Fotomenininkas – maestro, kaip jį visuomet įvardija mane į A. Mapu gatvę atlydėjęs Donatas Stankevičius – Romualdas Požerskis sako, kad mirtis ir fotografija visada šalia.
Galite nesutikti, galite interpretuoti, bet išties, kai nebelieka nieko, lieka bent nuotraukos. O fotografijų ciklai yra tiesiogiai priklausomi nuo gyvenimo. Jie baigiasi, kai nebeturi ką pasakyti ar tiesiog nebegali.
„Saulės“ gimnaziją baigęs R. Požerskis pagal išsilavinimą yra inžinierius, nors fotografuoja nuo trylikos. Motociklininkus, atlaidus, aktus, „Žalgirio“ vyrus. Festivalio „Burning Man“ herojus (sako, jau nebeįdomu, nes festivalis išsigimė, tapo turtingųjų privilegija). Bangladešo, labai gražios ir labai nelaimingos, šalies vaikus. O Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, viena pirmųjų, jam įteikta dar nesulaukusiam keturiasdešimties.
Šią liepą maestro sukaks septyniasdešimt. Sutapimas ar ne, bet visą vasarą ir dar ilgiau Kauno paveikslų galerijoje eksponuojama dvi siužetines linijas siūlanti R. Požerskio paroda „Kauno menininkai ir mūzos“. Vienoje pusėje – Kauno menininkų namuose, toje pačioje paveikslinėje, savo studijose gyvenimą švenčiantys menininkai. Nemaža dalis jų aktyvūs ir šiandien. Kita dalis siūlo lyg pro rakto skylutę pažvelgti į menininkų studijas, kuriose karaliauja mūzos. Tiek šios, tiek kitos fotomenininko fotografijos neretai ir yra tai, ko nebebus. Didelis turtas. Didelis ir archyvas, kuriame kapstytis galima turbūt dešimtmečius.
Dabar dirbate su tuo, ką kadaise jau nufotografavote?
Kažkada Macijauskui sakiau, kad fotografo kūrybinis laikas baigiasi ties 50-tuoju gimtadieniu. Turi turėti daug fizinių ir dvasinių jėgų, kad kokybiškai kurtum. Be energijos nieko nebus. Apskritai, jei paimtume storiausias enciklopedijas, kuriose pristatomi fotomenininkai, kokiom gi nuotraukom pristatomi tokie kaip Henri Cartier-Bressonas? Pažiūrėkim, kada tos fotografijos sukurtos ir kada jie apskritai ėmė kurti. Tai dažniausiai pirmų penkerių metų darbai.
Kokiomis fotografijomis pristato jus?
Yra kelios ikoninės, aš sutinku su tais pasirinkimais. Viena iš motokroso, toks purvinas vyrukas su šalmu. Jis buvo ir mano studijoje, susiskambinom prieš keletą metų, kai knygą „Pergalės ir pralaimėjimai“ leidau. Surengėm fotosesiją. Išleidęs knygą skambinau, norėjau pakviesti į parodos pristatymą, nebeatsiliepė. Man atrodo, jis iškeliavo. Ligos juk greit suvalgo. Pamenu, kad motokroso „užsakovu“ buvo Macijauskas – jis mane nusiuntė į Šiaulius, kad nufotografuočiau vieną rimtą veikėją ant motociklo. Bet pamačiau tą vaikiną, jis pirmasis važiavo, pargriuvo posūkyje, visi jį aplenkė. Taip ir prasidėjo serija. Nuotrauką „Nemunas“ jam atsiuntė, kai buvo kariuomenėje. Įsirėmino, pasikabino, vėliau namuose ji atsirado. Ir fotografavosi pas mane su ta nuotrauka.
Daug kur užsienyje pasirodžiusi fotografija – apkūni moteris Kauno senamiestyje bučiuoja šunį. Vieni net visą istoriją aprašė, kartu ėjom į tą vietą – priešais Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrių, klausinėjau žmonių, gal prisimena ją, bet ne, dabar ten jaunimas gyvena.
Viena garsiausių – Alfonsiuko ir Ramintos, susikabinusių už rankų. Prieš pat Naujus metus gavau albumą iš Austrijos. Jo leidėjas per dvidešimt metų sukaupė pusantro milijono jam atsiųstų nuotraukų, atrinko tūkstantį „best of the best“, kaip pats sakė, ir išleido. Pristatymas turėjo būti Vokietijoje, fototechnikos parodoje. Tame albume ir yra vienas iš Alfonsiuko ir Ramintos kadrų, tik jis susiėmęs už galvos, susimąstęs apie gyvenimą, o ji stovi nuoga. Leidėjas, kuris Austrijoje organizuoja fotofestivalius, tiesiog įsimylėjo Ramintą.
Kai rengiau personalinę parodą Varšuvoje, į atidarymą buvo atėjęs Stasys Eidrigevičius. Sakė, kad Alfonsiuko ir Ramintos nuotrauka jam yra ne tik Lietuvos fotografijos, bet apskritai meno simbolis. Gyvenimas pats žiaurus, daug tragedijų, o menas kuria idealus. Tai Raminta – tas idealas, o Alfonsiukas – realybė. Taip ir Lietuvos fotografija, ji siekia grožio, bet iš tiesų yra grubi, turi savo kvapą, perteikia gyvenimo problemas. Toks Eidrigevičiaus pamąstymas.
Senamiesty vaikštinėjau, priėjo toks matytas žmogus, sako, šito namo nefotografuok, jis neįdomus, bus toks pats ir po 50 metų, o šitą – fotografuok, nes jo vietoje statys kitą.
Vakar vaikštinėdama Paveikslų galerijoje žiūrėjau į tuos tada – o gal visada – jaunus Kauno menininkus ir žavėjausi tuo nevaržomu šėlsmu, kurį sugebėjote pagauti ir perteikti. Dabar turbūt sunku užfiksuoti tokią nevaržomą euforiją. Mes įpratę pozuoti, patys save fotografuoti, saugom privatumą, bijom pasirodyti ne taip. Kas gi dabar viešai publikuoja nesurežisuotas balių nuotraukas? Bet paklausti noriu labiau to, kaip anų nuotraukų herojai reagavo pamatę jas dabar? Jiems patinka?
Fotografas Arūnas Baltėnas buvo atvažiavęs į parodą, kalbėjome, sakau: Arūnai, ar yra kas Vilniuje fotografavęs menininkus tokiu stiliumi? Studijose, atidarymuose, pratęsimuose? Ne taip kaip Aleksandravičius, kuris juos aktoriais padaro – kaip aš sakau, jo fotografijose daugiau jo emocijų, negu tų žmonių. Sako, žinai, nežinau, kas taip natūraliai būtų fotografavęs. Labiau kaip dokumentams, visi susėdę ar sustoję, protingi, tvarkingi, be emocijų.
O dėl reakcijų… Na, draugavau aš su jais. Tiesiog. Kalbėdavomės apie gyvenimą, klausydavausi istorijų. Dėl to mane įsileisdavo. Pavyzdžiui, pas Liudą Truikį nuėjus jis labai domėjosi, kaip tie mano fotografuoti atlaidai provincijoje vyksta, – juk buvo miesto žmogus. Antra, jie beveik nė vienas nepripažino, kad fotografija yra rimtas menas. Galvodavo, mėgėjai fotografuoja, vienas kitam medalius skiria. O nuotraukos kaupėsi, tada jų nepublikavau, nes nebuvo kur – nei laikraščiams, nei parodoms. Labiau kaip kūrybinis dokumentas. Ir niekas jų iki šiol nematė. Dabar keletą mėnesių per karantiną sėdėjau, rinkau, skanavau – apie tūkstantį atrinkau, tik dar ne visos sutvarkytos.
Ar jums visada rūpi, kaip laikosi jūsų personažai?
Rūpi. Prieš dvejus metus Raminta atvažiavo su tokio pat ūgio kaip Alfonsiukas mergaite, vardu Vasara. Vaikštinėjom Santakoje, fotografavau jas. Lyg pakartojom situaciją. Palaikom su ja gerus ryšius.
Atlaiduose padarytas nuotraukas bandžiau vežti kitais metais, padovanoti žmonėms. Bet jie per metus ir numirdavo. Supratau, kad toks dėsningumas, tai geriau nevežti tų nuotraukų.
Kai leidau aktų knygą, suskaičiavau, kad man pozavo 63 modeliai. Jau tiek ryšių sunkoka palaikyti.
Parodoje susimąsčiau: menininkų fotografijose visi įvardyti vardais ir pavardėmis, o štai mūzos – bevardės. Nors pozuoja studijose menininkų, kurie pristatomi.
Matot, studijos savininko vardą ir pavardę reikia nurodyti dėl autorinių teisių. Galbūt fone matosi tapybos darbas, skulptūra – jei nepažymėsiu, kieno tai, galiu būti paduotas į teismą. O vardus, aišku, gali surašyti. Net sutartyse, kurias pasirašome, nurodyta, kad jos turi teisę reikalauti būti įvardytos. Juk jos bendraautorės. Bet tai nieko pačiai fotografijai nepridės.
(Čia R. Požerskis atverčia albumą „Miražų dosjė“ ir parodo įrašą: modelis Monika dėkoja už draugystę, galimybę patekti į istoriją ir likti amžinai jaunai, – red. past.)
Jums svarbu fiksuoti aplinkos kismą?
Žinoma. Laikas greitai nueina. Fotografija lieka. Senamiesty vaikštinėjau, priėjo toks matytas žmogus, sako, šito namo nefotografuok, jis neįdomus, bus toks pats ir po 50 metų, o šitą – fotografuok, nes jo vietoje statys kitą.
Su senamiesčio ciklu buvo toks nutikimas: atsirado vieta parodai ŠMC, bet reikėjo labai greitai suktis, kad suspėčiau. Parodžiau tuos darbus ir atėjo suvokimas, kad serija baigėsi. Rankos nebekilo.
O dabar randate, ką senamiestyje fotografuoti?
Gal 2011 metais vaikštinėjau senamiestyje pasiėmęs du aparatus – skaitmeninį ir juostinį. Tai kokius metus nė vieno kadro negalėjau padaryti. Kaip fotografuoti? Spalvotai ar juodai baltai? Bijojau, kad stipendiją reikės grąžinti. Tada pasiėmiau panoraminį juostinį fotoaparatą, kuris apima 120 laipsnių. Ta panorama ir davė įdomų kampą, pradėjau fotografuoti gatvėse ir sankryžose. Paruoši kadrą ir lauki, kol koks įdomus žmogus įeis. Tokiu būdu gelbėjausi. Fotografavau šunis, jaunimą, muzikantus gatvėje. Bandžiau ir darbininkus, bet nelabai išėjo, turiu leidimą gauti, kad galėčiau ant stogo lipti. Kiemai užsidarė, užsirakino. Vaikų be tėvų leidimo irgi negalima fotografuoti. Šunys išnyko, kaip ir katės. Chroniai dingo, miegančių gatvėse nėra. Tas senamiestis toks ir beliko. Nelįsi juk į kavines lankytojų fotografuoti.
Senamiestis dabar priklauso turistams.
Jis liko kaip teatro scena, bet aktoriai, kurie joje vaidindavo, dingo. Turistai kavinėse tėra žiūrovai, ne personažai. Teatras sunaikintas.
