Nuotrauka ant Vytauto Didžiojo karo muziejaus liūtų – bene privalomas kauniečio vaikystės atributas. Neslėpsiu, su ankstyvais gyvenimo metais ši vieta visuomet ir asocijavosi, o karas tuo metu atrodė tolima ir negrįšianti praeitis, intensyvių XX amžiaus išgyvenimų reliktas, menkas praeities šešėlis. Kol 2022 metų vasario 24 dieną, mitas apie taikią Europą buvo sumindžiotas puikiai lietuviams pažįstamo agresoriaus iš rytų.
Apie tai, kaip keičiasi vienas žymiausių Kauno muziejų, ar kinta jo identitetas ir kokiomis funkcijomis pasipildė ši organizacija, kalbamės su direktore Rita Malinauskiene.
Susitikimas prie ministro pirmininko stalo
Nerandu, kur palikti automobilio, todėl jaudinuosi, nes į interviu galbūt kelias minutes vėluosiu – juk einu pas žmones, kurie domisi karyba, todėl pats susigalvoju, kad turbūt ir tvarka pas juos kariška. Visgi nepavėlavęs, nulipęs laiptais, sutinku pasitempusią, sodriu balsu ir tvirtu rankos paspaudimu prisistatančią VDKM direktorę.
Iškart klaidingai pagalvoju, kad Rita Malinauskienė – karininkė, nes juk jos ir el. paštas su KAM galūne. Tačiau nuo 2020 m. šias pareigas einanti kaunietė – civilė, o jos karjera muziejuje trunka jau bene 3 dešimtmečius.
„Mokiausi Stepo Žuko dailės technikume, po to dirbau restauratore, šalia dar studijavau istoriją. Pastarieji dešimt metų aktyviausi, atvedę į šį kabinetą: vadovavau muziejaus Karo technikos, Restauravimo, Fondų apskaitos ir apsaugos skyriams, rūpinausi VI forto projektu. Taip priartėjau prie kariuomenės, jie mums padėjo pergabenti visą techniką“, – sako vadovė.
Kariuomenė ir muziejai – ne naujiena
Man buvo naujiena, kad Vytauto Didžiojo karo muziejus priklauso Krašto apsaugos ministerijai. Ir turint omenyje, kokias politiškai jautrias temas jis nagrinėja, gal tai ir geriausias sprendimas, nepaliekantis erdvės alternatyvioms istorijos interpretacijoms ar mums priešiškų jėgų informacinėms atakoms.
Vieną seniausių Lietuvos muziejų ir įkūrė karininkai: „Pirmasis VDKM vadovas – gen. ltn. Vladas Nagevičius, todėl 2006 m. Kultūros ministerijai perdavus šį muziejų Krašto apsaugos ministerijai buvo atkurtas istorinis teisingumas. Jei nežinai, už ką kovoji, tai kaip kovosi išvis? Tokie muziejai labai reikalingi patriotizmo ir pilietiškumo ugdymui, tiek pačių karių, tiek civilių“, – tęsia pašnekovė.
Aktyviai palaikyti pradėjo vieni pirmųjų
„Nors žmones labiausiai sukrėtė jau pati didžioji Rusijos invazija į Ukrainą, nepamirškim, kad karas prasidėjo dar 2014 metais, niekaip kitaip. Dar iki invazijos mūsų muziejų papildė šio konflikto artefaktai: pvz., Lietuvos šaulių sąjungos atstovas Ramūnas Šerpetauskas iš Donbaso atvežė šaudmenų likučių, virtusių kryžiaus instaliacija, kuri eksponuojama mūsų kriptoje“, – prisimena Rita.
Pokalbis sujautrėja: Ukrainos karo veteranai prie kryžiaus lankosi jau ne vienerius metus, atėję visuomet persižegnoja, palieka savo apdovanojimus ir medalius. Ir išties, ne sykį lankyta VDKM kripta – išskirtinės auros, sakralumo bei emocijos vieta, kitos panašios neįvardyčiau visame Kaune.
Be to, VDKM pirmieji sukūrė ir muziejaus audiogidą ukrainiečių kalba. Tuometis Lietuvos ambasadorius Ukrainoje buvo didelis šio muziejaus fanas ir įtikino, kad tai – protinga ir reikalinga. Savalaikis žingsnis pasiteisino ir vienas seniausių Lietuvos muziejų tapo ypač mėgstamu karo pabėgėlių, atvykusių į Lietuvą ieškoti saugumo.
„Palaikymo akcija įvyko ir invazijos į Ukrainą išvakarėse, vasario 23 dieną. Čia, aikštėje, mes išeksponavome J. Ohmano mums padovanotus eksponatus, papildėme savais, surengėme skubotą parodą „Kartu iki pergalės“. Muziejus veikė iki vėlumos, kad žmonės galėtų ateiti ir sušilti. Ryte sužinojome, kad jau viskas, veiksmai prasidėjo.“
Vienybė težydi
Kalbant apie renginius simbolinėje Vienybės aikštėje, prisimenant tas pirmąsias rusofašistų įsiveržimo dienas, bandau neišsiduoti, kad galiu apsiverkti. Situaciją šiek tiek lengvina tai, kad, atrodo, panašiai jaučiasi ir pašnekovė.
Būtent šis žodis – vienybė – tapo ir kertine šio pokalbio ašimi. Jau seniai įprasta, kad čia, prie nežinomo kareivio kapo, prie knygnešių, prie amžinosios ugnies, žmonės renkasi sunkiomis akimirkomis. Šalia, kariljono bokšte, pirmąsyk prieš žlungant blogio imperijai iškelta ir trispalvė. Čia pat nugriuvo ir pirmasis V. Lenino paminklas TSRS.
„Muziejaus funkcija ne vien edukacinė, dabar jis ir vienija – ir Vienybės aikštėje, ir pastate. Ir jeigu anksčiau kalbėjome apie tautos vienybę, dabar daug daugiau kalbame apie tautų vienybę. Kovoje už idealus, kuriuos kaip tauta suformulavome prieš 100 metų, kai kūrėme ir valstybę, ir šį muziejų: tai kova už laisvę, kova už demokratiją, kartu prieš blogį“, – sako R. Malinauskienė.
Nuo jūros iki jūros
Šią sparnuotą frazę turbūt yra girdėjęs kiekvienas lietuvis, senas ar jaunas. Nėra turbūt labiau mums įdiegtos tautinės paradigmos nei ši – didžiosios Lietuvos, nuo Baltijos iki Juodosios jūros. O kaip į tai reaguoja ukrainiečiai, patys dabar kovojantys su okupantu?
„Įėjus į didžiąją salę, pasitinka LDK Vytautas. Priešais jį, kitoje pusėje, kabo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemėlapis. Dažnai ukrainiečių grupėms juokauju, kad štai kaip mūsų Vytautas žiūri į savo žemes. Visgi visada humoro forma, todėl jokių neigiamų interpretacijų dėl to nėra kilę. Ukrainiečiai supranta šių istorinių etapų skirtumus“, – tęsia Rita.
Istorikai sutaria, kad LDK valdymo modelis buvo unikalus ir daugiau niekur nesutinkamas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekspansijos sėkmę iš esmės lėmė etninė ir religinė tolerancija tiems, kurie tradiciškai buvo laikomi potencialiais priešais.
Pasiūlymo bendradarbiauti sulaukė greitai
Muziejaus direktorė neslepia, kad pirmųjų pasiūlymų dirbti su Ukrainos kultūros organizacijomis sulaukė praėjus vos porai mėnesių nuo Rusijos invazijos pradžios, puolimui sulėtėjus, atsiradus galimybių išgabenti vertingiausius eksponatus.
„Tankai įvažiavo vasarį, o balandį jau organizavome parodą. Ją reikėjo transportuoti iš Kijevo, buvo paslėpta ir saugoma. Sulaukėme skambučio iš vyriausybės, ministrės pirmininkės patarėjos Gabrielės Židytės. Buvo daug logistinių iššūkių, kai kas net turėjo grįžti į JAV ir tik tuomet pas mus, bet Joninių išvakarėse jau turėjome pirmus eksponatus“, – prisimena VDKM vadovė.
Lietuvių vienybė nesusvyravo: ši paroda tapo pirmąja užpultos Ukrainos ekspozicija už šalies ribų. Vėliau ji keliavo į Rygą. Dabar tuo užsiimama jau gan aktyviai: parodos atidaromos Švedijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje. Ukrainiečiai suvokia savo kultūros svarbą karo metu: reikia ne tik apsaugoti nuo destrukcijos, bet ir kuo plačiau pasakoti apie savo identitetą.
„Nors tai tikrai jiems nėra paprasta ir lengva. Minėtą parodą rengėme su Antrojo pasaulinio karo muziejumi, buvo nelengva net gauti leidimą direktoriui išvykti, nes jis pagal amžių turėjo mobilizuotis. Stringa ir kiti procesai: labai sunku susiderinti aprašymus, katalogus, nes jie dažnai neturi interneto.“
Iššūkių kelia ir logistika, ir draudimas: visame pasaulyje neatsiranda draudimo įmonės, kuri sutiktų apdrausti kitos į VDKM turinčios atvykti ukrainiečių ekspozicijos transportavimą, nors tai yra būtina bene kiekvienos organizuojamos parodos sąlyga. Ką daryti tuomet? Čia bendrą interesą ir sprendimą randa muziejai ir diplomatai dirbdami kartu.
Ar muziejuje kalbama tik apie karą?
Karas – baisus dalykas, apie kurį kalbėti nelengva. Sunku rasti formų, kaip perteikti tai, kas yra skausminga, jautru ir brutalu. Visgi pašnekovė mane pataiso: „Kai muziejų po Nepriklausomybės kovų kūrė Vladas Nagevičius, buvo aktualu kalbėti apie valstybingumą. XXI a. tai išlieka svarbu, bet muziejus, kaip ir bet kas kitas, turi prisitaikyti prie kintančio konteksto.“
Karo grėsmė dabar pulsuoja labai aiškiai. Nerimas yra padidėjęs, todėl ir žmonių susidomėjimas jaučiamas: tik dabar aktualu ne tik sužinoti, kaip mes tą laisvę iškovojome, kokia yra mūsų karybos istorija, bet ir kas tas karas išvis yra. Rita pabrėžia, kad kova už laisvę niekada nesibaigia, tik keičia formas, todėl ir muziejaus pasakojimas keičiasi.
„Muziejus dabar aiškiau nei bet kada primena: reikia ugdyti viltį. Mes nesame pralaimėjusi tauta. Jeigu suklupome, turime vėl prisikelti ir eiti. Jeigu baigėsi ginkluotas pasipriešinimas, gerai, einam į virtuves, einam į rūsius, spausdinam atsišaukimus, rengiam susirinkimus. Svarbu prisiminti, kad vilties būti laisvam nesunaikinsi“, – baigiant pokalbį įkvepiančiai sako Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorė Rita Malinauskienė.
