Didžiojoje salėje užgęsta šviesos. Galbūt jauti, o gal tik įsivaizduoji kvėpavimą tau į nugarą. Dar minutė ir tavo kūnu laksto tūkstantis skruzdėliukų. Nusimato įspūdingas vakaras.
Gegužės 11 d. į Kauną atvyko Klaipėdos jaunimo teatras su Valentino Masalskio režisuotu spektakliu „Miškelis“ pagal to paties pavadinimo Mindaugo Nastaravičiaus pjesę. Spektaklis pradėtas rodyti šį pavasarį, ir tai buvo jo premjera Kaune. Dramoje pasakojama apie 1941-ųjų birželio 24-osios žudynes Rainiuose ir vienos šeimos gyvenimą po jų.
Dramaturgas M. Nastaravičius kurdamas pjesę rėmėsi istorikų tyrimais, tardymo bylomis, realių žmonių biografijomis. Ilgą laiką buvo manyta, kad Rainiuose vykdytų žudynių niekas neišgyveno, tačiau 1988 m., išgirdęs apie specialią komisiją Rainių žudynėms tirti, atsiliepė gyvas tų įvykių liudytojas Jonas Šapalas. Tiesa, jo vardo ir pavardės buvusių kalinių sąraše dramaturgui rasti nepavyko. Jo byla taip pat neišlikusi, tačiau pjesės autorius remiasi vyro liudijimu apie išsilaisvinimą ir slapstymąsi, taip pat kitais dokumentais, istoriniais šaltiniais, nagrinėjančiais Rainių tragediją.
Režisierius V. Masalskis teigia, kad šis darbas nėra dokumentinis – tai atminties ir vaizduotės spektaklis. Net ir spektaklio metu, kai buvo rodomas tekstas, buvo paminėta, kad šis spektaklis nėra vieno žmogaus biografija. Taigi, turime šį spektaklį vertinti kaip atsargų prisilietimą prie kruvinos istorijos puslapių, kuriais kalba ne konkretus žmogus, bet mūsų seneliai, broliai ir motinos.
Pats V. Masalskis yra Klaipėdos jaunimo teatro steigėjas ir režisierius. Ši bendrystė puikiai veikia nuo 2011 m. ir į sceną palydėjo jau ne vieną spektaklį.
Klaipėdos jaunimo teatro trupę sudaro 16 pastovių aktorių, tačiau prasidėjus spektakliui niekaip nespėjau skaičiuoti, kiek aktorių įžengė į sceną. Tik vėliau sužinojau, kad Klaipėdos jaunimo teatras taip pat moko jaunuosius teatro entuziastus teatro studijoje, dalis jų dėsto būsimiems aktoriams Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete. Šis bendradarbiavimas leido pripildyti pilną Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiosios salės sceną.
Spektaklio metu masinės scenos užleisdavo vietą keliems aktoriams. Bendruomenės šurmulį pakeisdavo kelių veikėjų santykis, kiek rečiau vieno asmens monologas. Veikėjo vienatvė ir tai, kad daug tokių nelaimingų, puiki nuoroda į kolektyvinę atmintį ir pavienių žmonių istorijas joje.
Labai gera matyti tiek jaunų žmonių teatre! Ne tik scenoje, bet ir tarp žiūrovų buvo gausybė jaunų žmonių. Sėdėdama tarp jų pasidžiaugiau, kad teatras toks aktualus ir šioje amžiaus grupėje. Juolab, turint galvoje spektaklio istorinį kontekstą, įžvelgiau Klaipėdos jaunimo teatro edukacinę svarbą.
Žavu buvo ir tai, kad pats spektaklis išties nesunkiai suprantamas. Galbūt nepretenduoja į teatro gurmanų repertuarą, tačiau laisviau prieinamas didžiajai visuomenės daliai. Labai daug aiškumo įnešė pasakotojo vaidmuo, kuris vis grąžino žiūrovą prie konteksto.
Nepaisant jo paprastumo supratimo ar dekoracijų prasme, niekaip negalėčiau šio spektaklio pavadinti banaliu. Momentais jausdavau gumulą gerklėje, o scenoje moterims kalbant apie jų įkalintus artimuosius, net nubraukiau ašarą. Tiesa, ne visos scenos buvo tokios įtaigios. Mane sunkiai įtikino Jūratė, jos vyrui netikėtai grįžus namo. Bet tai tik mano vidinis balsas, rėkiantis „Šok jam į glėbį“. Žinoma, ne visada viskas net ir gyvenime vyksta taip, kaip tu tikėtumeisi.
Netikėta buvo nuolatinė tamsa scenoje. Jau išžengusi iš teatro pasijaučiau it šikšnosparnis išmestas į šviesą.
Sakyti, kad visą spektaklį praverkiau būtų labai neteisinga. Vietomis visa salė krizenome. Beprasmiai klausimai ir beprasmiai atsakymai puikiai iliustruoja to meto istorinį kontekstą ir rėžimo niekingumą. Labai įsiminė kalėjimo prižiūrėtojo veikėjas, kaskart užbaigdamas tuo, kad jo čia nebuvo ir nieko neįvyko, niekas nesikalbėjo. Tai tik dar labiau leido įsijausti į okupacinio laikmečio realijas.
Jau minėjau, kad spektaklio metu buvo rodomas tekstas, kuris turėjo įnešti dar daugiau aiškumo, tačiau pats tekstas ėjo taip greitai, kad nespėjau skaityti, o netoliese sėdėjusios damos pusbalsiu skundėsi, kad tekstas išsiliejęs, per mažu šriftu ir jo nesimato. Žinoma, be teksto taip pat nesunkiai buvo galima viską suprasti, ypač asmenims geriau susipažinusiems su istorija arba spektaklio aprašu, tačiau visgi norėjosi perskaityti tekstą, bet gaila – nepavyko.
Didelį įspūdį man paliko pati pradžia. Chorinis dainavimas kėlė šiurpuliukus ir sukaustė žiūrovų dėmesį. Pirmomis sekundėmis aš išgirdau lyg avilį, po to lyg miško ošimą ir tik tada patį chorą. Netikėta buvo nuolatinė tamsa scenoje. Jau išžengusi iš teatro pasijaučiau it šikšnosparnis išmestas į šviesą. Jaučiau, kad nešuosi su savimi įspūdžius, kuriuos tik gilina šis kontrastas.
Pati sceninė erdvė buvo realistinė. Pasirinktos dekoracijos gan minimalios, tačiau apgalvotos. Nors nežinau, ar penkto dešimtmečio kaimo troboje lovos paklodė su guma man tik pasivaideno. Tačiau lentos virstančios tai namo sienomis, tai miškeliu dar labiau išryškina žmonių santykį su kraupiu įvykiu ir bandymą gyventi toliau. Pasirinkau tai traktuoti kaip metaforą įvykio miškelyje, kuris nuolat šalia ir neleidžia apie jį užmiršti.
Manau, kad Klaipėdos jaunimo teatro trupė su V. Masalskiu priešakyje pasiuntė labai stiprią žinutę šiuo spektakliu. Apie tai, kad mes prisimename, kad mes tai jaučiame ir kad mes negalime leisti tam pasikartoti. Didžiuojuosi, kad mano šalyje istorijai ir šių dienų aktualijoms neabejingi tie, kas ant scenos ir tie, kas žiūrovų kėdėse. Tą vakarą tarp mūsų pajaučiau vienybę.
Kaunas, 2022
