Pačioje 1919 m. vasaros pabaigoje įvykdyta Zarasų operacija išlaisvino Lietuvos teritoriją nuo gaisrų pašvaistes žiebiančios ir apiplėštų gyventojų ašaras liejančios bolševikų prievartos. Darbas toli gražu dar nebuvo baigtas – kovos tęsėsi Dauguvos fronte. Įsibėgėjus rudeniui, priešingoje Lietuvos pusėje pradėjo telktis naujos grėsmės debesys.
Už savo nepriklausomybę kovojančią naują respubliką užpuolė priešas, kurio garsiai skelbiami tikslai tarsi turėjo kaip tik padėti Lietuvai užbaigti kovas prieš raudonarmiečius. Ir viena, ir kita pusė kaip ir kovėsi su tuo pačiu priešu, bet įsibrovėliams vadovaujantis Pavelas Bermontas-Avalovas tikrai negalėjo įsivaizduoti vėl prisikelsiančios Rusijos imperijos be tiek metų joje vargusios Lietuvos. Sunku pasakyti ar jo vadovaujami kariai tikrai matė tokią viziją – panašu, kad aiškiausiai jie regėjo galimybes plėšti, prievartauti ir nevaržomai siautėti. Neva ką tik bolševikų nuverstą monarchiją Rusijoje siekiantys atkurti bermontininkai vis giliau skverbėsi į Lietuvos žemes.
Be didesnio pasipriešinimo stumdami negausius Lietuvos kariuomenės dalinius į rytus, plėšikai galiausiai užėmė ir Radviliškio geležinkelio stotį. O tai jau buvo nepertraukiamai pradėjęs skambėti pavojaus signalas, kadangi nutrūko susisiekimas tarp sostinės Kauno ir bolševikų fronte veikusios likusios Lietuvos kariuomenės. Kaip ir užpuolus bolševikams, taip ir dabar teko sutelkti jėgas naujame fronte. Pirmuoju atveju visiškai nepatyrusiai ir pirmuosius žingsnius žengiančiai Lietuvos kariuomenei kritiškai svarbią pagalbą teikė saksų savanoriai. O štai prieš bermontininkus pasitelkti šios reikšmingos jėgos nebegalėjome. Visų pirma – jie jau buvo palikę Lietuvą, o antra, ir dar svarbiau, šis konfliktas pablogino Lietuvos ir Vokietijos santykius, kadangi didelę dalį bermontininkų sudarė vokiečių savanoriai. Kaip matysime, kovų prieš Raudonąją armiją užgrūdintiems lietuvių kariams papildomos pagalbos jau nebereikėjo.
Bermontininkams išvyti buvo paruošta Šiaulių operacija, o šiandien, 105-ųjų metinių proga, minime kertinį šio žygdarbio momentą – Radviliškio kautynes. Mūriniuose miesto pastatuose, kapinėse ir vėjo malūne įsitvirtinusi ir gausiai ginkluota 600–800 priešų įgula pirmosios dienos lietuvių puolimą gana nesunkiai atmušė. Ne vieną gyvybiškai svarbų mūšį jau prieš tai laimėjusi Lietuvos kariuomenė nepanikavo ir sutelkusi dar didesnes ir labiau patyrusias pajėgas galiausiai užėmė Radviliškį, o bermontininkai pasileido bėgti, jaunai Lietuvos kariuomenei palikdami itin reikalingą ir gausų karo grobį. Tik Antantės karinės kontrolės komisijos viršininko Henrio Alberto Niselio įsikišimas sustabdė lietuvių puolimą.
Taigi, kas gi buvo tie bermontininkai? Apibendrinant šį tekstą, ko gero galime juos įvardinti kaip bendrą suverbuotų rusų belaisvių ir vokiečių kariuomenę, neva siekiančią atkurti monarchistinę Rusiją, bet iš tikrųjų avantiūriškai plėšiančią vietos gyventojus.
O dar tiksliau pacituoti šių kovų dalyvio viršilos Antano Šukio bermontininkų vertinimą: „Galų gale mums visai nesvarbu, kas jie tokie. Mes gerai žinojome, kad jie yra Lietuvos priešai, ir kad prireikus, turėsime su jais kovoti.“ Kovoti su jais prireikė ir ta kova buvo pergalinga, o jos ryškiausiu simboliu tapo Radviliškio kautynės.
