„Gyvenu paprastą gyvenimą“, – sako šilainiškė Rūta Meilutytė, kurią neseniai sutikau Kauno paveikslų galerijoje. Kol Rūta su bičiuliu domėjosi čia veikiančiomis parodomis, jos šuo kantriai laukė apačioje – ir buvo apipiltas lipšniu dėmesiu.
Pamenu, kai pirmąkart su Rūta gyvai bendravome, ją nuo dėmesio teko saugoti. Kaunietė buvo ką tik grįžusi iš Rio olimpinių žaidynių, o Kauno rotušės aikštėje jos laukė siurprizas – mėgstamo atlikėjo Beno Aleksandravičiaus koncertas. Pamenu, lijo.
Čia mano namai, to jausmo kitur nebus.
Koks bus šis rugpjūtis, kai nuo Rio prabėgo aštuoneri metai, o nuo auksinio Londono – jau visi dvylika? Liepos pabaigoje, kai rašau šias eilutes, Rūta – viena iš pusšimčio į Paryžių susiruošusios Lietuvos olimpinės rinktinės narių, ką tik atsiuntusi man linkėjimų iš Neapolio. Kai jūs laikysite žurnalą savo rankose, žinosite jau daugiau. Nors gal ir taip žinote – juk sofos plaukimo trenerių Lietuvoje netrūksta. Bet koks iš tiesų tas kelias, kuriuo eina ši jauna moteris?
Kodėl renkiesi gyventi Kaune, nors galėtum turbūt bet kurioje pasaulio vietoje? Papasakok, kas tau svarbu, į ką kreipi dėmesį gyvenamojoje aplinkoje.
Būdama 13-os ne visai savo noru išvažiavau iš Kauno beveik dešimčiai metų. Taip susiklostė aplinkybės, kad būdama Los Andžele, neplanuodama, bet turbūt pasąmoningai to norėdama (čia atskira istorija), praleidau trečią dopingo testą per 12 mėnesių (būdama sportininke esu nuolat tikrinama dėl draudžiamų preparatų), ir teko per daug negalvojant grįžti namo. Taip jau šešti metai vėl esu Kaune.
Čia mano namai, to jausmo kitur nebus. Ir labai gera, kada visko užtenka. Kaune gražu, įdomu, pilna gyvenimo, pilna kultūros, tik spėk pažinti. Dar tikrai nepažinau Kauno, dar tik jį atrandu.
Kokios viešos (o gal slaptos) Kauno erdvės, gatvės, pastatai tau artimiausi, kas mieste įkvepia, ramina?
Visada smagu rasti kokį stogą ar šlaitą, nuo kurio atsivertų graži miesto panorama. Romantiška. O šiaip turbūt jaukiausia ten, kur ir pati dažniausiai sukuosi, – aplink Centrą, Žaliakalnį, Šilainius. Pastatai – be abejo, tarpukariniai, modernistiniai Kauno gražuoliai, vis dar atrandu naujų nematytų. Žaliakalnio trobos. Ramina sala, parkai, upės.
Iš ko susideda tavo dienos, kai nesi stovyklose, nereikia ruoštis varžyboms?
Iš visokio gyvenimo. Buities. Kūrybos.
Ar mėgsti leisti laisvalaikį prie vandens?
Mėgstu. Man patinka Nevėžio upė.
Kokia muzika skamba tavo ausinėse ruošiantis dienai, o gal – ją baigiant? Ar yra muzikai vietos treniruočių metu?
Yra, galima muziką panaudoti kaip įrankį padedant sau išsijudinti ar norint dėti dar šiek tiek daugiau aistros į tai, ką darai, pvz., bėgant. Man ji labiau dvasios palaikytoja dienoje. Groja – įvairiai. Kartais pati sugalvoju ar suskamba mintyse daina, ir nuo jos pradedu dieną, kartais pasinaudoju „Spotify“ ar „YouTube“ pasiūlymais ir digginu.
Daug fotografuoji! Tavo instagramo istorijos, kuriose daug gamtos, žmonių, akimirkų, visuomet patraukia akį. Ar tai vizualus dienoraštis, ar kaupi atsiminimus? Kaip nusprendi, kas verta mygtuko paspaudimo?
Vizualus dienoraštis, sakyčiau. Man pačiai. Ir, be abejo, kaupiu atsiminimus. Kartais tai brangūs momentai ar artimi žmonės, laikas kartu, kurį norisi įtvirtinti, užfiksuoti, vėliau prisiminti. O šiaip iš grožio kažkokio turbūt fotkinu labiausiai tai, kas patraukia akį, sudomina, paliečia. Tai irgi būdas santykiaut su pasauliu. Tai tiesiog kūryba on the spot, smagus užsiėmimas, žaismas, meditacija. Jausmo, impulso ekspresija.
2022 m. su bendramintėmis Berta Tilmantaite, Aurelija Striuže, Neringa Rekašiūte sudrebinote ne tik meno, bet ir politinį pasaulį su performansu „Swimming Through“ („(iš)plaukti“) prie Rusijos ambasados. Kaip šiandien vertini šio kūrinio, kurio vaizdo įrašą įsigijo Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, sėkmę, ar žinutė pasiekė tikslą?
Mums buvo svarbu jį padaryti dėl mūsų pačių, kažkaip išreikšti, išveikti tą visą jausmų gumulą, kuris susikaupė Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje. Sulaukiau daug ukrainiečių padėkų už šią žinutę. Todėl manau, kad performansas buvo sėkmingas.
Man patiko tavo mintis apie tai, kad gyvenimas yra daugiau nei pasiekimai. Ar visą laiką tai žinojai?
Tikrai ne. Buvo etapas, kai galvojau kitaip, atrodė savaime suprantama: tu darai, sieki, nori nugalėt, laimėt, jei laimi – gerai (net jei ir nesimėgavai procesu ir kelione iki to), jei pralaimi – dar mažiau džiaugies. Ir kažkaip viskas būdavo tuo ir pamatuojama – sėkme, o ne tuo, kas suteikė malonumo ar ko išmokė procesas. Tai toks sausas kelias į sėkmę, kai motyvuoja tik rezultatas, rekordas, medalis. Tame siekime kurį laiką pabuvusi ir supratusi, kad ten nėra gyvenimo, suvokiau, kad nebegaliu kažko labai siekti norėdama būti laiminga. Turiu paleisti rezultatą ir fokusuotis į procesą, į malonumą ir iššūkius, kurie stiprina dvasiškai, fiziškai, ne į pinigus, ne į ateitį, o į dabar.
Kaip įžvelgti grožį duobėtuose perioduose? Ar visgi nereikia savęs apgaudinėti ir verčiau tas duobes pradardėti su visais iš to išplaukiančiais skausmais?
Nežinau. Kartais suprantu, kad dabar yra sunku, tarsi galiu į situaciją kiek iš toliau pažiūrėti, suprasti, kas vyksta, tada dardėti tomis duobėmis. Bet kartais jos atrodo tarsi bedugnės, tada sunku išlaikyti bigger picture perspektyvą ir žinojimą, kad ir tai praeis. Tokie atvejai patys sunkiausi. O šiaip, kai galiu suprasti, jog einu per duobę, man labai padeda priėmimas, visiškas situacijos priėmimas, kad ir kokia ji būtų. Ne keitimas, ne bėgimas. Radau šį praktišką patarimą Taros Brach knygoje „Radical Acceptance“, joje daug įvairių praktikų, susijusių su sąmoningumu esant stipriems emociniams išgyvenimams. Pasakau sau: „Taip, aš jaučiu didelį nerimą. Taip, dabar yra labai blogai.“ Ir spaudimas sumažėja. Man atrodo, tai yra savęs neapgaudinėjimas. Kartais reikia tiek nedaug, tik priėmimo, tam dardėjimui sušvelninti ir vėl perimti kontrolę.
Man atrodo reikia stipriai save mylėti, tada grožį matyti yra lengviau. Kai yra vidinis palaikymas sau, yra ir atjauta. Kai esi savo komandoje.
Ar tu planuoji? Jei bus A, tada darysiu B – ar dėlioji taip?
Taip, kažkiek planuoju. Bet gal labiau gryninuosi ir sveriu, ko iš tikrųjų noriu, tada žinau, ką veikti.
Tavo pasiekimai įkvėpė ne vieną jaunesnį, o gal ir vyresnį žmogų – visų pirma, tiesiog išmokti plaukti, o gal ir drąsiau rinktis norimą gyvenimo kelią.
Negalvoju per daug apie tai. Nebandau perduoti jokios žinutės, bet jei jaučiu, kad galiu pasidalinti kažkuo naudingu, dalinuosi. O su jaunais žmonėmis tiesiog yra smagu ir įdomu bendrauti, nes jie pilni entuziazmo ir ambicijų, imlūs, todėl norisi pasidalinti geriausiais dalykais, tada grįžtamasis ryšys yra didžiulis ir pripildo prasmės.
Prisipažinsiu, šiek tiek nustebau suskaičiavusi, kad tau jau 27-eri. Ką tau pačiai reiškia einantys metai? Ar jauti, kad gyvenimas greitėja, metai trumpėja, o gal atvirkščiai?
Mane irgi gal šiek tiek tai stebina, nes vidumi dar dažnai jaučiuosi vaikas. Laikas įvairiai bėga. Man patinka jausti brandą, su laiku tvirtėjančią savastį, bet vis tiek iki galo visko nesuprasti ir gyventi žinant, kad iki galo visko niekada ir nesuprasiu. Tik pilniau gyventi norisi ir mažiau švaistyti laiko, labiau saugot sveikatą.
