Kauno rajono muziejus kviečia į unikalią parodą „Nuogo kūno vaizdavimas B. H. Tyszkiewicziaus XIX a. pab. nuotraukose“, kurios atidarymas vyks 2025 m. gegužės 2 d., penktadienį, 18 val. Raudondvario pilyje. Čia lankytojai pirmą kartą galės susipažinti su išskirtine grafo Benedykto Henryko Tyszkiewicziaus sukurtų akto fotografijų kolekcija. Šie darbai iš privačių Lietuvos kolekcininkų rinkinių griauna ilgai vyravusį įsitikinimą, kad nuogo kūno vaizdavimas fotografijoje Lietuvoje prasidėjo XX a. pradžioje.
Perrašo akto Lietuvos fotografijoje istoriją
Iki šiol pirmąja akto kūrėja Lietuvos fotografijoje laikyta dailininkė Domicėlė Tarabildienė, XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje eksperimentavusi su autoaktais. Tačiau B. H. Tyszkiewicziaus darbai rodo, kad nuogo kūno tema Lietuvos fotografų akiratyje atsirado kur kas anksčiau – dar XIX a. pabaigoje. Raudondvario grafo kūrybinis palikimas atskleidžia jį buvus ne tik vienu pirmųjų keliautojų fotografų bei reportažinės fotografijos pradininku Lietuvoje, piktorializmo atstovu, bet ir drąsiu menininku. Daugiau kaip 30 neseniai atrastų nuotraukų liudija B. H. Tyszkiewicziaus gebėjimą subtiliai ir meniškai įamžinti nuogą žmogaus kūną kaip estetinį fotografijos objektą.
Dalis šių darbų atvirai demonstruoja nuogumą, kiti balansuoja tarp akto ir mito interpretacijų. „Albumas su moterų aktais Raudondvario grafą B. H. Tyszkiewiczių rodo buvus laisvą asmenybę, drąsų XIX a. pab. kūrėją, nuogą moters kūną regėjusį kaip meno objektą, – sako Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas. – Kitame albume esančios nuotraukos, darytos 1895 m., kupinos aliuzijų į nuogą kūną. Autoriaus modeliai, vilkintys plonutėlaičius baltus triko, vaizduoja mitinius graikų ar romėnų dievus. Keliose fotografijose modelis – tarsi belytė figūra, įkūnijanti romėnų prekybos dievą Merkurijų su sparnuota kepure ir batais, laikantį kaducėjų – lazdą su susipynusiomis gyvatėmis, kuri yra dievo Apolono dovana. Tai dar viena grafo, kaip kūrėjo, išradingumo forma, parodanti jo išskirtinį meninį skonį, gebėjimą savaip interpretuoti ir atskleisti pasirinktą temą. Žvelgiant į šiuos B. H. Tyszkiewicziaus nuotraukų albumus kyla klausimas: kiek ir kokių dar yra pasaulyje išlikusių neatrastų nuotraukų, įtvirtinsiančių Raudondvario grafo kaip išradingo kūrėjo statusą?“ – svarsto menotyrininkas.
Daug metų Prancūzijoje gyvenęs grafas nuo 1884-ųjų aktyviai dalyvavo šios šalies Fotografų draugijos veikloje, o 1898-aisiais tapo prestižinio Paryžiaus fotoklubo nariu. Jo darbai buvo rodomi parodose, publikuojami prancūzų piktorializmo leidiniuose. Visi Raudondvaryje pristatomi aktai sukurti Paryžiuje, asmeninėje B. H. Tyszkiewicziaus fotografijos studijoje, 1894–1895 metais.
Žvelgdami į šiuos darbus matome, kad grafas buvo atviras meninei ir estetinei raiškai, o nuogą kūną laikė svarbia meno dalimi, pasitelkiama kūrybai. Aktais jis siekė išreikšti emocijas, grožį ir harmoniją – tai būdinga tiek simbolizmo, tiek modernizmo meno srovėms. Tuo metu kūno atvaizdai populiarėjo ne tik mene, bet ir vizualinėje kultūroje. Jais buvo siekiama perteikti žmogaus prigimtį, emocijas ir psichologiją, o nuogas kūnas dažnai atlikdavo metaforos funkciją.
Nuogas kūnas: šlovinamas ir niekinamas
Nuogas žmogaus kūnas įvairius menininkus žavėjo dar nuo Antikos laikų. Kalbant apie senovės Graikiją, „nuogybė“ bei „herojiška nuogybė“ yra šiuolaikiniai terminai, apibūdinantys idealizuojantį nuogumą mene. Tuomet jis reiškė jaunystę, grožį, jėgą, tyrumą ir su tuo susijusias teigiamas vyriškas savybes. Moters nuogumo idėja atsirado tik Viduramžiais.
Europoje Viduramžiais buvo žinomos keturios nuogumo formos, išskirtinė iš jų – nuditas criminalis. Jai priskiriamos senovinės valdovų ir dievų statulos. Viduramžių mene tokios nuogos figūros ant kolonų buvo vaizduojamos kaip išdidūs stabai, o štai ankstyvosios krikščionybės laikams būdingas seksualizuotas nuogų deivių atvaizdų interpretavimas prieštaravo senovės konvencijoms – Afroditės ir Veneros statulos tada pateiktos kaip mirtinos nuodėmės Luksūrijos (geismo, ištvirkavimo) personifikacija, Biblijos veikėjai, tokie kaip Nojus, Lotas ar Jobas, dažniausiai buvo rodomi nuogi tik neigiamame kontekste.
Renesanso laikotarpiu akto žanro praktikavimas buvo įprasta mokomoji priemonė menininkų studijose ir akademijose – dažniausiai piešiant.
Su fotografijos atsiradimu XIX a. aktas tiek kaip terminas, tiek kaip žanras persikėlė ir į šią sritį. Anuomet kūno vaizdavimo neribojo religiniai, mitologiniai ar istoriniai motyvai. Tai patvirtina, pavyzdžiui, prancūzų impresionistų, tokių kaip Renoiras, Manet ir Degas, darbai, rodantys žmones visiškai įprastose situacijose (dažniausiai gamtoje). Dailininkai sutelkdavo dėmesį į kūno kalbos detales, siekdami išreikšti vidinį individo pasaulį, jo svajones, viltis, baimes. Aktas, kaip vidinių nuotaikų ir jausmų išraiškos priemonė, meninės raidos viršūnę pasiekė XX a. ekspresionistų darbuose. Nereikia pamiršti, kad nuogo kūno vaizdavimas taip pat pasitarnavo vojerizmui, prisidėjo prie šiandieninių erotinių žurnalų gimimo, o aktai leidiniuose didino pardavimus ir kėlė jų kainas.
Paroda „Nuogo kūno vaizdavimas B. H. Tyszkiewicziaus XIX a. pab. nuotraukose“ ne tik papildo Lietuvos fotografijos istoriją, bet ir leidžia naujai pažvelgti į šio laikotarpio fotografijos paveldą bei akto tradicijas.
Parodos kuratorius – Gintaras Česonis
Paroda lankoma III–VII 10.00–17.30 val. ir veiks iki 2025 m. birželio 22 d.
