„Kai pasižiūriu, kaip dabar atrodo Vytauto Didžiojo universitetas, taip gera širdžiai, kad įvyko tai, ko mes norėjome jį atkurdami. Nors specialistų ir labai reikia, tačiau dar svarbiau, kad tai būtų žmonės, kurie sugeba prisitaikyti prie skubių pokyčių ir supranta, kokį svarbų vaidmenį universitetai atlieka valstybės, tautos gyvenime. Tad aš ir atvykdamas į Lietuvą pagalvojau, kad svarbiausia turėti vieną universitetą, kuris būtų kitoks – nebūtų per 50 metų pripratintas laikytis sovietinės sistemos“, – pasakoja pirmasis išrinktas 1989 m. atkurto Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius, profesorius Algirdas Avižienis, kurio dėka VDU tapo pirmuoju Lietuvos universitetu, pritaikiusiu laisvųjų menų (artes liberales) principus savo studijose ir pasiūliusiu galimybę įgyti visapusišką išsilavinimą.
Jungtinėse Valstijose prof. A. Avižienis net trisdešimt metų dirbo Kalifornijos valstijos universitete Los Andžele (UCLA) – viename iš dvidešimties geriausių JAV universitetų, kuris kasmet sulaukia net 100 tūkstančių stojančiųjų prašymų. Dirbdamas UCLA, informatikas sukūrė klaidoms atsparių kompiuterių architektūrą, kuri šiandien plačiai taikoma visame pasaulyje.
Remdamasis kitos prestižinės JAV aukštosios mokyklos, Harvardo universiteto, studijų sistema, tarptautiniu mastu pripažintas mokslininkas prof. A. Avižienis nusprendė ją pritaikyti VDU – suteikti laisvę studentams rinktis savo studijų dalykus, formuoti savo tvarkaraštį, neapsiribojant vien savo specialybe, mokytis užsienio kalbų, pasirinktinai studijuoti įvairiausių sričių dalykus: nuo filosofijos ar biologijos iki psichologijos ar medijų meno.
Specialybės keisis – svarbiau ugdyti mąstančius žmones
„Pabandykime Lietuvoje įgyvendinti tokį universitetą, kurio pirmas uždavinys yra išugdyti mąstančius, savarankiškus žmones, kurie supranta pasaulį, o viena ar kita specialybė nėra taip svarbu. Juk tos specialybės keisis, o žmonės dabar ilgiau gyvena. Tad ir nutariau atsivežti tokią programą. O kitas mano sprendimas buvo Lietuvoje surasti jaunų, gabių mokslininkų, kurie dar nėra pripratinti prie sovietinės tvarkos“, – savo žingsnius atkuriant VDU prisimena prof. Algirdas Avižienis.
Malonu prisiminti, su kokiu entuziazmu dirbome. Pradėjome universitetą su 177 pirmakursiais, kuriuos reikėjo atsirinkti iš 805 norinčių.
UCLA ir VDU profesorius emeritas pažymi, jog per du tūkstančius metų laisvųjų menų supratimas keitėsi, tačiau esmė išliko – toks išsilavinimas padeda sužinoti tai, kas tuo metu svarbiausia žmonijai, nepriklausomai nuo konkrečios specialybės, siekiant, kad žmogus būtų pasirengęs ateities iššūkiams ir specialybėms, kurios galbūt šiandien dar nė neegzistuoja.
Pasak VDU Garbės profesoriaus, darbas rektoriumi jam paliko pačius geriausius prisiminimus – tiek dėl to, kad dirbo su itin entuziastingai nusiteikusiais kolegomis, tiek dėl to, kad patys studentai degė noru mokytis ir jiems viskas buvo įdomu.
„Malonu prisiminti, su kokiu entuziazmu dirbome. Kartu su prorektoriumi mokslo reikalams prof. Vytautu Kaminsku kartais praleisdavome iki vidurnakčio planuodami, kaip toliau vystyti programas, ką toliau daryti. Pradėjome universitetą su 177 pirmakursiais, kuriuos reikėjo atsirinkti iš 805 norinčių. Beveik kiekvieną iš įstojusių aš pažinau. O studentams viskas buvo taip įdomu, tai man ypač pakėlė man ūpą. Artes liberales jiems „paįdomino“ studijas“, – pasakoja prof. A. Avižienis, paaiškindamas, kad laisvųjų menų studijų siūloma įvairovė leidžia išlaikyti jaunimo susidomėjimą, padeda jiems atrasti, kas įdomiausia, užuot apribojant vien siaurais specialybės dalykais.
VDU – sektinas pavyzdys kitiems Lietuvos universitetams
Profesorius tikina, jog VDU taikomas studijų modelis šiandien yra puikus sektinas pavyzdys kitoms Lietuvos aukštojo mokslo institucijoms. „Universitetai gali pamatyti, kaip tas VDU modelis veikia – aš manau, kad jie pastebės, jog studentams reikia to pagrindo. Technologijos, sveikatos mokslai yra labai specifiniai, tačiau jei duosite jų studentams progą pastudijuoti ir apie filosofiją ar muziką, nuo to jie tikrai bus dar geresni gydytojai ir tyrinėtojai“, – pažymi prof. A. Avižienis.
„Linkiu, kad VDU taptų pavyzdžiu kitiems universitetams, kad jie pasiskolintų, kas jiems tinka. Svarbiausia, kad visi Lietuvos universitetai siektų išauginti kiek galima daugiau talentingų, protingų žmonių, kurie turi pašaukimą ir nebijo eiti į politiką – juk, vis dėlto, kaip ir visame pasaulyje, aukštasis mokslas labai priklauso nuo tuometinės valdžios“, – atkreipia dėmesį mokslininkas, tuo pačiu išskirdamas ir Kalifornijos universitetą Los Andžele kaip autonomiško universiteto pavyzdį – UCLA valdo ne ministerija, o taryba (angl. Board of Regents), kurią sudaro 26 atsakingi, įvairioms sritims atstovaujantys kaliforniečiai, tarp jų – ir Kalifornijos gubernatorius bei švietimo ministras. Kita vertus, kai kuriose srityse VDU pranoksta net ir UCLA – pavyzdžiui, siūlo galimybę mokytis net 30 užsienio kalbų.
Gerų žodžių pašnekovas negaili ne tik VDU, bet ir visai Lietuvai ir jos mokslininkams, kuriuos jis neretai sutinka įvairiose konferencijose visame pasaulyje – netgi veda tam tikrą sąrašą su jų pavardėmis. Tarp perspektyvių mokslininkų – ir paties A. Avižienio sūnus Audrius, UCLA fizinės chemijos daktaras, kuris taip pat palaiko ryšius su Vokietijoje, Kanadoje, Japonijoje gyvenančiais savo mokslo srities specialistais lietuviais.
„Negaliu atsistebėti, kaip gerai pasirodo Lietuvos jauni žmonės kitur pasaulyje, kadangi iš to reikia spręsti apie šalies progresą. Mūsų studentai tikrai yra pribrendę ir gerai laikosi mokslininkų pasaulyje. Tik būtų smagiau, kad jie greičiau sugrįžtų į Lietuvą. Belieka juos prisikviesti, kad lankytųsi nuolat arba vadovautų jaunų žmonių grupėms, ypač doktorantūroms“, – viliasi informatikas.
Universitetai turi būti atviresni
Dalindamasis patarimais jaunimui, dar tik svarstančiam, kur stoti, prof. A. Avižienis pabrėžia, jog svarbiausia rinktis tai, kas pačiam įdomu, o ne tai, ką siūlo tėvai. Anot jo, džiugu, kad VDU suteikia galimybę moksleiviams iš anksto susipažinti su universitetu, apsilankyti ir pamatyti, kaip čia vyksta studijos, kokios yra siūlomos sąlygos. O universiteto darbuotojams profesorius pirmiausia linki naudotis ES siūlomomis galimybėmis – bendradarbiauti su kitų kraštų universitetų dėstytojais ir darbuotojais. Tačiau taip pat svarbu palaikyti ryšius ir Lietuvos viduje, būti atviresniems.
„JAV mes turėjome tokį uždavinį – geriausius savo doktorantus išsiųsti į kitus universitetus, o jie mums atsiunčia savus. Jei išsivystytų, kad mes su Vilniaus universitetu dalintumėmės geriausiais doktorantus, abiem universitetams būtų dar geriau. Bet prie to reikia priprasti. Man labai nepatiko, kai buvo krepšelių klausimas, kai universitetai buvo beveik verčiami būti kaip galima uždaresniems, neišduoti savo paslapčių. Reikia vieni kitus tobulinti, pasikeičiant savo užaugintais geriausiais mokslininkais“, – įsitikinęs pirmasis išrinktas atkurtojo VDU rektorius.
Lietuvoje – lyg rojuje
Kalifornijos universiteto Los Andžele profesorius emeritas atvirauja, jog dabar Lietuvoje praleidžia daugiau laiko, nei anksčiau, nes čia jam labai malonu būti. „Galvoju – Amerika per didelė, nutariau bėgti atgal į Lietuvą. Anksčiau čia praleisdavau pusę savo laiko, dabar sakau, praleisiu du trečdalius. Na kaip čia nebūti, sakykit? Kai grįžtu čia, į gimtinę Kauną ar į tėviškę Anykščius, jaučiuosi lyg grįžęs į rojų savotišką“, – lietuviškos gamtos grožiu džiaugiasi greta VDU Botanikos sodo gyvenantis prof. A. Avižienis.
Būdamas Lietuvoje profesorius nuolat susitinka su senais draugais ir pažįstamais, tarp jų – ir su studijų draugu, kadenciją baigusiu prezidentu Valdu Adamkumi, su kuriuo kartu prof. A. Avižienis mokėsi JAV. „Juokingiausia – apie ką mes kalbėjom, apie studijų metus, kaip mums smagu tuomet buvo: jautėmės stipresni už amerikiečių studentus. Mes perėjome karo pergyvenimus, išgyvenę dipukų stovyklas jautėmės, kad geriau suprantame pasaulį už bendražygius kolegas amerikiečius“, – prisiminė profesorius.
Ko reikia Lietuvos aukštajam mokslui?
Paklaustas, koks šiandien yra svarbiausias uždavinys Lietuvos aukštosioms mokykloms, nesudvejojęs profesorius atsakė – reikia atstatyti akademinę autonomiją, kurią įteisino pirmasis Mokslo ir studijų įstatymas, Aukščiausiosios Tarybos priimtas 1991 metų vasario 12 dieną. Vietoje sovietinės ministerijos, aukštajam mokslui valdyti buvo įsteigta Lietuvos mokslo taryba, renkama mokslininkų ir pavaldi LR Seimui.
„Deja, per keletą metų ši Taryba tapo pavaldi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, kurią per 33 metus valdė 15 ministrų. Tai buvo grįžimas į sovietinį aukštojo mokslo valdymo modelį, tik vietoje vieno komunistų partijos ministro 11 kartų keitėsi ministrų partinė priklausomybė. Nei vienas iš tų ministrų neturėjo mokslų daktaro diplomo iš Vakarų Europos ar Šiaurės Amerikos universitetų, todėl jų ribota patirtis apribojo tai, ką jie ir jų komandos galėjo duoti Lietuvos aukštajam mokslui“, – paaiškina prof. A. Avižienis.
Pašnekovo teigimu, aukštųjų mokyklų autonomija leis joms į Tarybą pakviesti žymius užsienio universitetuose dirbančius mokslininkus. „Jie būtų ir lietuviai, ir Lietuvai draugiški kitų valstybių piliečiai. Tik tokia Mokslo taryba gali pakelti Lietuvos universitetų mokslo lygį iki geriausių Europos aukštojo mokslo institucijų. Nuoširdžiai linkiu, kad tai pavyktų padaryti per ateinantį dešimtmetį“, – viliasi VDU Garbės profesorius.
