Jį girdėjo visa Lietuva, tačiau mažai kas matė veidą. Vienas žymiausių šalies televizijos balsų, bene ilgiausiai dirbantis šalies lėlininkas, aktyvus skaitovas ir poezijos mylėtojas Saulius Bagaliūnas šiemet tapo Kauno kultūros premijos laureatu. Pasikalbėti susitinkame Kauno valstybinio lėlių teatro muziejuje.
Prieš pat pokalbį Saulius apsižvalgo ir išskuodžia iš kambario: išgirdęs, kad kalbėsime labiau apie jo bendražmogiškąją pusę, o ne kūrybos kuluarus, išskuba paimti lėlės, kuri privalo pasirodyti pokalbyje.
„Ruošiame naują spektaklį „Slaptas lėlių gyvenimas“, intensyviai repetuojame. Vieną kartą, prieš spektaklį, teatro lėlės nusprendžia, kad nebenori būti valdomos kitų – aktorių-lėlininkų. Jos sukelia maištą ir perima visą kūrybinį procesą į savo rankas“, – trumpai apie spektaklį, į kurį teatras kviečia gegužės 20, 21 ir 27 d., prasitaria pašnekovas.
Apsisuko ratas
Ant kelių pasisodinęs akivaizdžiai pagyvenusį Pinokį, aktorius pasakoja, kaip nepatikliai iš pradžių į šią lėlę žiūrėjo: „Dirbu čia 40 metų, bet nebuvau šios lėlės matęs. O kai praregėjau – net šiurpai nugara lakstyti pradėjo.“
Saulius Bagaliūnas buvo Vievio mokyklos antrokas, 8 metų amžiaus, kai pirmąsyk pamatė lėlių teatro pasirodymą.
„Ir staiga pamačiau robotą. Iš aliuminio folijos. Ir Pinokį. Bet svarbiausia, kad mačiau liūtą ir negalėjau patikėti: tikras žvėrių karalius iš pasakos. Grįžęs namo pranešiau mamai, kad mačiau liūtą. Tikėjau visiškai, kad tai tikra, kad nebuvo jokio teatro“, – atvirauja Kauno valstybinio lėlių teatro senbuvis.
Nuo tada jis pradėjo žaisti, manipuliuoti daiktais ir pats kurti šiokį tokį primityvų teatrą. Pavyzdžiui, pasiimdavo mamos rankinuką, atidarinėdavo jį virvutėmis, įsivaizduodamas nasrus. Tokia buvo karjeros pradžia.
„Pasakojau Rimui Driežiui, kad vaikystėje mačiau tokį spektaklį su liūtu, Pinokiu ir robotu. Jis iškart prisiminė, kad tai spektaklis „Buratinas skrenda į Mėnulį“. Štai, ta pati lėlė, kuri vaidino tada Vievyje, kai man buvo 8 metukai. Po beveik 60 metų mes vėl drauge. Mano gyvenimo lemtis.“
Liūto motyvacija
Minėtasis liūtas tapo savotišku mūsų pokalbio atspirties tašku ir simboliu. Saulius neslepia, kad tąsyk pamatytas žvėrių karalius buvo daugiau nei šiaip vaizdinys. Tai – tikras katarsis, kažkas nepaprasto, bet pasikartojančio.
„Mano mama, manęs besilaukdama, vasarą buvo nuvykusi į Palangą, prie Tiškevičių rūmų, ten pasidarė nuotrauką prie liūto, kurią dar turiu. Kai atvykau į Kauną, nepažinodamas miesto, tiesiai po akademijos, atsidūriau prie Karo muziejaus ir pirmiausia pamačiau liūtus. Tai tie žvėrys mane, va, ir seka, padeda, augina, lydi iki dabar. Padėjo suprasti, kad turiu būti lėlių teatro liūtas“, – pasididžiuoja S. Bagaliūnas.
Baigusį studijas Saulių dirbti kvietė daug kas, tarp jų ir Donatas Banionis į Panevėžį, bet gavo paskyrimą į Kauną. Pradžioje nebuvo patenkintas, bet liūtas palaikė: davė tam tikros motyvacijos, garantijų, stiprybės, jėgos, stuburą, kad pavyktų užsiauginti liūto nasrus, karčius ir taip pat būti karaliumi.
Keičiasi ne teatras, o žmonės
Šiuo metu Kauno valstybiniame lėlių teatre tik pora žmonių dirba ilgiau už Saulių. Jis matė, kaip ši vieta keitėsi ir keičiasi: pradėjo čia dirbti dar tada, kai šiam teatrui vadovavo ir komandą būrė Stasys Ratkevičius.
„Pastatas tas pats, tarpukarinis, buvęs kino teatras. Išplanavimas kiek keitėsi, bet sienos tos pačios, paskirtis ta pati, tik laikas ir žmonės – kiti. Atėjo stiprus kūrybinis pokytis su jaunąja karta, kuri daug veržlesnė ir neramesnė“, – sako žymus lėlininkas.
Saulius pasakoja pradėjęs dirbti labai rimtame kolektyve. Tų laikų režisūrinė mokykla buvo griežta, aktoriams išaiškindavo viską, visą choreografinį piešinį, visą motoriką. Jiems nebūdavo paliekama erdvės savam kūrybiniam indėliui – aktoriai tebuvo objektų judintojai.
Tačiau išraiškingas aktorius džiaugiasi: „Tai keičiasi, ir man labai patinka. Aš visąlaik buvau tas neramuolis. Sakydavau: palaukit, nebijokim taip, pabandykim visai kitaip. Ir pastebėjau, kad repeticijų metu galima labai daug pakeisti. Repeticijose kartais pakeičiam visą spektaklio koncepciją.“
Naujoji karta tikrai nebėra režisieriaus įnorių vykdytojai. Jie ieško, dirba, bando pasiūlyti, rasti sprendimų. Toks pokytis atėjo per 40 metų: atsiranda trukdančių artistų, kūrybiškų. Vertų dėmesio.
Darbai už kadro
Ilgametis Kauno kultūrinio gyvenimo šviesulys neslepia, kad darbas televizijoje – bene labiausiai džiuginantis jo gyvenimo pasirinkimas.
„Kaip tai vadinti? Dubliažu, užkadriniu vaidmeniu, balso aktoryste, įgarsinimu? Tai atskira disciplina, neturinti jokios mokyklos, bet pilna savų taisyklių ir reikalaujanti visuomenėje gana retų įgūdžių“, – sako S. Bagaliūnas.
Profesionalus įgarsintojas negali trikdyti žmogaus, negali išlipti iš trijų tonų diapazono. Turi save apriboti. Be to, labai svarbu tekstą įskaityti laiku: kad originalus aktoriaus balsas spėtų pasakyti pradžią, tik tuomet pasigirstų dublis, paskui reikia palikti erdvės, kad klausytojas spėtų išgirsti dar ir originalo pabaigą.
Net patekęs į naują kolektyvą, pas nepažįstamus žmones, greitai tampu Sauliuku.
Tokios smulkmenos padeda organiškiau žiūrėti filmą su invaziniu elementu. Labiausiai džiaugiuosi dviem savo projektais iš šio profesinio kelio: „Be namų negerai“ ir „Pinkis ir Makaulė“. Abu užaugino atskiras kartas, auditorijas, bet pavyko profesionaliai ir įsirašė į kolektyvinę sąmonę su mano balsu.“
Už patekimą į LNK studiją, tuo metu įsikūrusią Lapėse, aktorius dėkingas dabartiniam Nacionalinio Kauno dramos teatro direktoriui Egidijui Stancikui. Tuomet pašnekovas darbui labai daug ruošdavosi, treniruodavosi namuose, pervargdavo. Neslepia, kad ilgainiui priprato ir dabar net išgirdęs televizijoje savo balsą kartais neprisimena tokio filmo garsinęs.
Meilė tautai – genuose
Prieš pokalbį ieškodamas informacijos apie Saulių pastebėjau vieną dalyką – jam nesvetimos rolės, kuriose įkūnija mūsų šalies tėvus kūrėjus. Jis arba vaidino, arba skaitė, arba kitaip įsitraukė į kūrinius, kuriuose sutinkami J. Basanavičius, A. Smetona, A. Voldemaras.
„Turbūt į mane pažiūrėjęs nepasakytum to, ką pasakytum apie šiuos žmones. Įsivaizduoju, kad esu švelnokas, minkštokas. Net patekęs į naują kolektyvą, pas nepažįstamus žmones, greitai tampu Sauliuku. Turiu šilto ir jautraus žmogaus aurą, tinkančią vampyrams“, – juokiasi aktorius.
Tačiau Elektrėnuose, prie bažnyčios, yra memorialas partizanams, žuvusiems miškuose. Ten iškalta S. Bagaliūno senelio, mamos tėvo, Pranciškaus Sindaravičiaus-Galinio pavardė. Lietuvos kovotojo už laisvę, brigados vado, nušauto 36-erių metų.
Saulius jautriai prisimena, kaip mama pasakodavo apie savo tėvą: „Pasisodindavo ant kelių ir sakydavo, kad, kai užaugsi, tu vargo nematysi, stosi į universitetą, aš viską padarysiu, kad mano vaikai būtų išsilavinę. O mano mama sunkiausiai praleido visą savo jaunystę, tragiškai. Sibire. Atskirta nuo šeimos, nuo tėvų, pamesta viena. Tad mano meilę tautai užbrėžė genetika.“
