Šių metų festivalyje „Nepatogus kinas“ pristatyta danų dokumentika „Šnipas Šiaurės Korėjoje“ ne tik laimėjo publikos prizą, bet ir sukėlė pasaulį ant kojų. Tai unikalus pasakojimas apie 10-ies metų paaukojimą siekiant paviešinti, kas iš tiesų dedasi už vienos grėsmingiausių diktatūrinės valstybės sienų: nuo nekaltų draugijos susitikimų iki ginklų ir narkotikų platinimo planų.
Filmo herojus danas Ulrichas Larsenas drauge su režisieriumi Madsu Brüggeriu pasiryžo pasidalinti savo patirtimi ir skatina visuomenę Šiaurės Korėją laikyti aktyvia grėsme, drąsiai jai priešintis, bei skatinti kalbėti apie žmonių teises. Pristatome pokalbį su „šnipu“.
Ulrichai, kaip ir kodėl Jums kilo mintis įsiskverbti į Šiaurės Korėją?
Augau pietinėje Danijos dalyje. Dažnai keldavomės keltu, kuriame anksčiau dirbo mano tėtis – tiek į Rytų, tiek ir į Vakarų Vokietiją. Keliaudamas su juo į darbą aplankydavau Vakarus, kur galėdavau pasivaišinti gruzdintomis bulvytėmis ar saldainiais iš pasienio policijos. Tačiau nuvykus į Rytų Vokietiją, bilietų konduktorius man sakydavo, kad jei nusileisiu į požemį, mane tikriausiai sušaudys arba dar blogiau. Tai kažką manyje sujudino.
Vieną dieną, būdamas su tėčiu darbe žaidžiau video žaidimą, o pavargusį mane pakeitė kitas berniukas – jis buvo iš Rytų Vokietijos, tad mes apsikeitėme adresais ir pradėjome susirašinėti. Kalbu vokiškai nuo vaikystės, tad nebuvo sunku bendrauti. Mama ir tėtis pradėjo kalbėti, kad būtų įdomu aplankyti šeimą Rytų Vokietijoje, nes mums buvo lengviau įvažiuoti, nei jiems išvažiuoti. Prisimenu atvykimą į rytinę pusę, kur žmonės driekėsi eilėje, negalintys nusipirkti duonos ar kitų reikalingų dalykų, o pralaukus ir negavus prekių, jiems tekdavo skirstytis. Aš to nesupratau. Kuomet užaugau, Berlyno siena buvo nugriauta, ir Vokietija tapo viena. Tuo gyvenimo momentu pradėjau galvoti apie panašius bruožus tarp Vakarų ir Rytų Vokietijos bei Šiaurės ir Pietų Korėjos. Tada susimąsčiau, kad iš tikrųjų visame pasaulyje yra grupių, palaikančių Šiaurės Korėją. Man tai, atvirai kalbant, yra beprotiška.
Kaip prasidėjo infiltracija? Kaip tai tęsėsi?
Radau Danijos-Korėjos draugijos asociaciją. Jie paskelbė, kad organizuoja susitikimą, kuriame buvau laukiamas, buvo pažadėta, jog apsilankys daug žmonių. Taigi atėjau laiku, kambaryje buvo penkiasdešimt vietų, bet atvyko dvylika žmonių, iš kurių šeši buvo valdybos nariai. Būdamas su tais žmonėmis susimąsčiau, gal galėčiau atskleisti jų kvailumą nukeliaudamas Šiaurės Korėją. Tuo metu režisierius Madsas Brüggeris kūrė dokumentinį filmą apie Šiaurės Korėją „Raudonoji koplyčia“, ir tai mane ypač patraukė. Nusiunčiau jam žinutę ir, laimei, jis atsakė. Po 10 metų mes galime pristatyti „Šnipą Šiaurės Korėjoje“, kuris nuo pat pradžių turėjo parodyti, kokia ši asociacija yra kvaila – nuo susitikimo su Alejandro Cao de Benósu, vakariečiu, vaikštančiu Šiaurės Korėjos su karine uniforma ir besijaučiančiu vienu iš jų, iki sėdėjimo tamsiame rūsyje viduryje Šiaurės Korėjos, diskutuojant apie ginklų ir narkotikų prekybą. Pats nusikalstamiausias dalykas, kurį galima daryti.
Jei asociacijos susirinkimas yra pats paviršius, einant gilyn, situacija tapo vis sudėtingesnė, o jos mastas niekada nesustojo didėti, kol pasakėme, jog dabar yra laikas stabdyti filmo kūrimą. Jei būtume tęsę toliau, būtume pažeidę įstatymus, nes tai reiškė, kad turėjome mokėti už naftą ir už laboratorijos statybą. Niekam niekada nemokėjome nė euro.
turime reaguoti į Šiaurės Korėjos režimą, nes ten gyvena 25 milijonai žmonių, kurie kasdien eina miegoti bijodami, kas nutiks rytoj.
Koks buvo labiausiai bauginantis momentas, kurį patyrėte rengdamas šį projektą?
Žiūrint į viską, kas įvyko per 11 metų, tarp visų įtemptų situacijų labiausiai įsiminė momentas, kuomet jie mus nusivedė į rūsį – tikrai maniau, kad jie man įvykdys mirties bausmę. Tai itin atoki šalies vieta, kur turistai nevežami. Iš skurdžios gatvės buvome nuvesti į prabangią rūsio patalpą ir aš žinojau, kad, jei jie būtų mus ten prigavę, aš niekada nebūčiau grįžęs namo, bučiau miręs Šiaurės Korėjoje. Tokiose situacijose turėjau suvirškinti ir permąstyti dalykus, ir bet kuriuo metu galėjau pasakyti režisieriui, kad tiesiog sustotų, nes viskas darėsi vis beprotiškiau, bet mano vizija yra, kad visi pasaulio žmonės gyventų laisvai, nebijodami eiti miegoti ir puoselėtų prigimtines žmogaus teises. Tačiau taip nėra Šiaurės Korėjoje. Blogiausia, kad ir Lietuvos kaimynystėje jūs turite Baltarusiją – praktiškai Šiaurės Korėją Europoje. Kodėl Lietuvoje ir Baltarusijoje žmonės nesiima drastiškų veiksmų? Taip yra todėl, nes jie bijo, kad Rusija palaikys Baltarusiją.
Priversti Šiaurės Korėjos režimą patikėti manimi buvo lengviau, nes rūsyje, kai pirmą kartą pagalvojau apie egzekuciją, jie paprašė manęs nufilmuoti daromus nusikaltimus. Mano fotoaparatas buvo geresnis nei korėjiečių, ir aš pažadėjau jiems kopiją, bei pasakėme, kad turime parodyti vaizdo medžiagą fiktyviai pono Jameso įmonės valdybai. Staiga jie paėmė kamerą iš mano rankų ir pradėjo mane filmuoti. Į galvą šovė viena iš baimių: „O, jie filmuos mano mirtį“, tačiau per tą laiką įvyko tiek daug dalykų, teko permąstyti, ką kitą kartą galime padaryti geriau, ar turime ką nors žinoti. Jaučiausi patogiai ir todėl, kad po klausymosi aparatų apieškos, kai Alejandro mane patikrino, nusprendėme, kad aš turėsiu apsauginį. Žinojau – jei aš jam paskambinsiu, jis ateis, arba restorane, sėdint su Alejandro, galvos kasymasis būtų ženklas, jog kažkas negerai. Išties planavimas ir tyrimai užėmė 80 proc. buvimo šnipu laiko.
Tačiau galbūt vienas baisiausių dalykų yra žinojimas apie amerikiečio Otto Warmbier tragediją po to, kai jis, besilankydamas Šiaurės Korėjoje, buvo suimtas, kankinamas ir galiausiai mirė. Otto buvo netinkamoje vietoje, netinkamu laiku ir buvo panaudotas kaip dėlionės dalis. Šiandien kalbėjau su jo tėvais, papasakojau jiems apie tai, kad aš su filmu esu Lietuvoje, ir kad man patinka būti čia. Aš bandau įrodyti, kad žmogaus teisių judėjimai yra būtini, kad turime reaguoti į Šiaurės Korėjos režimą, nes ten gyvena 25 milijonai žmonių, kurie kasdien eina miegoti bijodami, kas nutiks rytoj. Be to, manau, kad tas pats vyksta Baltarusijoje, todėl turime priešintis tokiems režimams.
Filme galime matyti, jog daug keliaujate. Kaip manote, kokie yra Šiaurės Korėjos santykiai su kitomis šalimis, kurios aktyviai nesipriešina jos valdžiai, pavyzdžiui, Kinija ar Uganda?
Manau, kad viena didžiausių problemų šiuo metu Šiaurės Korėjoje yra ta, kad Kinija juos palaiko. Kai buvau Ugandoje, vakarieniaudamas su korėjiečiais, paklausiau jauno karininko, kaip sekasi Pchenjano miestui. Jis tiesiog šoko per stalą, pridėjo ranką man prie burnos ir pašnibždomis tarė, kad jie – kinai, ir keliauja su Kinijos pasais. Baisu, kad Šiaurės Korėjos režimui dirbantys žmonės turi galimybę nužudyti bet ką, kaip tai padarė Malaizijoje su Kim Jong Uno broliu, nes jie keliauja su svetimos šalies pasais. Be to, Danijos žvalgybos tarnyba, kuri rūpinosi mano saugumu, mane įspėjo, kad negalėsiu daugiau keliauti į Kiniją, Rusiją, Baltarusiją ar Jordaniją. Jei žmogus sugeba dezertyruoti iš Šiaurės Korėjos į Kiniją ir jei yra užkluptas pakeliui į Pietus kaip pabėgėlis, jis bus išsiųsti atgal į Šiaurės Korėją, kas praktiškai reiškia mirtį už sienos kirtimą. Girdėjau istorijų, kuomet pareigūnai atvežę pabėgėlį, paprašo aplinkinės bendruomenės susirinkti ir būti egzekucijos liudininkais – jie turi žinoti, kas atsitiks bandant bėgti iš šalies. Jie yra žvėrys ir su gyventojais elgiasi kaip su šiukšlėmis.
Buvimas Ugandoje, kur sakėme, kad pirksime salą slaptos gamyklos statyboms, taip pat sukrėtė. Kuomet atvykome, sužinojome iš pirmų lūpų, jog salos gyventojams buvo pranešta, kad aš ir ponas Jamesas atvykome statyti ligoninės. Buvau toks piktas matydamas laimės užuomazgas brokerio akyse, kad slapta palinkėjau jam būti suvalgytam krokodilo, nes tai, kaip jis melavo, buvo žiauru vietinių gyventojų atžvilgiu. Žinant, kad iš tiesų buvo planuojama išvaryti salos gyventojus iš jų namų, stovėti bažnyčioje su tais žmonėmis, meldžiantis už ligoninės statybą, kuri jiems buvo svarbi, atrodė neteisinga. Neabejoju, kad realiame pasaulyje yra toks žmogus, kokiu aš apsimečiau, kuris myli Šiaurės Korėją, ir kuris gali surasti amoralų verslininką kaip poną Jamesą ir tai mane itin gąsdina.
Jūsų požiūriu, kaip atrodo paprasto Šiaurės Korėjos piliečio gyvenimas?
Manau, kad jie neturi daug maisto, tad viskas yra apskaičiuota: kiek jie gali suvartoti ryžių, mėsos ar kitų produktų. Praėjusią savaitę girdėjau, kad vėl gali kilti didelis badas kaip prieš keletą dešimtmečių, kai žuvo 3 milijonai žmonių. Problema ta, kad jų santvarkoje armija yra pirmoje vietoje – kariai gauna visą maistą, kad būtų pasirengę ginti šalį. Tik tai, kas lieka, yra skirta paprastiems žmonėms. Jei jiems pasiseka, jie gali gauti 50 gramų ryžių per dieną, taip pat jie dažnai valgo raugintus kopūstus kimchi, bet negali sau leisti didelių maisto porcijų.
Teko lankytis vaikų priežiūros centre, kuriame paliekami vaikai nuo 6-9 mėnesių iki 14 metų, kad būtų prižiūrimi, kol tėvai keliauja į derliaus nuėmimą kelioms savaitėms. Pirmas dalykas, kurį pamatysite vaikų darželiuose, yra didelis plakatas su mažais armijos kariais, kurie šaudo į amerikiečių kareivius. Vaikai nuo 8–9 mėnesių kiekvieną rytą mato propagandą, kad jie turi žudyti, kas tikrai yra baisu. Tai baugi vieta. Nors buvau gavęs medalių ir ženkliukų, įrodančių, jog esu Šiaurės Korėjos draugas, jog esu vienas iš jų, būdamas ten visada jaučiau baimę. Manau, taip jaučiasi ir paprasti Šiaurės Korėjos gyventojai.
Žiūrėdama šį filmą visada jaučiau įtampą, kad kažkas gali pakrypti nepageidaujama linkme. Ar ir Jus nuolat lydėjo panašus jausmas?
Daugiausia įtampos buvo Alejandro Cao de Benóso rūsyje esančioje kavinėje „Pyongyang“ Taragonoje. Norint patekti į šį rūsį reikėjo praeiti pro dvi plieninės duris. Vienos iš jų buvo su PIN kodu, kurio aš nežinojau. Turėjau elgtis labai atsargiai, nes negalėjau iš ten pabėgti. Kol jis ieškojo klausymosi aparatų, aš iš toli stebėjau, kaip jis juda, galvodamas, kad turiu mažą krepšį su automobilio rakteliais. Jei jūs žiūrėjote filmą, matėte, kad, kai jis prideda prietaisą prie manęs, aš parodau į automobilio raktą, kad paslėpčiau mikrofoną ir kamerą po marškiniais. Prietaisas gaudė automobilio raktelio signalą, nes šis buvo tarp manęs su mikrofonu ir mano kuprinės su kamera, kuri gulėjo priešais. Iš tikro jis mane tikrino ne dėl to, kad įtarinėjo, o tiesiog pareikalavo, kad pasakyčiau ponui Jamesui, kad jis labai rūpinasi mūsų apsauga. Jis išties bijojo CŽV. Juokingiausia tai, jog žiūrint atgal, aš nė akimirkai nekreipiau dėmesio į krepšį. Tuo metu kambaryje buvau tik aš ir Alejandro, o jau ne kartą buvau buvęs tuose apartamentuose. Žinodamas, jog ten bus sofa ar kėdė, aš arogantiškai numečiau savo krepšį, tarsi jame nebūtų nieko, išskyrus kompiuterį, o jis ėmė vaikščiojo aplink, ir tuo momentu man pasidarė neramu.
Ką norėjote pasakyti pasidalindamas savo patirtimi su pasauliu? Kokios yra Jūsų įžvalgos apie galimą pokytį Šiaurės Korėjojė?
Dabar tikiuosi, kad Jungtinės Tautos, NATO tikrai permąstys savo poziciją dėl Šiaurės Korėjos. Tai nusikalstama valstybė, nusikalstama įmonė. Manau, kad tai pakankamai įrodžiau, jog kažkas galėtų imtis priemonių. Alejandro yra klounas ir, mano nuomone, jis turėtų būti nuteistas iki gyvos galvos.
„Šnipas Šiaurės Korėjoje“ dar nebuvo rodytas JAV, o, kai filmas pasirodys, jį žiūrės apie 50 milijonų amerikiečių. Praėjusį penktadienį Japonijoje įvyko juostos premjera. Filmą matė praktiškai visos Europos šalys, tai buvo geriausiai parduodamas ir žiūrėtas danų dokumentinis filmas, o toks rekordas pasiektas per 3 mėnesius. Žinoma, einu į paskaitas, žadu apsilankyti Norvegijoje, taip pat sudalyvauti amerikietiškoje miegančių agentų platformoje, kur susirenka buvę CŽV ir slaptieji agentai. Tikiuosi, galėsiu papasakoti savo istoriją ir JAV verslo sektoriui. Taip pat planuoju išleiti knygą anglų kalba, nors pandemija šiek tiek apsunkino procesą, nes rašytojas gyvena Škotijoje, o aš – Danijoje. Tačiau viliuosi, kad praleisime savaitę kartu ir procesas pasistūmės. Manau, kad yra nemažai, ką papasakoti.
Šiaurės Korėjoje žmonėms plaunamos smegenys, o į tai liūdna žiūrėti. Jie daro viską dėl savo vadovo. Jiems sakoma, kad jis jais rūpinasi, ir kad tik dėl jo jie turi maisto. Tarsi Šiaurės Korėja yra spindinti žvaigždė, aplink ją yra kalnai ir jūra, o kai perplauki vandenį, ten laukia blogis. Korėjiečiams sakoma, kad mes esame blogi žmonės, mes gyvename ir žudome kaip gyvūnai, ir jie dažnai vartoja frazę, kad prievartaujame savo moteris. Tai yra jų naudojama propaganda. Manau, kad prireiks bent dviejų ar trijų kartų, kad šalies valdymo forma taptų šiek tiek normalesnė.
Kai grįžote namo, kaip sunku jums buvo atitrūkti nuo veikėjo – ar jis vis dar gyvena su Jumis?
Norint būti geru šnipu labai svarbu 95 proc. būti savimi, o likusieji proc. yra melo iliuzija. Taigi, kai dirbau su šiuo projektu, praktiškai gyvenau įprastą gyvenimą, tačiau 5 proc. mano kasdienybės buvo visiškai slapti. Kai atsisakiau būvimo „kurmiu“, visi interviu ir pasiruošimas premjerai buvo laikoma paslaptyje, netgi filmo anonsas buvo išleistas likus tik 3 dienoms iki premjeros. Ir nuo tos dienos mano gyvenimas tiesiog pasikeitė. Policija mane su šeima išsiuntė iš namų, gavome specialias duris ir langus, kitokį automobilį, man buvo liepta neskelbti, kur ir kada važiuoju.
Nesakau, kad pasiilgau šnipo gyvenimo, bet vis tiek negaliu ramiai grįžti į paprastą gyvenimą, nes esu toks žmogus, kuris nori teisingumo visiems. Kol Kinija remia Šiaurės Korėją, o Rusiją – Baltarusijos režimą, derybos su jomis, bandymai susitarti bus tik laiko švaistymas. Donaldo Trumpo susitikimas su Kim Jong Unu tapo pajuokos objektu, o pats D. Trumpas – pokštu. Tas pats pasakytina ir apie Lukašenką, nes jis daro tai, ko nori Putinas. Tikiuosi, kad galėsime kuo greičiau nutraukti tokius režimus. Žmonės pasitiki valdžia, nes viliasi, kad ji kovoja už juos, o iš tikrųjų galią turintys žmonės nori kilti hierarchijoje, kol visi kenčia. Turime viską pakeisti. Visiems šioje planetoje linkiu nebijoti laisvės
