Egipto archeologė, egiptologė, profesionali Tarptautinės egiptologų asociacijos narė Sandra Veprauskienė ne taip seniai įkūrė pirmąją Lietuvoje senovės Egipto studiją „Dendera“. Organizuodama įvairaus pobūdžio dirbtuves ir edukacijas ji kviečia pažinti ir patirti senosios civilizacijos kultūrą. Čia į senovės Egipto magiją gali pasinerti visi – istorijos entuziastai, šio krašto mylėtojai, ieškantys įkvėpimo, žinių ar naujų įgūdžių ir kolekcionuojantys unikalias patirtis.
Meilės, muzikos, šokių ir linksmybių deivė Hatora S. Veprauskienei yra it kūrybinė kelrodė. Su šia dievybe veiklų dalyviai artimiau susipažįsta verdami turkio papuošalus, gamindami žvangančius sistrumus, grūsdami kvapniąsias dervas iš Punto krašto. O meilės poezijos skaitymuose ji pasirodo kaip Auksinė deivė, suvedanti ir globojanti įsimylėjėlius.
senovės Egipte mėlyna spalva tampriai sieta su amžinąja Visatos gyvastimi ir galia.
Ne atsitiktinai studija pavadinta „Dendera“ – Dendera yra miestas, kuriame buvo įsikūręs vienas didžiausių deivės garbinimo centrų. Ir šiandien čia galima pamatyti vieną gražiausių ir geriausiai išsilaikiusių šventyklų visame Egipte. Abejingų nepalieka šventyklos sienos, dekoruotos detaliais reljefais turkio mėlynumo fone.
Senovės Egipto studijos „Dendera“ įkūrėja, senosios civilizacijos kultūros ir žinių skleidėja S. Veprauskienė rudens nuotaikų bliuzui kviečia pasipildyti mėlyna spalva praturtintuose užsiėmimuose ir susitikimuose Kaune bei kituose miestuose.
– Kodėl mėlyna? Mūsų rudeniškoms spalvoms mėlyna kiek netikėta. Ar tai netikėta sąsaja blue ir blues, rudenėjant apninkanti mus bliuzo nuotaika?
– Taip, iš tiesų mėlyna išnyra kaip rudeninio bliuzo spalva, ir žodžių žaismas, be abejo. Su besitraukiančia šiluma ir vis trumpėjančiomis dienomis, apima lengva melancholija. Atsiranda saulės ir lengvumo ilgesys. O ir pati gamta, nors ir gyva, jau lėtėjanti ir besiruošianti žiemos miegui. Taip ir mes, sulėtinam gyvenimo tempą, atsigręžiam į savo vidų, vis dažniau apsikabinam arbatos puodelį. Tai metas, kai ieškome ramumos, gilumo ir vidinės tylos. Man mėlyna kelia būtent tokias asociacijas.
O senovės Egipte mėlyna spalva tampriai sieta su amžinąja Visatos gyvastimi ir galia. Ji simbolizavo dangiškąją sferą, dieviškumą ir Nilo tėkmės gyvybingumą. Ne veltui egiptiečių mene intensyvi mėlyna spalva buvo itin plačiai naudojama ir yra aptinkama įvairiuose kūriniuose – nuo dievų atvaizdų iki papuošalų ir kapų.
Čia matomas ir mėlynojo lotoso motyvas, kuris simboliškai apjungia rudeninių „Denderos“ veiklų ciklą. Kaip atsikartojantis elementas jis tikriausiai atsirado iš to didelio vidinio noro melancholišką mėlį papildyti egiptietišku mėliu, kuris praturtintų kasdienybę optimizmu ir trūkstama energija.
– Organizuojamose dirbtuvėse pastebima daug elegancijos, subtilumo, estetikos ir grožio. Ar tokia buvo senosios civilizacijos kultūra, ar tai jūsų pačios prigimtis tokia?
– Taip man pačiai kiek netikėtai susiklostė, kad daugelis „Denderos“ veiklų yra orientuotos į moteris arba apie jas. Tačiau, ar tai būtų papuošalų dirbtuvės, smilkalų gamyba ar kiti užsiėmimai – jie liečia ir vyrus, nes mada, rūpinimasis išvaizda, kvapai, papuošalai buvo neatsiejama ir senovės egiptiečių vyrų identiteto bei kasdienybės dalis. Grožis, švara ir tyrumas – tiek kūno, tiek dvasios – buvo labai svarbūs egiptiečiams, tapo jų kultūros ir kasdieninių praktikų reikšminga dalimi.
Žinoma, apie senovės Egiptą galima kalbėti ir technologijų, inžinerinių pasiekimų ar politinės istorijos kontekste, tačiau tai yra plačios ir sudėtingos temos. Pažintį su senąja civilizacija pirmiausia norisi inicijuoti per lengviau atpažįstamas temas, dažnai atskleidžiančias ne tik iškilių, bet ir eilinių žmonių gyvenimus, jų rūpesčius. Tokiu būdu ši iš pirmo žvilgsnio tolima kultūra tampa artimesnė mums, XXI amžiuje gyvenantiems, galime palyginti senovės žmonių patirtis su savosiomis.
– Kuri iš šių edukacijų jums yra artimiausia pačiai – meilės poezijos ar „Išminties tekstų“ vertimas ir jų skaitymai, smilkalų ar natūralios kosmetikos kūrimas, keramikos dirbinių gamyba, kaklo papuošalų vėrimas ar kita? Galbūt dar kažkas laukia ateityje?
– Kiekviena veikla įdomi: visos jos reikalauja atskiro pasiruošimo ir savaip praturtina žinių kraitį. Žinoma, darbas su istoriniais tekstais visuomet yra ypatingas, nes suteikia galimybę intymiai patyrinėti senovės egiptiečių mąstyseną, prikelti žodžius naujam gyvenimui. Tačiau praktinės veiklos, kai gali savomis rankomis ir juslėmis patirti kultūrą – užuosti, apčiuopti ar net paragauti – įsimena ilgesniam laikui.
Visose veiklose stengiuosi perduoti kuo daugiau autentikos, todėl kūrybiniame procese dažnai pasitelkiu medžiagas, naudotas ir senovės egiptiečių. Pavyzdžiui, papuošalų dirbtuvėse dalyviai gali susipažinti su mėlynuoju lazuritu, turkiu bei kitais natūraliais akmenimis, aptinkamais egiptiečių juvelyrikos dirbiniuose, o smilkalų dirbtuvėse – gyvai pačiupinėti frankincenso bei kitų brangiųjų dervų kristalus, uosti jų dieviškus aromatus.
Šiuo metu ypatingai džiaugiuosi užsimezgusia draugyste su keramike Renata Šostakaite, „Rešo Molis“ įkūrėja. Jau ne kartą drauge leidomės į molio lipdynes, o šį spalį sugrįžtame su kūrybinėmis dirbtuvėmis, kuriose gaminsime mėlynojo lotoso taureles ir puodelius – keramikinius indelius. Iš jų anuomet egiptiečiai gerdavo vyną ir kitus „jaunystės eliksyrus“, tikėdami lotoso savybėmis jauninti ir prikelti naujiems gyvenimams.
Bus proga paragauti ir mėlynojo lotoso žiedlapių arbatos, tad labai kviečiu kauniečius, ar atvyksiančius iš kitų miestų, prisiliesti patiems prie molio ir patirti istoriją kitaip, vienos iš dirbtuvių vyks šį šeštadienį.
– Kur daugiausia senovės Egipto civilizacijos kultūros užuominų ar pėdsakų atrandate mūsų kultūroje?
– Senovės Egipto palikimas ir šiandien įkvepia atrasti ryšius tarp praeities ir dabarties, kurie kartais slypi netikėčiausiose vietose – muziejų kolekcijose, atvirlaiškiuose, namų interjeruose. Nors egiptomanija ir susižavėjimas Artimaisiais Rytais Lietuvoje nevirto plačiu kultūriniu fenomenu, kaip kitose Vakarų Europos šalyse, tarpukario Kaune šios civilizacijos pėdsakai tampa gerokai ryškesni.
1922 m. tuometiniame Lietuvos universitete egiptologė, mokslininkė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė pradėjo dėstyti Egiptologiją, buvo publikuojami pažintiniai straipsniai ir tiriamosios knygos apie senovės Egiptą, senieji Egipto paminklai fiksuojami kelionių fotografijose. Šios civilizacijos simboliai – piramidės, sfinksai, palmės – įkvėpė ne vieną XX amžiaus menininką, keliautoją ar intelektualą.
Net ir lietuvių klasiko J. Tumo-Vaižganto gyvenime (ir bute!) galima atrasti senovės Egipto simbolikos, ypač saulės kulto atspindžių. Apie šią dar mažai tyrinėtą Vaižganto asmenybės pusę kviesime pasikalbėti prie mėlynojo lotoso arbatėlės kartu su muziejaus edukatoriumi Remigijumi Jakulevičiumi.
Su ankstyvosiomis lietuvių keliautojų darytomis nuotraukomis Egipte taipogi bus galima susipažinti artėjančiose mėlynosios cianotipijos dirbtuvėse. Planų yra ir daugiau, tad mėlynos, tikiuosi, taip pat bus daugiau.
– Ar jus su pirmąja lietuve egiptologe Marija Rudzinskaite-Arcimavičiene sieja panašūs senosios Egipto civilizacijos tyrinėjimo dalykai, domėjimosi sritys, temos?
– Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad mano ir Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės tyrinėjimų sritys yra labai panašios. Iš tiesų abi paliečiame nemažai „moteriškų“ temų, mokslininkė taip pat daug dėmesio skyrė kūrinių vertimams tiesiogiai versdama iš senosios egiptiečių literatūros į lietuvių kalbą. Įdomu, jog M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė buvo viena pirmųjų egiptologių, analizavusi moterų padėtį senovės Egipte. Tiesa, šiandien, turint daug daugiau duomenų, ne visi jos 1932 m. darbe „Moters būklė senovės Egipte“ išsakyti teiginiai yra teisingi. Beje, ji taip pat intensyviai ieškojo kultūrinių sąsajų tarp Lietuvos ir senovės Egipto, siekdama, matyt, pagrįsti tuometinei akademinei bendruomenei, senovės istorijos, ypač Artimųjų Rytų civilizacijų, aktualumą mūsų krašte.
Nors mano pačios domėjimosi sritis daugiausia apima senovės Egipto užsienio politikos ir daugiakultūriškumo studijas, visiškai sutinku su M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės įžvalgomis, kad senovės Egipto meno ir literatūros tyrinėjimas yra itin reikšmingi. Tai ne tik atveria duris į gilesnį egiptiečių kasdienio gyvenimo suvokimą, bet ir leidžia geriau pažinti mūsų pačių istorines šaknis, lavinti estetinį pajautimą, praturtinti mūsų kultūrinę savimonę.
– Sandra, kiek Senovės Egipto yra jūsų kasdienoje?
– Mintimis nuolat klajoju po Nilo slėnį, kuriu būsimų kelionių maršrutus, dėlioju ir derinu „Denderos“ veiklų kalendorių. Vis tik šiuo metu daugiausia gilinuosi į egiptologijos ištakas Lietuvoje, tyrinėju tarpukario asmenybes ir jų memuarus. Be to, intensyviai ruošiuosi konferencijų pranešimams ir atviroms paskaitoms.
Vakarais, būna, pasmilkau kyphi rutulėlį, vis paklausau Filipo Glasso operos „Echnatonas“, paskaitau Egipto archeologijos naujienas. Taip atsipalaiduoju greičiausiai. Tad senovės Egiptas yra neatsiejama mano kasdienybės dalis – jis įkvepia ne tik moksliniams tyrinėjimams, bet ir asmeniniam tobulėjimui, kūrybinėms paieškoms.
Informacija apie senovės Egipto civilizaciją ir užsiėmimus skelbiama Facebook puslapyje „Dendera – Senovės Egipto studija“. Patyriminėmis, edukacinėmis veiklomis senovės Egipto archeologė, egiptologė S. Veprauskienė kviečia ir kitus atrasti šią Nilo slėnio civilizaciją, artimiau pažinti senovės Egipto kultūrinį palikimą ir šiek tiek praskleisti jo žinių paslapčių šydą.
Nuotraukos – Senovės Egipto studijos „Dendera“ ir „Pexels“ šaltinio autorių.