerijos kavinėje, „Auditorija“ jau beveik prieš metus įsikūrė kino salėje, bet naujas abi šias vietas apjungiantis vardas „Lizdas Sound institute“ turbūt reiškia, kad bus pasiskolinta ir daugiau galerijos erdvių?
Mantas: Tai buvo mūsų praėjusių metų avantiūra. Galvojome, padarysime tokį naktinio klubo „Lizdas“ pratęsimą. Galerija juk kuris laikas laukė remonto, taigi pasiėmėme ne tik kino salę, bet ir vestibiulį, rūbinės erdvę. Ten šviesu, dideli langai – pagalvojome, kad gera vieta barui. Taip nutiko, kad dabar jau galutinai persikeliame į viršų.
Man atrodo, kad čia yra fainiau, nei apačioje.
O ar kylant viršun keisis jūsų propaguojamas skambesys? „Lizdas“ pasižymėjo gana eklektiška programa, ar yra kur plėstis?
Monika: Manau, tos įvairovės paieškos turėtų likti. Turbūt neužsiciklinsim ties vienu konkrečiu skambesiu, juk turim daug skirtingų serijų. Ir klubo svečiai turi turėti galimybę pasirinkti, ką klausyti.
Mantas: Tikiuosi, galėsime pasiūlyti daugiau gyvos muzikos. Nors kino salė nėra didelė, bet tai privalumas ypatingiems pasirodymams. Londone, Kamdene, buvo tokia „Jazz Cafe“ – geriausi muzikantai ten grodavo vos per kelis metrus nuo publikos. Tai geriausias dalykas! Tikiuosi, galėsime to pasiekti „Auditorijoje“.
Jūsų kolektyvo rengiamas festivalis „Audra“, tiksliau, meninė jo programa – tarp tų kultūros reiškinių, kuriuos Lietuvos kultūros taryba atrinko kaip vertus trejų metų strateginio finansavimo. Ar toks įvertinimas padeda kasdieniuose darbuose?
Mantas: Na, tai reiškia, kad kažką gerai darom. Nesitikėjau, net buvau skeptikas, kai „Audros“ meno vadovas Tautvydas Urbelis spaudė mus, kad reikia rašyti projektą, aplikuoti… Galiausiai buvau nustebęs. Smagu, kartu ir spyris pasitempti, kažką gero sukurti.
Monika: Mes viduje ne kartą esame kalbėję, kad norime būti pripažįstami, kad norisi palaikymo, suvokimo, kad naktinė kultūra irgi yra kultūra. Šis LKT palaikymas rodo, kad pripažinimas didėja.
Po kelerių metų M. Žilinsko dalės galerijos remontas turėtų būti baigtas, ar jau galvojote apie tai? Nuolatinis kraustymasis, rodosi, yra naktinės kultūros dalis – vis prisijaukinti naujas erdves, atverti jas visuomenei, ir tuomet kelti sparnus. Nesunku taip?
Mantas: Manau, gerai, kad vietos keičiasi. „Lizdas“ devynerius metus buvo ten pat, jo auditorijos pagrindą sudarė sugrįžtantys vietiniai, ne turistai, tad jiems permainų reikia. Tad ši permaina, kuri mums buvo iš dalies netikėta (galerijos rekonstrukcija pradėta būtent nuo vietos, kurioje veikė klubas, – red. past.) mus lyg ir pažadino, paragino ieškoti naujų galimybių. Kita vertus, kiekvienos erdvės įkūrimas yra investicija – ne tik finansinė, bet ir kūrybinė.
yra būdų įveiklinti erdves ne tik nakties metu, tegu tik žmonės jas atranda, tai tik laiko klausimas.
Monika: Pritariu Mantui, galėčiau tik pridėti, kad kartais užsisėdėjus vienoje vietoje jau manai, kad pasiekei lubas, bet tada, pakeitus kryptį, atsiranda naujos energijos. Tad pokytis gali būti geras ir naudingas.
Gal naujos erdvės reikš ir naują publiką? Vyresnę? Gal dienos šviesa per langus reiškia puikią vietą dienos šokiams?
Mantas: Labai norėčiau, bet lietuvį pažadinti ir priversti anksčiau ateiti į renginį yra sunku. „Audroje“ darėme dieninius šokius Ąžuolyne, nuo antros, bet žmonės susirenka tik septintą. Artėjant nakčiai jie drąsesni. Bet gal išmoksime ir dieną šokti.
Monika: Turiu pasakyti, kad atlikus tyrimą paaiškėjo, kad mūsų auditorijos pagrindas yra 24–30 m. žmonės, ne visai jaunimas, tad norėtume ir jaunesnių. Bet apie vyresnius, aišku, galvojame. Mantas jau minėjo gyvus pasirodymus. Jau esame rengę „Auditorijoje“ diskusijas. Čia gali vykti ir filmų peržiūros, juk tai buvusi kino salė. „Kino pavasario“ metu čia rodėme filmą, dabar planuojame taip švęsti kolekcininko Mykolo Žilinsko gimtadienį – rugsėjo 28 d. žiūrėsime Gražinos Sviderskytės filmą „Šimtmečio kontrabanda: Paskutinis reisas“ apie tai, kaip jo sukaupti meno kūriniai gabenti iš Berlyno į Lietuvą. Juk dėl to pastatyta ši galerija, apie kurią ir kalbame. Taigi tikrai yra būdų įveiklinti erdves ne tik nakties metu, tegu tik žmonės jas atranda, tai tik laiko klausimas.
P.S. Visą spalį M. Žilinsko dailės galerijoje veiks ir Tarptautinio fotografijos ir medijų meno festivalio (IPMA festival) parodos, daugiau informacijos čia.
