Jeigu vyktų vizionieriškiausio Kauno architekto rinkimai, tarp finalininkų tikrai pamatytume profesorių Jurgį Rimvydą Palį. Jo kūriniai darniai įkrinta į miesto audinį – išskirtiniai, tačiau neišsišokantys; naturalūs, lyg visuomet buvę savo vietoje, tačiau ne neutralūs. Mažosios Vilniaus gatvės architektūrinės formos, kauniečiams tapusios paties senamiesčio vizualiniu sinonimu; žali „Santakos“ viešbučio priestato šlaitai, užtikrintai pabrėžiantys istorinės miesto dalies panoramą; melsvos ir oranžinės santykiu prieš dvidešimtmetį nušvitęs senasis Aleksoto tiltas; savalaike pramonine architektūra alsuojantis, tačiau ir rajono XIX amžiaus pradą savo mūrais atliepiantis „Stumbro“ sandėlis – ir tai tik architekto kūryba, kuri įgavo fizinę, trimatę formą. Taigi tik mažesnė dalis viso kūrybinio užtaiso.
Architekto asmeniniame archyve per pusšimtį metų susikaupė įspūdinga kolekcija ne tik skirtingų vieno ar kito projekto variantų, tačiau ir išraiškingų urbanistinių vizijų įvairioms Kauno (ir ne tik) dalims, paremtų ne tik J. R. Palio istorinėmis žiniomis, bet ir ryškia miesto pajauta bei principais. Architekto Audrio Karaliaus ir architektūrologo Almanto Bružo pastangomis Kauno paveikslų galerijoje iki balandžio veiks architekto darbų ir vizijų paroda „Palio miestas. 7 tapatybės dimensijos“, kurioje, be kita ko, pristatoma ir dar viena J. R. Palio gyvenimo pusė – meilė išskirtinei, kokybiškai technikai, dažniausiai pagamintai dar tarpukariu. Parodos apsuptyje profesoriaus šio to paklausinėjau apie miestą, architektūrą ir jį patį.
Įvairovę reikia puoselėti, vystyti, daryti modernią, bet ir saugoti išskirtinumą, kad miestas neprarastų atpažįstamo veido.
Sakoma, kad pagal darbo metodiką ir rezultatus daugelį architektų galima suskirstyti į dvi kryptis – meniškąją ir techniškąją. Jūsų darbuose dažnai atsispindi gebėjimas į užduotį pažvelgti kūrybiškai, atliepiant pačios vietos pojūtį ir istoriją, tačiau drauge viskas išsprendžiama labai sistemiškai. Kaip susiformavo toks dvilypis braižas? Galbūt iš vienos pusės tam turėjo įtakos tėvas – skulptorius Viktoras Palys? Iš kitos – jūsų paties potraukis technikai?
Pats kartais apie tai pagalvoju, o ir draugai pakalba: „Kaip tu čia toks, o ne kitoks.“ Tėtis dažnai sakydavo: „Sūnau, aš mėgstu tik gryną stilių.“ Visa mano aplinka buvo prieškario, gero dizaino, bauhauziška – šaukščiukai netgi, didžiulis radijo imtuvas „Mende“, tėvo projektuoti moderniški baldai. Taip pat ir spauda namie: vartydavau žurnalus apie aviaciją, dirižablius, garlaivius, radijo stotis – turėjau didelę patrauką technikai. Bet ne vežimo ratams ir ne žvakidėms (juokiasi). Aš nuo vaikystės… naršydavau. Kadaise laikinai gyvenom kaime, ten dirbo kalvis, prie kurio visada buvo geležų krūva, vadinama geležynu. Aš ten laipiodavau ir laipiodavau: dantračiai, smagračiai, velenai, ašys – jau tada buvo trauka. Aš ir galvoju: gal todėl mano ta architektūra tokia biškį gal ne techno, bet į tą pusę – į pramonės estetiką labiau. Kai su dukra Ieva projektavome Karinių pajėgų gelbėjimo posto angarą Aleksote, labai nenorėjau, kad ten matytųsi architekto ranka, – norėjau, kad tai būtų ne architektūra, o tiesiog geras daiktas, kuris tiktų prie aerodromo, prie aviacijos. Dažnai pagalvoju, kad beveik visi architektai į viską žiūri pro savo prizmę, o aš ne kartą sakiau: nežiūrėkit į visą gyvenimą per tuos architekto akinius, tai jau tam tikras tendencingumas.
Toks požiūris turbūt atsispindėjo ir žiniose, kurias perduodavote architektūros studentams?
Studentams sakydavau: jūs eidami gatve pro architekto prizmę stebėkit, svarstykit, kas čia kur kaip atrodo, taip kaip, pavyzdžiui, sėdi kriminalistas bare ir instinktyviai analizuoja žmones. Taip ir čia. Bet kartais paraginu ir atsijungti nuo architektūrinio mąstymo ir tiesiog žiūrėti į daiktą: teka upė, stovi kranas, čiūū – pravažiuoja traukinys. Gal čia kaip tik viskas jau labai gerai? Gal kaip tik to užtenka, visiškai nereikia architektui įsikišti ir pradėti architektūrinti? Kaip tik neseniai skaičiau apie tai paskaitą, rodžiau Budapešto ir kitų miestų krantines, kur matosi, kaip aš sakau, tvarkinga netvarka. Sukalti mediniai poliai, baržos prisišvartavę, dunda traukinukas, sunkvežimiai iškrauna prekes, kranas jas kelia, veikia keletas paprastų aludžių. Toks biškį jovalas. Tai čia visa paslaptis ir yra – visa įdomybė! O jei ateis architektas ir viską išprosins – man jau iš karto neįdomu. Neįdomu eiti pro stiklainius, kuriuos darė kuris nors kolega, – aš noriu matyti tą, kurio nedarėm nei tu, nei aš, matyti tai, kas natūraliai jau padaryta iki mūsų.
Matau po truputį atsiskleidžiančias parodos ašimi tapusias septynias Rimvydo Palio autorines dimensijas…
Man labai svarbu vietovės kodas – dabar tai toks madingas terminas, bet tai teisybė. Pavyzdžiui, Šančiai – tos siauros gatvelės, išsišakojančios nuo A. Juozapavičiaus prospekto link Nemuno kaip medžio šakos, tie maži namukai, pramonės liekanos, geležinkelietiški namai. Ten negali tiesiog imti ir dėti penkiaaukščio. Jeigu gavai užsakymą padaryti tokį namą – turi apsižvalgyti, atpažinti vietą ir suprasti, kas ten tinka geriau, o kas netinka visiškai. Miestas yra tokia konkreti vieta, kur matai grindinį, fasadus, vitrinas, suoliukus, fontanus, karnizus. Visos tos smulkmenos kuria nuotaiką – džiaugsmą… arba nebūtinai. Galbūt ne tiek svarbu tų atskirų elementų architektūrinė ar meninė kokybė, kiek pats jų buvimas, gausa, netikėtumai, rakursai, posūkiai, kas stovi už kampo. Visa tai sukuria įvairų, netikėtą miestą. Galbūt kartais verta pažiūrėti ne tik globališkai, bet ir miniatiūriškai – pavyzdžiui, jeigu gatvelėj nėra išskirtinių namų, tačiau likę senų medžių, senovinė masyvi vijokliais apaugusi tvora, gal yra keletas paprastų smetoniškų namelių. Ir tu toje gatvėje jautiesi kaip pasakoje, tačiau negali pasakyti, kodėl taip yra. Aš ir studentams sakydavau: tokius dalykus turit pastebėt, atkreipt dėmesį, galvot apie tai – iš to susidaro miesto audinys, miesto įvairovė. Kaip ne kartą esu sakęs, miestas yra visa ko junginys – jame yra technikos ir triukšmo, kavinių ir namų, medžių ir laivų, džiazo ir tylumos, gaudesio ir… ramių, senų, didelių tvenkinių su ąžuolais. Įvairovę reikia puoselėti, vystyti, daryti modernią, bet ir saugoti išskirtinumą, kad miestas neprarastų atpažįstamo veido.
Daugelį žinomiausių savo pastatų suprojektavote jau Nepriklausomybės metais, tačiau karjerą, kaip anais laikais buvo įprasta, pradėjote projektavimo institutuose. Prieš ilgam įsidarbinant „Komprojekte“, jums teko padirbėti daugelyje šių įstaigų Kaune. Būtų įdomu išgirsti apie ankstyvąją Rimvydo Palio karjerą.
Kai baigiau mokslus, mane paskyrė į Lazdijus. O aš – šakninis kaunietis, vaikščiodavau po prieškariu statytą Kauną ir jį dievinau. Galvoju, ką aš tuose Lazdijuose veiksiu? „Žemprojekte“ sako: jeigu ateini iš karto, be atostogų – priimam pas save. Gavau suprojektuoti Duokiškio gyvenvietę. Institute dirbo Algimantas Miškinis – tikras urbanistas, kuris mąstė plačiai ir giliai, suvokė visų tų mažų miestelių sandarą. Aš kažkaip intuityviai pagavau miestelio aikštę, į tarpus prikaišiojau jau savų namų, kurie nors ir modernūs, tačiau atitinkamos struktūros: šlaitiniais stogais, galais į aikštę; nupaišiau siluetus. Miškiniui labai patiko – jis mane pamatė ir patikėjo. Tokia ta pradžia. Paskui greit išėjau į „Miestprojektą“, kur pakvietė Ramūnas Kamaitis – kolega iš ansamblio „Oktava“. Paskambina Miškiniui ir klausia: kaip ten tas Palys? O Miškinis ir sako: gabus, bet kiek pritingi (juokiasi). Netrukus paprašė manęs eiti jau į Paminklų restauravimo ir projektavimo institutą, kur susipažinau su restauravimo principais, restauratoriais, paminklosauga – ten žinių gavau labai daug. Po kurio laiko pakvietė į „Komprojektą“. Taip ten ir įsėdau – labai patiko. „Miestprojekte“, kaip aš sakau, – dėžių architektūra, taisyklinga, teisinga tokia, gatvės statmenos. O „Komprojekte“ daugiau įvairovės – biškį restauracijos, biškį naujos architektūros ir jų jungčių.
Pirmiausia mane patraukia daikto veikimo būdas. Ypač jeigu daiktas gerai išspręstas techniškai – jo forma, dizainas.
„Komprojekte“ gimė ir Vilniaus gatvės rekonstrukcijos projektas. Kaip vyko projektavimo procesas?
Kai reikėjo daryti Vilniaus gatvę, man kilo tokia mintis – grąžinti Kaunui skolą. Kaunas labai kūdas miestas, palyginus su Europos didmiesčiais, – daug neturėjo, ką daugelis miestų turėjo. Nei gerų aikščių, nei gražių grindinių, nei mažųjų formų, paviljonų, kabančių tiltų, skelbimo stulpų… to beveik nebuvo. O aš pagalvojau – reikia tai suvaidint. Taip nebuvo, bet galbūt visgi galėjo būti? Čia toks truputį žaidimas, tačiau nusprendžiau nedaryti visko vieno stiliaus. Tuo laiku būdavo taip, kad suprojektuoji objektą, tada ir tvora to paties stiliaus, ir suoliukai, ir šviestuvai. Dėl to ir išėjo senamiesčio elementai tokie – sąmoningai į romantizmo pusę, bet užtat telefono būdelė panaši į telefono būdelę, šviestuvas – į šviestuvą, skelbimų stulpas – į skelbimų stulpą. Šviestuvų variantų buvau padaręs visą galybę, iš jų išrinko tuos, kurie stovi dabar… tiksliau stovėjo.
Su kuriuo objektu dirbti buvo pati pozityviausia patirtis?
Kaune tai turbūt būtent Vilniaus gatvės mažosios formos – aš jas pats projektavau, lengvai pavyko suderinti su vyriausiuoju miesto dailininku, o toliau buvo vienas malonumas. Su aviacijos angaru taip pat viskas labai sklandžiai ėjosi. Darbas su savivaldybe darant M. K. Čiurlionio tiltą taip pat sėkmingai vyko, ypač gerai galiu atsiliepti apie miesto vyriausiuosius inžinierius. Bet būdavo ir kitaip – pavyzdžiui, „Stumbro“ projektas. Kol mane prileido prie fabriko valdžios, viskas vyko per atstumą… kažką nubraižau, projektas grįžta atgal… galiausiai pavyko nueiti, pakalbėti ir viskas gerai baigėsi. Pats sandėlis iki tol buvo tiesiog gelžbetoninis karkasas, dengtas standartiniais negražiais paneliais, – man pasiūlė ką nors iš to padaryti. Pasiūliau apmūryti raudonų plytų sienom su betoninėm juostom, suteikti tokią griežtą pramonės estetiką.
Technikos rinkinys, turbūt nesumeluosiu, užima svarbią jūsų gyvenimo dalį ir bene pusę parodos. Kaip atsirenkate, kas papildo jūsų kolekciją? Kaip atsirinkote, kas papuolė į parodą?
Kas atsidūrė parodoje, priklausė nuo Audrio Karaliaus – liepė atnešti tokius daiktus, kad lankytojai iš pirmo žvilgsnio nebūtinai suprastų, kas čia yra (juokiasi). Taip, tai svarbi mano gyvenimo dalis, tačiau saves nevadinu kolekcininku. Kaip ir minėjau, pomėgis lyg savaime atėjo nuo pat vaikystės – kai buvau mažas, prie VII forto buvo didelis plotas, kuriame buvo laikoma nuo karo likusi amerikoniška technika. „Studebakeriai“, „Willysai“, „Dodgeʼai“, „Fordai“ – būdavau ten ištisai, nuo ryto iki vakaro. Sėdi kabinoje, jauti senos gumos kvapą; prietaisiukai, užrašai visokie. Matyt, tikrai labai traukė ta sritis, o per laiką visa šitai ir susirinko – ką išmetė kažkas, ką atidavė į laužą. Pirmiausia mane patraukia daikto veikimo būdas. Ypač jeigu daiktas gerai išspręstas techniškai – jo forma, dizainas. Pavyzdžiui, šis epidioskopas – kiekviena maža detalė, kiekvienas varžtelis labai estetiškas…
–
Dėkodamas pašnekovui už pokalbį, skaitytojus kviečiu apsilankyti parodoje. Norėčiau jus apsaugoti nuo didesnių „spoilerių“, tačiau garantuoju, kad laukia įsimintina patirtis, pažvelgiant į miestą itin kaunietiškomis, meniškai techniškai muzikaliomis J. R. Palio akimis. Net ir technikos (A. Karaliaus braižu pakrikštytos machinomis) rinkinys yra labai kaunietiškas – čia pamatysite ir originalų į „Romuvos“ seansus kvietusį gongą, ir VDU tarpukariu naudotą sekstantą, ir Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotos tyrimų laboratorijos įrangos fragmentus. O kur dar visas architektūrinis džiazas – eskizai. Kanalai ir prieplaukos įžmogintoje, perimetrinėje apsuptyje; stiklo tunelis, jungiantis miesto centrą su priartinta Nemuno sala ir atgijusiomis Fredos pašlaitėmis, pramogų ir pramoninės laivybos sinergija senajame Fredos uoste, geležinkelio stoties transformacija į Europos didmiesčiui gėdos nepadarysiantį terminalą…. Palieku jus su architekto frazėmis, išsakytomis žiūrint į eksponuojamą ekstensyvią miesto vizijų kolekciją: „Pavadinau šiuos urbanistiniais papirusais […] tiesiog paišiau, kaip man galėtų atrodyti, gal kiek atitrūkdamas nuo realybės. Kaip čia kas galėtų derėti, kad miestas priartėtų prie vandens? […] O čia dar kitas variantas – aš kai užsikuriu, tai kepu vieną po kito, vis negana – kartais jau gal net negera darosi pačiam… na, o čia dar vienas…“
Ši paroda – tęstinio projekto „Palio metai: 7 miesto dimensijos“ dalis.
Projektą vysto architektūrinio e-žurnalo Pilotas.LT redakcija.
Projekto kuratorius: Audrys Karalius.
Projekto vadovas: Almantas Bružas.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Projektą taip pat remia architektūros biurai „DO Architects“, „Kančo studija“, „Archispektras“, „Unitectus“, įmonės ADMA, „Bulthaup“ ir architektūrinis e-žurnalas PILOTAS.LT.
