Nė vienas klimatologas tokio scenarijaus
numatęs nebuvo,
Gal kieno nors intuicija ir sukirbėjo – buliaus gal?..
…buliaus gal?..
Tai eilutės iš operos-performanso „Saulė ir jūra“ libreto. Kaip ir jose, taip ir gyvenimo eilutėse niekas nebuvo numatęs, kad skirtingų kartų kauniečiai susitiks… dainuojančiame paplūdimyje, kuris bus įvertintas „Auksiniu liūtu“. Jei kieno nors intuicija ir sukirbėjo, tai nebent Karo muziejaus liūtų, tyliai fiksavusių skirtingas šių puslapių herojų kasdienybės trajektorijas. Būtų sunku suabejoti, kad šie Kauno simboliai yra giminingi ir tam „Auksiniam“. Jį menininkės Rugilės Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė pelnė 2019 m. Venecijos bienalėje, kai vieno prestižiškiausių šiuolaikinio meno renginių komisiją ir žiūrovus sužavėjo saulėto paplūdimio poilsiautojų dainuojami vidiniai monologai, peraugantys į orą virpinančias choro partijas.
Šįkart iš Kauno kilusios menininkės ir čia gimę ar mokęsi kūrinį atliekantys dainininkai varto atsiminimų albumus, kuriuose kartu su jų gyvenimais keitėsi ir pats miestas. 1961-aisiais, kai po savo vardą atgavusią Laisvės alėją džiūgaudama bėgiojo Svetlana Bagdonaitė, gimė kita talentinga kūrinio dainininkė Eglė Paškevičienė. Kai 1983 m. ji pradėjo dainuoti Kauno valstybiniame chore, pasaulį išvydo Rugilė Barzdžiukaitė. „Pažangos“ fotoateljė užfiksuoto Vaivos Grainytės portreto metai sutapo su dainininkės Ievos Marmienės gimimo metais, o Linos Lapelytės vaikystės prisiminimus apie „Miestprojekto“ pastate buvusį mamos kabinetą papildo ten pat dabar veikiančio BLC verslo centro fojė supilto „Saulės ir jūros“ pliažo vaizdas. Ratas apsisuko ir menininkės vasario 14–19 d. sugrįžta prie tų pačių Kauno liūtų pristatyti savo kūrinio.
Vaiva Grainytė
Nuotraukos apačioje galima įžiūrėti jos rekvizitus – „Pažanga“, Laisvės al. 74.
„Google“ paieškos laukelyje surinkus šį adresą iškrenta informacija apie gerai reitinguojamus apartamentus ir meksikietiško maisto restoraną.
Nepamiršiu, kaip netoliese, Laisvės al. 91, į žiogo kostiumą įsispraudusi ir spigiu sopranu solo partiją atliekanti vyresnio amžiaus solistė sukėlė atmetimo reakciją – likau šiuo žanru giliai pasibjaurėjusi.
Laisvės al. 106 jaučiausi geriausiai: čia valandos tirpo sustingusios gyvūnijos draugijoje. Labiau už vabzdžių spalvas svaigino jų kilmės šalys – nuo vaikystės svajojau apie Aziją, Afriką bei tolimąsias Amerikas. Kraują stingdė iškamšų mizanscena, vaizduojanti stirną papjovusius vilkus.
Šioje nuotraukoje man penkeri su puse. Mama į „Pažangos“ fotoateljė atvedė 1990 m., likus pusmečiui iki širdies operacijos. Tai visgi netapo mano paskutine gyvenimo nuotrauka.
Perpjauta ir vėl susiūta stirnelė toliau spurda: per visą tą laiką ji įvaldė įvairias savęs prikėlimo technikas.
Kadaise nemėgstamiausias žanras atsisuko prieš mane – skraidina po pasaulį ir smaigsto drugelius – stoteles – kalendoriuje. (Atgaut jėgas gali padėt žiogų miltai.)
Archajiška fotoateljė tradicija išnyko skaitmeniniuose debesyse – pažanga, ar pražanga tai?
Pati paklausiau, pati atsakysiu: tiesiog. Gyvenimo tėkmė tai, laikinumas.
P. S. Laisvės al. 74 laikinai nakvojančios poros ar kiti galimi amantes tęsia kartų ratą.
Rugilė Barzdžiukaitė
Akimirka iš mano šeštojo gimtadienio šventės, vykusios A. Šiaučiūnaitės g. 12–26, Kalniečių mikrorajone, Kaune. Antrame plane stovi televizorius. Maždaug po metų per jį stebėjome Sausio 13-osios įvykių transliaciją. Priešais televizorių stovi staliukas, ant kurio klūpėjome su dvimečiu broliu Jokūbu, kartojusiu paskui mane kažkur išmoktą poterį „Tėve mūsų“. Prašėme, kad nieko nenutiktų mūsų Tėčiui. Jis irgi išvyko į Vilnių ginti Lietuvos (o mums jis ir buvo Lietuva).
Neilgai trukus mūsų gyvenamoji Šiaučiūnaitės gatvė buvo pervadinta į Lukšio. Šį televizorių pakeitė „Sony“. Per „Sony“ žiūrėjau „Tvin Pykso miestelį“, kuris įkvėpdavo mane gąsdinti brolį. Pavyzdžiui, kartodavau jam tyliai, kad į nenupuoštą kalėdinę eglę įsikūnijo velnias.
Kadre ant televizoriaus akį traukia ir dvi taupyklės, gautos to paties gimtadienio proga. Varlytę padovanojo močiutė su dieduku, o kubo formos taupyklę su dolerių atvaizdais – krikšto tėtis. Į varlytę įmestas monetas iškrapštyti buvo įmanoma tik su peiliu. Po kiek laiko ją sudaužė mano brolis. Dolerinė taupyklė, tuo tarpu, buvo kitokia: santaupoms skirtus pinigus į ją galėdavau įmesti iš viršaus ir lengvai juos ištraukti atvėrus apačioje esantį dangtelį – nereikėjo nei peilio naudoti, nei daužyti. Dabar visa tai skamba kaip sistemų metaforos. Kai lankausi Kaune, viena mano emocinė taupyklė visada būna pilna džiaugsmo, o kita – nerimo dėl gimtajame mieste bujojančių išvarytos, bet neišvalytos sistemos ženklų.
Lina Lapelytė
Pastatas, kuriame rodome „Saulę ir jūrą“ – man ypatingas. Baigusi tuometinį Kauno politechnikos institutą čia dirbo mano mama. Popietes leisdavau elektros projektavimo kabinete prie braižymo lentos, gerai žinojau valgyklų meniu, Vienybės aikštėje augantys medžiai buvo mano žaidimų aikštelė. Fojė, kur įsikurs „Saulės ir jūros“ paplūdimys, vykdavo Kalėdų šventė, čia rateliu sukdavosi instituto darbuotojų vaikai. Rugilė minėjo, kad „Miestprojekto“ pastate darbavosi ir jos tėtis. Galimai sukomės tose pačiose „eglutėse“. Nuotraukoje Kalėdų šventė ne „Miestprojekte“, o darželyje „Eglutė“.
Kai buvau paauglė Kaunas po truputį pradėjo skleistis, panašūs interesai sujungė su naujais žmonėmis. Krišnaitų šventykla tapo vieta, kur alternatyvus jaunimas burdavosi sekmadieniais – tiek dėl nemokamų pietų, tiek dėl galimybės sutikti kitų jaunuolių. Šiokiadieniais po pamokų arba prieš renginius užsukdavome į „Suflerio būdelę“, „Galerą“, „BO“. Akiratyje atsirado ir Jėzuitų gimnazijos mokiniai (juos buvo lengva atpažinti iš uniformų), Naujalio gimnazijos, kurioje mokiausi, mokinius pažinojome visus – mokykla buvo labai maža, o mus siejo daug bendrų veiklų.
Šioje nuotraukoje – 2002 m. užfiksuotas koncertas Maironio namuose kartu su mokytoja Dalia Žarėniene. Šalia intensyvios smuiko programos tuo metu pradėjau groti keliose sunkiojo roko grupėse. Kasdienis maršrutas po pamokų namo vis prasitęsdavo, praeinant senamiestį, užsukant į kelias Vilniaus gatvėje esančias galerijas, dažniausiai – į fotografijos.
Pavasarį „Kaunas Jazz“ tapdavo vieta, kur galėdavai sutikti visus – nuo VDU studentų iki Kauno intelektualų. Klausantis pasaulinio garso kūrėjų, tie koncertai virsdavo bendruomenės susirinkimais. Šiaip ne taip įsiprašiau ten dirbti kaip savanorė – galimybė stebėti visus renginius neperkant bilieto atrodė neįkainojama vertybė. Besisukant toje terpėje, bičiulių ratas dar prasiplėtė: čia susipažinau ir su Ramūnu Zilniu, ir su Viktoru Bachmetjevu, išgirdau Jimmy Tenor ir supratau, kad muzika gali kelti malonumą.
Tuo metu daug mano draugių užsiimdavo fotografija – beveik visi turėjome iš tėvų paveldėtus „Zenit“ fotoaparatus. Šioje nuotraukoje Kauno senamiesčio griuvėsiuose 2001 arba 2002 metais mane nufotografavo Goda Budvytytė, šiuo metu – talentinga grafikos dizainerė, sukūrusi „Saulės ir jūros“ vizualinį identitetą. Iki šiol juokaujame, kad jos sukurti auksiniai kūrinio pavadinimo šešėliai išpranašavo Venecijos bienalėje pelnytą „Auksinį liūtą“.
Eglė Paškevičienė
Gimiau ir užaugau Kaune, esu trečios kartos kaunietė ir šis miestas man yra labai brangus. Mano mama augo Smetonos laikų inteligentų šeimoje, o mamos tėtis buvo nepriklausomos Lietuvos lakūnas, dingęs Antrojo pasaulinio karo metu. Augau aplinkoje, kur nuo mažumės per šventes šeimoje buvo įprasta rengti vaikų pasirodymus. Taip ir dėliojosi mano scenos karma: gyvenimas scenoje nuo vaikų darželio pasirodymų ir spektaklių kaimynams, kurie, gavę „bilietus“, tam tikrą valandą pro atvirus langus stebėdavo mano paruoštą programą.
Vėliau Kauno Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje (dabar gimnazijoje) dainuodavau klasiokams, vaidindavau spektakliuose. Devintoje klasėje subūrėme keturių klasiokų ansamblį, su kuriuo pasirodydavome Kauno miesto mokyklose. Nuotraukoje su klasioku Sauliumi Urbonu repetuojame prieš eidami į Kauno televiziją, kur dainuodavome anglų kalbos valandėlių metu, kurias mūsų mokykla vesdavo visai Lietuvai.
Toliau mano kelias vedė į Kauno Juozo Naujalio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar konservatoriją), kur dainavimo specialybę pas docentę Jūratę Bukauskaitę baigiau aukščiausiais balais, su pagyrimu. Vėliau likimas mane atvedė į Kauno valstybinį chorą. Jame dainavau 34-erius metus, keliavau po pasaulį diriguojant garsiausiems užsienio ir Lietuvos dirigentams. Ši nuotrauka užfiksuota 1983 metais. Tai mano pirmieji metai Kauno valstybiniame chore. Stoviu pirmoje eilėje trečia iš kairės. Nuotraukos fone – Laisvės alėja, kuri dabar labai pasikeitusi. O svarbiausia, Lietuva per tą laiką atkūrė savo nepriklausomybę!
Ir dabar, kai su „Saule ir jūra“ atvykstu į savo gimtąjį miestą, kur dainuosiu savo draugams, buvusiems kolegoms ir giminėms, apima džiaugsmas, kad šį įdomų ir aktualų kūrinį pristatome akylam kauniečių vertinimui. Operą-performansą rodėme 26 šalyse, 33 pasaulio miestuose ir nė vienos iš šių kelionių nepraleidau, sėkmingai dalyvavau visuose pasirodymuose!
Svetlana Bagdonaitė ir Jonas Statkevičius
Mes su Jonu – Laisvės alėjos vaikai, joje juokiamės 1970 m. darytoje nuotraukoje. Kai 1961 m. gatvei buvo grąžintas šis vardas, kartu su kiemo vaikais bėgome į gatvės vidurį ir susikibę rankomis šaukėme: „Lais-vės alė-ja! Lais-vėsalė-ja!“ Čia ir susipažinome: mūsų namai buvo vienas priešais kitą, o Jonas į mano langus dažnai žibindavo veidrodėliu. Taip mes jau 54-erius metus kartu.
O šioje nuotraukoje Jonas (kairėje) bosine gitara groja ansamblyje „Ex Libris“ „Vilniaus Bokštų ’72“ konkurse.
Čia aš 1969 metais dalyvauju estradinės muzikos festivalyje „Kauno pavasaris“. Tai mano pirmasis pasirodymas Kauno sporto halėje. Šiandien legendinė halė po rekonstrukcijos pagražėjo ir vėl sulaukia pilnų tribūnų.
Kai 1970 m. estradinės dainos jaunųjų atlikėjų konkurse „Vilniaus bokštai“ sudainavau dainą „Jūreivių keliai“ (m. M. Tamošiūno, ž. A. Dabulskio), mano muzikinis kelias įsibėgėjo, aktyviai dalyvavau festivaliuose, koncertuose Lietuvoje ir užsienyje, įrašiau daug kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio specialiai man parašytų dainų. Bet gyvenimas vien muzika neapsiribojo: baigiau vokiečių kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame institute, o Vilniaus universitete apsigyniau socialinių mokslų daktaro laipsnį. Taip pat 16 metų vadovavau Kaimo kultūros institutui tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje.
Čia aš su vaikais 1980 m. prie legendinio Kauno simbolio – liūtų. Fotografuotis prie jų arba ant jų – kauniečių ir miesto svečių tradicija. Kas galėjo pagalvoti, kad ant kito liūto – sparnuotojo Venecijos simbolio, kurį menininkės pelnė už kūrinį „Saulė ir jūra“, – mes su Jonu apskrisime 26 šalis! Ir pagaliau džiaugiamės būdami gimtajame Kaune!
Ieva Marmienė
2005 m. su muzikos mokyklos drauge į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją atvykau studijuoti choro dirigavimo. Konservatorija man visada asocijavosi su Hogvartsu. Būdama 11 metų gavau knygą apie keistą berniuką Harį Poterį, kuris išvyko studijuoti į burtų mokyklą. Gali būti, kad ji mane ir įkvėpė.
Iš Kaišiadorių į Kauną persikrausčiau, kai man buvo 15-ka. Tuo metu atrodė, kad bus krūta gyventi atskirai nuo tėvų, tačiau, atvykus iš nedidelio miestelio, Kaunas atrodė superdidelis. Supratau, kad labai daug dalykų nemoku. Atsimenu, kaip apsiverkusi bendrabučio virtuvėje skambinau mamai, kad papunkčiui paaiškintų, kaip pasigaminti valgyti. Teko išmokti ir planuoti, ir taupyti, bet tokių žmonių buvo pilnas bendrabutis, todėl išmokom ir vienas kito paprašyti pagalbos. Tuo metu per savaitę iš mamos gaudavau 25 litus, o iš jų dar turėjo užtekti traukinio bilietams iš ir į Kaišiadorius. Nežinau, kaip būčiau išsivertusi, jei ne Kaune gyvenusi mamos teta Aldutė. Kartą į bendrabutį ji net atvežė puodą šiltų balandėlių! Be visos nelengvos kasdienybės buvo daug smagių akimirkų. Viena labiausiai įsiminusių – kai bendrabučio budėtoja rado spintoje besislepiančią, nelegaliai į mūsų kambarį pavakaroti prasmukusią bičiulę. Mums skyrė bausmę – prieš Kalėdas papuošti bendrabučio koridorius.
Konservatorijoje praleisti metai buvo nuostabūs. Čia mokydamiesi vienas kitą supratome ir nesijautėme keistuoliais, net jei laisvą laiką leidome užsidarę mažose klasėse grodami, dainuodami ar mosuodami rankomis. Niekada nepamiršiu, kaip manimi rūpinosi konservatorijos dėstytojai, kaip stipriai jų dėka pamilau muziką, kiek laiko skyrė dėstytoja Vilma Masienė. Studijuodama dainavau ne viename chore. Nuotraukoje – su choru „Saluto“ prie Kauno pilies stoviu pirma iš kairės.
Čia aš su mama ir teta Aldute po paskutinio skambučio šventės. Pabaigusi studijas konservatorijoje, įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje, kur tęsiau choro dirigavimo studijas. Galiausiai išsipildė mano ir draugės Ingridos Alonderės, su kuria kartu studijavome ir gyvenome bendrabutyje, svajonė ir toliau dirbti su chorais. Šiuo metu vadovauju Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos merginų chorui „Carmina bellum“ ir vyrų chorui „Kariūnas“ bei kultūros komplekso SODAS2123 chorui, o Ingrida yra choro „Jauna muzika“ direktorė.
Nors Kaune nebegyvenu jau 15 metų, tačiau visada jaučiu nostalgiją šiam miestui. Sentimentus kelia Laisvės alėja ir miesto sodas, kur studijų laikais praleidau daug laiko. Gyvendama Vilniuje susipažinau su daug iš Kauno kilusių žmonių ir tikrai dažnai būtent kauniečių dėka mano likimas nuvingiuoja netikėčiausiomis vagomis. Vienas iš pavyzdžių – „Saulės ir jūros“ kūrėjos Rugilė, Lina ir Vaiva. Kitas – mano vyras Liudas, taip pat kaunietis. Likimas, o gal ta stebuklinga (dirigento) burtų lazdelė, vis atveda į Kauną.
