Jau 5 metus Kauno miesto kameriniame teatre rodomas vizualinis gyvos muzikos spektaklis „Kafka Insomnia“, kurio siužetas pasakoja apie žymaus čekų rašytojo Franco Kafkos kūrybos sunkumus: jį varginusi nemiga, rašymas vėlomis naktimis, nesibaigiantis tekstų redagavimas siekiant sau pačiam keliamų nerealistiškų standartų. Tai – žvilgsnis į sudėtingą kūrybinę kelionę, kurios metu buvo sukurti visuotinio pripažinimo sulaukę rašytojo kūriniai – novelė „Metamorfozė“, romanas „Procesas“ ir kt.
Apie spektaklį, perfekcionizmą ir įkvėpimo paieškas su režisieriumi, „Kosmos theatre“ bendraįkūrėju Žilvinu Vingeliu pasikalbėjo teatro viešųjų ryšių specialistė Gabija Chomskytė.
– Spektaklyje „Kafka Insomnia“ pasikartoja bemiegių naktų išgyvenimai: F. Kafkos vidinis pasidalijimas, reiklumas sau, perfekcionizmas. Ar šis blaškymasis, neužtikrintumas savimi jums pažįstamas? Kaip kuriančiam žmogui patikėti savo idėjomis, ypatingai – karjeros pradžioje?
– Taip, ši būsena man pažįstama, kaip ir bet kuriam pradėjusiam ką nors savo ir naujo – verslą, „Youtube“ kanalą, tinklaidę ar net parašius įrašą socialiniuose tinkluose. Kafkos dienoraščiuose atsiskleidžiantis nuolatinis savęs tikrinimas, aukšti reikalavimai sau, abejonė savo teise kurti man atrodo yra gana universali kūrybinė patirtis. Ypač pradžioje blaškymasis ir neužtikrintumas dažnai lydi ne todėl, kad trūktų idėjų, bet todėl, kad dar nėra susiformavusi vidinė atrama, leidžianti jomis pasitikėti, nuolat žvilgčioji sau per petį.
Pasitikėjimas savo idėjomis auga per laiką ir per darbą, nors, turbūt, niekada iki galo ir neateina. Dirbant, bandant, klystant, idėjos ir jų įgyvendinimo planas (kas lygiai taip pat svarbu) ima virsti savotišku metodu, o tuomet atsiranda laikinas pojūtis, kad „viskas, po šio darbo tai aš jau tikrai ką nors suprasiu“, bet tada nusispjauni į tokį savo egocentrizmą ir su nauju darbu vėl pradedi viską iš naujo. Manau, kad tai vienintelis sveikas būdas – nežinoti, kas laukia, ir todėl priimti abejones, nežinią, kaip žaidimą.
Visiems ką nors pradedantiems galiu tik pasakyti, kad neužtikrintumas tikrai nėra ženklas sustoti. Tai – signalas, kad viskas gerai. Kad jūs gyvi ir blaiviai vertinate situaciją. Kafkai taip pat buvo svarbu ne rasti metodą ar darbo struktūrą, o leisti sau išbūti nežinomybėje, tame miglotame kūrybiniame būvyje, apsuptam abejonių, nesijungiančių minčių, skirtingų temų. Jei bijai taip stipriai, kad negali kurti, kaip buvo Kafkai, tai apie tai ir kuri.
– Kūrinyje nuskamba įgarsintos ištraukos iš F. Kafkos dienoraščių. Jos atskleidžia rašytojo požiūrį į save, jo baimes. Tampa aišku, kad jis bijojo ankstyvos mirties, palikti šį pasaulį be reikšmingo pėdsako. Kodėl atrinkote tokią medžiagą?
– Skirtingai nei romanai ar apsakymai, dienoraščiai nėra fikcinė konstrukcija su personažais ir siužetais – juose pats Kafka tampa tekstu. Literatūrologai dažnai pabrėžia, kad būtent dienoraščiuose ryškiausiai atsiskleidžia Kafkos kūrybinė ontologija: rašymas kaip būtinybė, rašymas kaip kova su laiku, savo kūnu, savo gyvenimu.
Šią perspektyvą grindžia autoriai Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari knygoje „Kafka: Toward a Minor Literature“. Jie dienoraščius priskiria vadinamajai „mažajai literatūrai“, kurioje asmeninė būsena tampa kolektyvinio egzistencinio patyrimo forma. Kafkos baimė anksti mirti, nespėti, likti be pėdsako čia suvokiama kaip struktūrinė kūrybos sąlyga. Jie sako, kad autoriaus minusai, trukdę jam dirbti, ir yra pagrindinis jo kūrinių išskirtinumo variklis. Rašymas Kafkai nėra suformuluotos minties pateikimas, o procesas, todėl tekste pilna nutrūkimų, grįžimų, savęs paneigimų ir t. t.
Ši logika matoma ir kituose kūriniuose. „Procesas“ ir „Pilis“ konstruojami kaip begaliniai judėjimai be galutinio taško – veikėjas vis artėja prie sprendimo, kuris taip ir neįvyksta. „Metamorfozėje“ staigus virsmas nėra lydimas paaiškinimo ar moralinės išvados. Dienoraščiai šiuo požiūriu tampa visų šių tekstų struktūros formule, nes juose aiškiai jaučiame būsena, iš kurios gimsta kafkiška literatūrinė forma.
Filosofai dažnai akcentuoja, kad Kafkos kūryboje svarbiausia yra ne rezultatas, o būsena. Walteris Benjaminas rašė apie Kafką kaip autorių, kuriam pasaulis yra nuolat vėluojantis, visada per anksti arba per vėlai atveriantis prasmę. Maurice’as Blanchot Kafkos rašymą siejo su begaline pradžia, kai tekstas nuolat gimsta iš nesėkmės jį užbaigti.
Galų gale, juk spektaklis yra sceninis pasakojimas publikai, kuris, šiuo atveju, pilnas techninių sprendimų, skirtingų teatro rūšių triukų, gyvos muzikos, optinių iliuzijų, todėl ir tekstinę medžiagą rinkomės tokią, kuri leistų žaisti pačiu teatru ir pabandyti nustebinti visko mačiusią šiuolaikinę publiką.
– Reikšmingu elementu spektaklyje tampa mūzos personifikacija. Ji yra valdinga ir tarsi žaidžia su rašytoju, tai prieš akis jam žaismingai mosikuodama plunksna, tai atimdama ją. Kaip nusprendėte įtraukti tokį veikėją?
– Personažas, kuris spektaklyje gali būti suvokiamas kaip mūzos figūra, iš tiesų yra „atėjęs“ iš F. Kafkos apsakymo „Jozefina, dainininkė, arba Pelių padermė“. Tai – konkreti literatūrinė figūra – dainuojanti pelė, užimanti dviprasmišką vietą savo bendruomenėje. Jozefina save suvokia kaip išskirtinę menininkę. Ji dainuoja, reikalauja ypatingų sąlygų, apsaugos ir pripažinimo, tačiau pasakotojas nuolat abejoja jos talento išskirtinumu. Kitaip sakant, Kafka abejoja jos talentu. Taip pat Kafka abejoja savuoju. Kafka abejoja viskuo, todėl jo asmenybė yra suskilusi į dvi dalis – darantį ir čia pat abejojantį. Mūsų spektaklyje užfiksuotą nemigos naktį Jozefina su savo keistomis dainomis aplanko jį ir nepalieka jo ramybėje. Apsakyme taip ir lieka neaišku, ar Jozefinos dainavimas iš tiesų skiriasi nuo kitų pelių skleidžiamų garsų, ar jos „menas“ tėra bendruomenės poreikis turėti figūrą, į kurią būtų galima projektuoti išskirtinumo ir prasmingumo ilgesį.
Šis personažas iš esmės yra dar vienas Kafkos veidas. Jozefina egzistuoja tarp menininko ir apsimetėlio, tarp būtinybės kurti ir baimės būti nereikalingai. Ji gali bet kada nutilti, dingti, atimti savo balsą, o kartu palikti bendruomenę be to, kas ją trumpam sutelkia. Būtent ši valdinga, trapiai manipuliuojanti pozicija ir tapo spektaklio dalimi. Jozefina nėra įkvėpimo simbolis romantine prasme. Tai figūra, atskleidžianti kūrėjo priklausomybę nuo publikos ir nuolatinės abejonės, ar tai, ką jis daro, iš tiesų turi išskirtinę vertę. Be to, ji ne tik, kad neįkvepia Kafkos, bet spektaklyje yra scena, kurioje ji trukdo jam rašyti tik tam, kad gautų sau reikalingą dėmesį.
Kita šio atlikėjos Paulinos Simutytės kuriamo personažo interpretacija siejasi su sudėtingu Kafkos santykiu su moterimis realiame gyvenime. Kafka nuolat svyravo tarp artumo ir baimės, kad intymus ryšys sunaikins jo vidinę discipliną ir talentą rašyti. Šis santykis dažniausiai pasireikšdavo per ilgą delsą, intensyvų susirašinėjimą ir nesugebėjimą pereiti prie stabilių santykių. Su Felice Bauer jį siejo ilgametės sužadėtuvės ir nuolatinės abejonės, su Milena Jesenská – artima intelektualinė ir emocinė draugystė, kuriai buvo nelemta peraugti į ką nors daugiau. Tuomet sekė Julie Wohryzek ar paskutiniais Kafkos gyvenimo metais kartu buvusi Dora Diamant – visus šiuos santykius jungė panašios problemos.
– Kūrinyje daug muzikos, ji atliekama gyvai. Papasakokite apie sprendimą įtraukti muzikantus – ar norėjote to nuo pat pradžių?
– Taip, sprendimas įtraukti gyvus muzikantus buvo priimtas nuo pat pradžių. Pats impulsas kurti „Kafka Insomnia“ kilo iš muzikos – kompozitorius Andrius Šiurys pirmasis pasiūlė Kafkos temą ir būtent muzikinė atmosfera tapo atspirties tašku visam spektakliui. Pačioje pradžioje turėjome tik atmosferą – muziką ir vaizdą. Nei vieno veiksmo, nei vieno personažo ir nei vieno žodžio. Tai matosi ir galutiniame rezultate. Audiovizualinė pusė šiame spektaklyje yra dominuojanti.
Kalbant apie muziką, tai šiame spektaklyje ji ypatingai svarbi, nes buvo kuriama vietoje, repeticijų metu, grojant profesionaliems muzikantams derinant ją su vaizdu, judesiu ir objektais, reaguojant į sceninę materiją čia ir dabar.
Joje pranyksta ribos tarp muzikos ir garso dizaino, ji sufleruoja tai, ko galime tikėtis, skirtingos temos ar garsiniai leitmotyvai bei jų atsikartojimas žymi konkrečių mistinių personažų ar stebuklingų objektų veiklą. Taigi, muzika šiame darbe tokia pat svarbi, kaip pvz. operos pastatyme. Be to, ji tikrai labai įsimenanti. Ne vienas žiūrovas po spektaklio yra klausęs, kur gali jos paklausyti. Šiuo metu spektaklio muzika jau yra įrašyta ir atsižvelgiant į žiūrovų prašymą ketinama išleisti albumą.
– Kartais baiminamasi į spektaklį eiti nepadarius „namų darbų“ – nežinant konteksto, nesusipažinus su kokiu nors kūriniu. Kaip tai vertinate? Galbūt šiuo atveju F. Kafkos kūrybos nepažįstantys žiūrovai kaip tik laimi, nes nestato kūrinio į tam tikrus lūkesčio rėmus?
– Man atrodo, kad tokia baimė yra išmokta ir dažnai su menu neturi nieko bendra. Spektaklis nėra egzaminas ir nereikalauja išankstinio pasiruošimo. Žiūrovas į teatrą ateina su savo patirtimi, nuovargiu, mintimis, ir tai jau yra pakankamas kontekstas, nes spektaklis kalba apie bendražmogiškas temas ir tiesiog pasitelkęs teatro magiją siekia šiek tiek nustebinti.
„Kafka Insomnia“ tikrai nėra tik literatūrinis komentaras. Jis veikia per labai tirštą atmosferą, vaizdinius, garso dramaturgiją, bendražmogiškas patirtis įvardinančius Kafkos tekstus. Jame gausu medijų, technologijų, garso dizaino bei objektų teatro sprendimų.
Spektaklio metu groja profesionalūs džiazo muzikantai, dainuoja profesionali vokalistė, vaidina trys profesionalūs aktoriai, gyvuoju laiku lygiavertiškai veikia ir į aktorių veiksmus reaguoja šviesų operatorius, vidžėjus ir pats spektaklio kompozitorius. Scenografijoje instaliuoti mikrofonai ir kameros padeda kurti muziką ir vaizdo projekcijas iš čia pat scenoje atliekamų veiksmų. Kafkos kūrybos nepažįstantis žiūrovas gali patirti spektaklį be jokių išankstinių lūkesčių, be bandymo atpažinti konkrečius kūrinius ar „teisingai“ suprasti.
Pažintis su Kafka, galbūt, gali atverti papildomus sluoksnius, bet ji tikrai nėra būtina. Nors per šiuos metus yra pasitaikę žiūrovų, kurie pamatę spektaklį susidomėjo Kafkos kūryba, perskaitė ją ir grįžo į mūsų spektaklį, pamatė jį kitaip, bet tai tiesiog kitas spektaklis. Nei geresnis, nei blogesnis.
– 2023 metais spektaklis gastroliavo Suomijoje – kaip kūrinį priėmė, vertino vietiniai žiūrovai?
– Suomijoje „Kafka Insomnia“ buvo sutikta su dideliu dėmesiu. Visi bilietai buvo išpirkti. Po pirmojo spektaklio kartu su kompozitoriumi Andriumi Šiuriu dalyvavome viešoje festivalio diskusijoje apie Kafkos kūrybą. Pokalbyje dalyvavo vienas žymiausių Suomijos vertėjų iš vokiečių kalbos Panu Turunen. Diskusija buvo itin gili ir orientuota į Kafkos biografiją, patį mąstymą, nemigos temą ir jos ryšį su kūrybos procesu. Joje buvo nemažai žmonių, kurie domisi ne tik teatru, bet ir Kafkos asmenybe.
Jau kitą dieną po pirmojo rodymo didžiausiame regiono laikraštyje „Turun Sanomat“ pasirodė kritiko Jouko Grönholmo tekstas apie spektaklį. Jame spektaklis išanalizuotas po detalytę, aptarti sapno ir nemigos motyvai, aktorių kūno kalba, muzika ir vaizdo projekcijos, ryšys su „Pilimi“, „Procesu“ ir kitais Kafkos tekstais. O labiausiai nustebino, kad garsus kritikas pats atvyko į mūsų viešbutį susitikti su kūrybine komanda ir įteikė spausdinto laikraščio egzempliorius asmeniškai.
Šios patirtys parodė, kad spektaklis Suomijoje buvo stebimas, analizuojamas ir aptariamas platesniame literatūriniame ir kultūriniame kontekste. Tai buvo vienas nuostabiausių ir labiausiai įkvepiančių teatrinių nuotykių.
Šį spektaklį nuolat pristatinėju ir meno konferencijose ar paskaitų užsienio festivaliuose metu ir jo ištraukos visada sulaukia išskirtinio dėmesio. Labai linkiu jam tolimesnio sėkmingo gyvenimo Kauno miesto kameriniame teatre. Publikai linkiu nebijoti ateiti ir surizikuoti, nes spektaklio sprendimai nuolat keičiasi, jis nėra monotoniškas, nėra perdėm konceptualus, jame vyrauja jausmas, kad gali nutikti bet kas (stalčiai kalbėti, spinta tapti portalu, stalas vaikščioti, personažai klonuotis, rašymo mašinėlė groti, telefonas filmuoti), jo nuotaika siurreali ir stebukliška, galbūt artima amerikiečių režisieriaus Davido Lyncho filmams ir jis tikrai nereikalauja iš žiūrovų būti F. Kafkos biografijos ar kūrybos žinovais. Tai tiesiog įdomi ir magiška pramoga teatre, šiame jau iš proto ir taip besikraustančiame pasaulyje.
Artimiausia proga išvysti spektaklį „Kafka Insomnia“ – 2026 m. vasario 04 d. Bilietus platina: www.kamerinisteatras.lt
