Apie būsimą Kauno miesto kamerinio teatro spektaklį „Piteris Penas“ kalbos netyla nuo 2023 m. rudens, kai režisierius Karolis Zajauskas su jo eskizu nugalėjo teatro organizuojamo festivalio „Išeities taškas“ eskizų konkurse. Jau kovo 29 ir 30 ir balandžio 8 dienomis – šio kūrinio premjera. Pagal vaikų literatūros klasika tapusią James‘o Matthew Barrie‘io knygą tokiu pačiu pavadinimu sukurtas spektaklis šį kartą pavirs pasaka suaugusiems. Prieš premjerą su spektaklio režisieriumi apie šio kūrinio viziją pasikalbėjo Gabija Chomskytė.
– Karoli, tavo eskizas „Piteris Penas“ 2023 metais laimėjo tarptautinio jaunimo teatro festivalio „Išeities taškas“ organizuojamą spektaklio eskizų konkursą. Ir štai kūrinys grįžta į sceną po beveik dviejų metų. Kaip per šį laiką kito, vystėsi spektaklio vizija?
– Turėjau daug laiko pasiruošimo darbams, dėl to galvoje interpretacinės idėjos keitė viena kitą, rinkausi tarp kelių skirtingų būdų siužetui pasakoti. Buvo net etapas, kai norėjosi visiškai atsisakyti pradinio siužeto, tačiau galiausiai nusprendžiau prie jo sugrįžti. Kurdami eskizą pasitelkėme scenas tik iš vieno knygos skyriaus, tačiau statant spektaklį supratau, kad ne visada tinka tie patys dėmenys, kurie puikiai veikė eskize. Ruošdamasis spektaklio statymui daug įkvėpimo atradau gilindamasis į paties James‘o Matthew Barrie‘io biografiją. Jo gyvenimas suteikė itin daug medžiagos, kurią įsisavinus pasaka „Piteris Penas“ nušvinta visai kitomis spalvomis.
Tai – sudėtingas, daugiasluoksnis kūrinys. Iš pirmo žvilgsnio, jame gausu jaunatviško žavesio ir juoko, naivumo, tačiau po šiomis šviesiomis emocijomis slypi ir gilus liūdesys. Šis liūdesys slypi neišvengiamoje vienatvėje, kuri, rašytojo akimis, užklumpa, kai baigiasi vaikystė. Uždaviniu sau išsikėliau paversti šią pasaką/komediją į tragikomediją. Būtent šis balansas tarp liūdesio ir knygos tekste išrašyto lengvabūdiškumo ir tampa didžiausiu iššūkiu. Taigi, spektaklio žiūrovai atras elementus kurie buvo eskize, tačiau šįkart – su gilesne ir turtingesne visuma.
– „Piteris Penas“ teatro scenoje inscenizuojama jau ne pirmą kartą. Kokias naujas perspektyvas žiūrovai atras šioje versijoje?
– Manau, jog šis „Piteris Penas“ bus kur kas ciniškesnis, nei bet kokioje medijoje iki šiol matyti pastatymai. Niekados šalis taip pat nebus tradicinė „magiška sala“. Nevengiame parodyti, jog visas veiksmas vyksta teatro salėje. Bendrai kalbant, statydamas spektaklį pastebiu, jog vis labiau norisi demaskuoti „Niekados šalies“ burtus. Vis mažiau noro kyla slėpti teatrines lempas ir kitus rekvizitus, kurie padeda kurti teatrinę iliuziją ir vis labiau norisi rodyti žiūrovui viso to netikrumą.
– „Piteris Penas“ yra įtraukianti istorija, savyje talpinanti ne tik daug magijos ir linksmų nuotykių, bet ir žiaurumo. Romane rašoma apie žudomus piratus, skriaudžiamus vaikus. Spektaklyje taip pat yra smurtinių scenų, šiuo aspektu tavo kurta inscenizacija išlieka artimesnė kūriniui, lyginant su, pavyzdžiui, pagal knygą kurtais „Disney“ filmais. Ar nebuvo kilusi idėja atsisakyti viso to žiaurumo?
– Visiškai nebuvo. James‘as Matthew Barrie‘is knygoje rašo, kad skristi gali tik „linksmi, tyri ir beširdžiai“. Būtent tokie ir yra vaikai. Statydamas spektaklį iš galvos neišmetu vieno akyse matyto vaizdinio. Turiu septynerių metų seserį. Jai labai patinka sraigės, viena popietę vaikščiojome ir ji ant namo sienos atrado sraigę, atnešė man parodyti, apie dešimt sekundžių grožėjosi ja, o tada tiesiog sviedė ją į šoną ir nuėjo užsiimti kitais reikalais. Pamenu tąkart pagalvojau, jog čia ir yra Piteris Penas.
Tiesą sakant, jei tik pažvelgsite pro langą į kieme žaidžiančius vaikus, prieš jus atsiskleis pats nuostabiausias Niekados šalies peizažas, o jų žaidimuose išvysite visą pasaulio žiaurumą. Skirtumas toks, kad šis įsivaizduojamas žiaurumas neturi pasekmės, kadangi tai viso labo ir tėra žaidimas. Čia ir slypi Piterio Peno raktas – amžinai žaisti be pasekmių. Žaidimas yra pagrindinis mūsų spektaklio leitmotyvas: čia vaikai žaidžia viską. Dažniausiai tie žaidimai žiaurūs, nes jie juk pamesti vaikai, nejutę meilės, o smurtas yra jų raiškos priemonė, kadangi vien tik tai jie ir težinojo globojami Piterio.
– Ir tai pakeičia į Niekados šalį atvykusi Vendė?
– Taip. Vendė pirmoji į jų gyvenimus įneša šilumą, švelnumą, kurio jie anksčiau nebuvo patyrę. Šie jausmai giliai paliečia berniukus ir pamažu pradeda keisti jų gyvenimą. Ilgainiui jie supranta, kad už niekados šalies egzistuoja daugiau nei fantazija, svajonė ar skrydis, bet ir meilė, artumas. Šiuos jausmus įsisavinti jie gali tik palikę Niekados šalį.
– Gal galėtum daugiau papasakoti apie pačią Niekados šalį? Kaip atrodo gyvenimas joje?
– Spektaklyje Niekados šalis yra veidrodžių kambarys, iliuzija, kontroliuojama Piterio Peno. Ši vieta tampa didžiąja scena, kurioje jis gali būti visų vaikų herojumi. Niekados šalis – tai jo teatras, jo pasaulis, kviečiantis pamestuosius berniukus gyventi amžinoje nerūpestingos vaikystės palaimoje.
Piteris Penas yra saloje gyvenančių berniukų sergėtojas. Tačiau tiek jam, tiek pamestiesiems berniukams iki visiškos laimės trūksta vienintelio dalyko – mamos. Būtent šiam vaidmeniui atlikti jis pasirenka mergaitę Vendę. Ilgainiui tarp Piterio ir Vendės įsižiebia meilė, deja, jai suklestėti sutrukdo Piterio baimė prisiimti atsakomybę. Ši neišpildyta meilė spektaklyje pažymi laimingos šeimos iliuzijos griūvimo pradžią.
– O kaip aktoriai ruošėsi vaidinti vaikus, gilinosi į vaikišką mąstymą?
– Suvaidinti vaiką nėra taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti (šypsosi). Labai lengva būtų nueiti iliustratyvaus infantilumo keliu, vengdami to aktoriai savo vaikišką smalsumą žadina skirtingais būdais. Repeticijų metu vyksta įnirtingos paieškos ir mėgaujuosi jas stebėdamas. Be to, spektaklis yra visiškai „fizinio teatro“, jame gausu akrobatinių triukų, tad vaidinant labai energetiškai stiprius personažus, reikia gebėti tą energiją paskirstyti.
Šioje srityje mums labai padeda choreografas Adrian Carlo Bibiano, kuris pasitelkdamas kūno kalbą ir judesius meistriškai kuria reikiamą nusiteikimą, padedantį aktoriams kasdien eiti vidinių atradimų keliu. Tai – vaikiška savybė, kiekviename žingsnyje ką nors savyje atrasti. Aktoriai nuosekliai dirba su choreografu, kad šią savybę kartu išgrynintų ir tikslingai panaudotų. Šiame spektaklyje kūnas yra vienu esminių įrankių kuriant magišką spektaklio atmosferą, todėl aktoriams buvo svarbu lavinti ištvermę, lankstumą, gebėti saugiai atlikti visus akrobatinius triukus.
– Šiuo spektakliu kuri pasaką suaugusiems. Kodėl nusprendei, kad būtent jiems šį kartą yra verta pasinerti į pasakų pasaulį?
– Atsižvelgiant į šių dienų politinius ir visuomeninius įvykius atrodo, kad suaugusiems dabar kaip niekada reikia pasakų (juokasi – red. pastaba). O kalbant rimtai, na, norėjosi aktualizuoti kūrinį priartinant jį prie to, kas įdomu mums patiems – tyrinėti, kaip kartais liekame įstrigę savo iliuzijose. Šiuo atžvilgiu man būtent teatre dirbančių žmonių gyvenimas kartais atrodo piter-peniškas – sėdime užsidarę ir kuriame visokias iliuzijas. Galvodamas apie tai supratau, kad man svarbu sukurti istoriją, kurioje save atpažintų būtent jauni suaugusieji.
– Scenoje žiūrovai išvys krokodilą, kuris yra vienas svarbiausių kūrinio simbolių. Kaip su knyga nesusipažinusiai auditorijos daliai pristatytum šį veikėją?
– Krokodilas yra James‘o Matthew Barrie‘io sukurta metafora besivejančiam laikui. Romane jis nukanda ranką piratui Hukui ir visos istorijos metu siekia pagauti jį, kad surytų likusią kūno dalį. Ir vis dėlto, krokodilo pilve kartu su ranka nugulęs laikrodis savo tiksėjimu išduoda apie plėšrūno tykojimą ir leidžia piratui pasprukti laiku. Kadangi spektaklyje piratai nepasirodo, krokodilas ima persekioti vaikus, primindamas, kad jokie žaidimai negali tęstis amžinai.
– O kada įvyko tavo paties pažintis su „Piteriu Penu“? Ar šis veikėjas yra artimas tavo vidiniam vaikui?
– Aš pats su „Piteriu Penu“ susipažinau Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, kuomet spektaklyje Vendės vaidmenį atliekanti aktorė Radvilė Budrytė pasiūlė būtent pagal šią knygą atlikti vieną studijoms skirtą užduotį. O vaikystėje domėjausi kitomis istorijomis. Labai anksti pradėjau skaityti. Mano seneliai yra istorikai, todėl ir skaityti išmokau paėmęs į rankas galbūt ne pačias vaikiškiausias knygas, pavyzdžiui, „Dvylika Heraklio žygių“. Būtent Heraklis „atrakino“ mano vaizduotę, susipažinęs su jo žygdarbiais panorau juos suvaidinti ir viskas iš knygos puslapių nusikėlė į žaidimų aikštelę.
Mano ankstyvoji vaikystė prabėgo Šiauliuose. Ten gimiau ir augau iki 12-os metų. Gyvenome name, kuris stovėjo ant kalvos krašto, o apačioje buvo miškas, kurio viduryje – apankeistas namelis. Stebėdavau jį, galvodamas, kad ten gyvena raganos. Už miškelio buvo toks nemaloniai kvepiantis prūdas, ten gaudydavome vėžius. Pro savo langus matydavau geležinkelį, dienomis ir naktimis girdėdavau traukinius, stebėdavau ir juos. Visa tai ir buvo mano Niekados šalis, kurioje kiekviena diena atrodė kaip naujas nuotykis, proga ką nors iškrėsti ar paerzinti ir daugybę valandų kasdien praleisdavau dūkdamas kieme su draugais.
