„Tai pirmas kartas, kai vedu ekskursiją kapinėse“, – kukliai šypsodamasi sekmadienio vidurdienį pasisveikino Istorinėje LR Prezidentūroje dirbanti dr. Ingrida Jakubavičienė. Istorikė improvizuotą ekskursiją-paskaitą pradėjo būriui lietaus nepabūgusių kauniečių susirinkus prie Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio (1882–1939) kapo.
Nors šio teksto autorei panašiose ekskursijose teko dalyvauti ne sykį, įprastai jos vyksta kitu, ramesniu laiku, ne masinio judėjimo į kapines ir jose metu, tad patirtis šįsyk išties buvo nauja ir „etatiniams“ smalsuoliams.
Šiemet lapkričio 2-ąją, Vėlinių dieną, visoje Lietuvoje pirmąsyk vyko akcija „Atmintis yra kultūra“. Spalio pabaigoje sostinėje vykusioje 5-ojoje Kultūros asamblėjoje ši idėja kilo režisieriui Romui Lileikiui, o plačiau ją paskleidė jo kolega Karolis Kaupinis. Kaip teigė jis, Vėlinės Lietuvos istorijoje įgavo ypatingą prasmę šeštajame dešimtmetyje. Įkvėptas antistalinistinės Vengrijos revoliucijos, 1956 m. jaunimas Vilniuje ir Kaune surengė vienas didžiausių antisovietinių demonstracijų, kurios prasidėjo būtent nuo tuo metu drausto Vėlinių minėjimo kapinėse. Šia akcija siekta prisiminti šiuos istorinius įvykius, pagerbti išėjusius kultūros, mokslo ir politikos šviesuolius bei pabrėžti kapinių, kaip gyvosios atminties vietos, svarbą.
I. Jakubavičienės darbovietė ir interesų sfera padiktavo ir pasivaikščiojimo Panemunės kapinėse maršrutą. Tai vos trys kapai. Nes, kaip juokavo istorikė, norint stabtelėti prie visų bent kiek svarbesnių, laiko neužtektų ir iki vidurnakčio.
Čia verta paminėti, kad, jei Kaune garsiausiose Petrašiūnų kapinėse akys raibsta nuo antkapinių paminklų meninės išraiškos, o išgirdus apie jų finansinę vertę – raitosi ausys, Panemunes kapinėse nuotaika jau visai kita. Net ir atėjus su tikslu – pagerbti nepriklausomą Lietuvą nuo nulio kūrusių asmenybių – dėmesys skiriamas pirmiausia jų biografijoms, būdo savybėms, ir tik tuomet – atminties ženklams, kurie kuklūs kaip ir pačios asmenybės.
Mirė galvodamas apie Lietuvą
Taigi pirmoji stotelė – Juozas Tūbelis. Ministro Pirmininko kape, atkeltame iš uždarytų Kauno senųjų kapinių, ilsisi ir vienturtė J. Tūbelio ir jo žmonos Jadvgos, Sofijos Smetonienės sesers, dukra Marija Rima Tūbelytė-Kuhlmann. Jos mama močiutė amžinojo poilsio atgulė JAV, Putname, tarp kitų lietuvių išeivių. Tūbelių anūkas Peteris Kuhlmannas gyvena JAV, periodiškai lankosi Lietuvoje ir mielai bendradarbiauja su istorikais. Tad nors pats politikas buvo mažakalbis introvertas, apie šeimos gyvenimą Kaune žinoma nemažai.
Pasakodama apie rokiškėną J. Tūbelį I. Jakubavičienė nesyk pabrėžė, kad nors dažnai minimas tik kaip prezidento A. Smetonos svainis, jis buvo labai gabus ir atsidavęs valstybės veikėjas. Smetona jį pažinojo nuo Mintaujos gimnazijos laikų ir vertino kaip tikrą patriotą. Juk būsimąjį premjerą iš gimnazijos net išmetė, nes, būdamas katalikas, atsisakė melstis rusiškai. Jaunuolis nepasidavė ir nusibeldė net iki carinės Rusijos švietimo galvos Peterburge – leidimą mokytis toliau gavo.
Kilęs iš turtingo ūkininko šeimos Tūbelis pagal išsilavinimą buvo agronomas. Dėl to buvo apibūdinamas kaip itin praktiškas, ūkiškas ir taupus („gaspadoriškas“) žmogus, kuris valstybės reikalus vertino per naudos ir įperkamumo prizmę. Dirbdavo neįtikėtinai daug – kasdien po 15–16 valandų. Darbo diena dažnai baigdavosi 1 ar 2 valandą nakties. Jo žmona Jadvyga yra sakiusi: „Jam nebuvo kitos meilės, kaip tik jo kraštas“. Pats jis apie savo žmoną, kuri rūpinosi naujųjų namų (šiandien tai Kauno dailės gimnazija) kūrimu, viešumoje nieko nėra sakęs.
Įdomu, kad būdamas premjeru (šias pareigas ėjo iki 1938 m., dėl sveikatos atsitraukė ir ėmėsi vadovauti Lietuvos bankui) , J. Tūbelis dažnai ginčijosi dėl didelių lėšų skyrimo kariuomenei. Tuo metu jaunos šalies kariuomenei buvo skiriama net 25 proc. valstybės biudžeto, o jis manė, kad pinigus reikėtų labiau investuoti į ligonines, mokyklas ir žemės ūkį.
Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Juozas Tūbelis su žmona Jadvyga ir dukra Maryte savo namuose Kaune. ČDM IP 477
Tūbelis mirė 1939 m. rugsėjo 30 d., šeštadienį, grįžęs po darbo banke. Tą dieną jo nuotaiką itin sugadino žinios apie pasirašytą SSRS ir Vokietijos sienos ir draugystės sutartį. Kaip daug vėliau rašė Kovo 11-osios akto signataras Vladas Terleckas, „Mirė kaip ir gyveno: stoiškai, nesiskųsdamas ir galvodamas tik apie Lietuvą. Staiga blogai pasijutęs, stabtelėjo ties langu, pasakė bijantis, kad Lietuvai ima grėsti dideli pavojai. Atgulė ant lovos ir mirė.“
Istorikė pabrėžė, kad J. Tūbelis buvo antras svarbiausias asmuo valstybėje po prezidento beveik dešimtmetį, todėl jo laidotuvės buvo organizuotos kaip valstybinės. Laidotuvių procesija 1939 m. spalio 3 d. , judėjo pagrindinėmis Kauno gatvėmis: Vilniaus, Prezidento, beveik visa Laisvės alėja ir Vytauto prospektu: „Kauniečiai visur tirščiausiomis eilėmis stovėjo šaligatviuose, prie gatvių sankryžų, liūdnąją eiseną sekė iš langų ir net nuo namų stogų, visur kabojo juodu šydu perrištos tautiškos vėliavos.“
Beje, būtent besikemšantis Vytauto prospektas dar tarpukariu tapo akstinu eiškoti naujos vietos pagrindinėms miesto kapinėms, ir ji buvo rasta, tačiau dėl karo ir okupacijų situacija pasikeitė ir senosios kapinės buvo ne tiesiog uždarytos, o gana brutaliai išformuotos. Kadangi Jadvyga Tūbelienė su dukra pasitraukė į Vakarus, pokariu premjero kapo perkėlimu rūpinosi jo sesers šeima.
Daugiau apie J. Tūbelį ir jo žmoną I. Jakubavičienė pakvietė skaityti jos knygoje „Portretas. Portretas: Juozas ir Jadvyga Tūbeliai“, kuri šiuo metu parduodama itin simboline kaina.
Nuo Prezidento iki tremtinio
Palypėjus aukštyn į kalvą istorikė pakvietė stabtelėti prie dar vieno iš aplinkos neišisiskiriančio, bet kiek daugiau žvakelių ir gėlių nei kiti šį savaitgalį sulaukusio kapo. Jame ilsisi antrasis Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis (1885–1969) ir jo žmona Ona. Jų vienturtei dukrai Aldonai – jau 104-ri, ji gyvena JAV ir visą gyvenimą pildė tremiamų tėvų jai išsiųstame laiške užrašytą priesaką – atmink visur ir visada, kad esi katalikė ir lietuvė.
Šią vasarą į A. Stulginskiui skirtos parodos Istorinėje LR Prezidentūroje atidarymą iš kitos Atlanto pusės atvyko net 26 Prezidento palikuonys!
O Stulginskis juk turėjo tapti kunigu. Kilęs iš neturtingos žemaičių kumečių šeimos, buvo jauniausias iš 12 vaikų ir vienintelis leistas į mokslus. Baigęs Kauno kunigų seminariją, suabejojo savo pašaukimu ir nusprendė, kad daugiau naudos Lietuvai duos likdamas pasauliečiu. Savo išrinktajai Onai jaunasis Aleksandras piršosi net keturis kartus – o ji tapo jauniausia Lietuvos istorijoje prezidentiene. Žinoma, ir pats Stulginskis, signataras (tai žymi ant kapo esantis pilonas), 1920 m. tapo Steigiamojo Seimo pirmininku ir pradėjo eiti prezidento pareigas vos 35-jų. Greičiausiai jo rekordas nebus pagerintas, nes dabar konstitucija kandidatuoti leidžia tik sulaukus 40-ies.
Po 1926 m. perversmo A. Stulginskis perėjo į opoziciją ir tapo nuosekliu A. Smetonos autoritarinio valdymo kritiku bei demokratijos gynėju. Gyveno jis su šeima Jokūbave, dvare netoli Kretingos, kur atsigręžė į savo pirmąją profesiją – agronomiją. Žemės turėjo daug, tad pirmosios sovietų okupacijos metu kartu su žmona buvo ištremtas į Sibirą. Jų dukra Aldona išvengė tremties, nes studijavo mediciną ir kaip tik laikė egzaminus.
Aleksandras Stulginskis su šeima savo Jokūbavo dvare (Kretingos apskritis). Namo verandoje stovi A. Stulginskis, už jo – dukra Aldona Stulginskaitė ir žmona Ona Stulginskienė. 1935 m. žiema. VDKM Fa 15016
Grįžusius iš tremties Aleksandrą Stulginskį ir jo žmoną Oną, jau buvusius senyvo amžiaus, globojo Aldona Starkutė-Šmatavičienė. Ši kaunietė gydytoja – Zigmo Starkaus, artimo Aleksandro Stulginskio bendražygio ir politinio veikėjo, dukra. Jos tėvas tremtyje buvo nužudytas. „Žinau, kad rizikuoju, gali ir išmesti iš darbo ir panašiai, bet… jaučiau, kad tai yra mano pareiga“, – yra sakiusi A. Starkutė-Šmatavičienė.
Grįžę Stulginskiai gyveno varganai, vis keitė butus. Nelemta buvo Aldonai dar sykį pamatyti mamą, nes leidimą iš JAV atvykti į Lietuvą gavo tik praėjus porai metų po jos mirties, o su tėvu dar spėjo porąsyk susitikti.
Daugiau apie Stulginskius sužinosite užsukę į parodą „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“, kuri Istorinėje LR Prezidentūroje veiks iki 2026 m. pabaigos. Kaip Vėlinių ekskursantams atskleidė istorikė I. Jakubavičienė, 2027 m. jos darbovietė pakvies į parodą, skirtą tarpukario prezidentienėms, taigi ir Onai Stulginskienei.
Prijungė Palangą, bet kur aktas?
Trečioji ir paskutinė ekskursijos Panemunės kapinėse stotelė – dar vienas kuklus kapas žmogaus, kukliai ir ilgai dirbusio Lietuvai. Tiesą sakant, tai ilgiausiai Istorinėje Prezidentūroje tarpukariu dirbęs žmogus. Tai Pijus Bielskus (1880–1958), kunigas ir filosofijos mokslų daktaras, 1921–1940 m. ėjęs Prezidentūros kanclerio pareigas ir dirbo su visais trimis tarpukario prezidentais: A. Stulginskiu, K. Griniumi ir A. Smetona.
Šveicarijoje ir Belgijoje studijavęs lietuvis atstovavo mūsų šaliai Paryžiaus taikos konferencijoje ir dalyvavo ilgame ir sudėtingame derybų procese su Latvija dėl sienos nustatymo. Būtent šių derybų metu Lietuvai buvo prijungta Palanga ir Šventoji. Kaip pabrėžė I. Jakubavičienė, nors Bielskus nebuvo tautininkas ir priklausė krikščionių demokratų ideologinei stovyklai (buvo aktyvus ateitininkas), prezidentas A. Smetona jį labai vertino kaip puikų specialistą ir nepakeitė jo iš kanclerio pareigų net ir uždraudęs kitas partijas.
Nors buvo kunigas, Bielskus išvengė tremties. Jo dukterėčia yra pasakojusi, kad sovietinės okupacijos pradžioje kancleris bandė išgelbėti Vasario 16-osios Akto nuorašą, galbūt paslėpdamas jį pas brolį Marijampolės rajone, tačiau net ir po nuodugnių paieškų, vykusių artėjant Nepriklausomybės šimtmečiui, šis dokumentas taip ir nebuvo rastas.
Kunigas Pijus Bielskus (1880–1958) filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos Prezidento kanceliarijos viršininkas kabinete, Maironio namuose. 1926 m. lapkričio 18 d. Iš mjr. V. Ikamo žmonos Liudvikos Ikamienės archyvo. VDKM Fa 19337
„Vis dėlto jie manė, kad su sovietais bus galima susitarti. Kad Lietuva galbūt kažkaip išliks, kad jie sugebės sovietus įtikinti. Tai buvo didžiausia jų asmeninė ir valstybės tragedija“, – baigdama paskaitą Panemunės kapinėse sakė istorikė, daugelio knygų apie tarpukario asmenybes autorė I. Jakubavičienė, – „Su ta valstybe turbūt niekada nepavyks susitarti, ir dėl to turime stiprinti savo šalį iš vidaus ir būti stiprūs patys.“
Ne tik per Vėlines
Nors „Atmintis yra kultūra“ – kultūros protesto vardan susibūrusios asamblėjos iniciatyva, viešinta gana plačiai, paskui I. Jakubavičienę sekusio būrio pagrindą sudarė vietos bendruomenė. Ir tai nestebina – jau ne sykį teko įsitikinti, kad panemuniečiai itin atidūs savo gyvenamosios vietos tradicijoms ir kultūrai. Galbūt, iniciatyvai tapus tradicine, šią istorijų kupiną vietą atras ir kiti kauniečiai ar keliautojai.
Vėlinių inicityvos pasivaikščiojimai taip pat vyko Petrašiūnų kapinėse ir Kauno senosiose kapinėse, kuriose ir vyko teksto pradžioje minėta Vėlinių demonstracija. Šias kapines, dabar esančias pačiame miesto centre, okupantai 1959 m. uždarė ir įrengė parką. Vizualinis teatras „Kosmos Theatre“ prie akcijos prisijungė atverdami dalį vietos istoriją atskleidžiančių audiosiužetų, kurtų projekto „Kaunas 2022“ metu“. Jų galite paklausyti jums patogiu metu, tam nebūtina laukti kitų Vėlinių. Atmintis juk neturėtų būti proginė, bet kalendorius – geras būdas ją sužadinti.
