Lapkričio 18-19 d. – ilgai laukta spektaklio „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ premjera Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje. Tai debiutiniu spektakliu Sakartvele pripažinimą pelniusios režisierės Nino Maglakelidze pastatymas pagal šiuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypaevo pjesę. Personažus komedijoje įkūnys aktoriai: Goda Petkutė, Sigitas Šidlauskas ir Dainius Svobonas.
2012 m. parašytos ir plačiai statomos pjesės siužetas iš pirmo žvilgsnio primena detektyvinę istoriją – vyras, žmona ir judviejų šeimos draugas mėgina išsiaiškinti, kur pirmadienio vakarą buvo jų bičiulis Markusas. Kiekvienas tvirtina, kad jis buvo su juo, turi akivaizdžių įrodymų ir liudininkų. Kiekvienas stengiasi įtikinti kitus, kad tiesa yra jo pusėje. Kiekvienu iš jų galima patikėti, tačiau Markusas negalėjo būti keliose vietose vienu metu, tad kur gi jis iš tiesų buvo?
Režisierė N. Maglakelidze teigia, kad ši I. Vyrypaevo pjesė yra apie mokėjimą priimti kito nuomonę. „Trys veikėjai ginčijasi pas ką buvo jų draugas Markusas, bet tai daug bendresnis, platesnis ginčas, – vienas žmogus nori priversti kitą asmenį gyventi pagal jo nustatytas taisykles, neva, jis turi vadovautis kito požiūriu į pasaulį. Mes galime komfortiškai gyventi tik tuomet, kai priimsime vieni kitus tokius, kokie esame. Žmogus turi teisę rinktis, kokiame pasaulyje gyventi, kaip rengtis, ką mylėti, ką jausti“, – sakė N. Maglakelidze. Pjesės herojai dažnai kartoja frazę: „vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“, ji – tarsi kodas. Režisierės nuomone ir frazė, ir pavadinimas slepia įsitikinimą, kad praeitis anksčiau ar vėliau mus vis tiek pasiveja. Tačiau, pasak menininkės, tai nieko bendro su blogiu, baime.
Spektaklio veikėjai – tai žmonės, kurie neatskiria priežasties nuo pasekmės, tekstu deklaruoja, kad yra pavargę iki nebegalėjimo, net nesugeba išsirinkti tinkamo prezidento.
Aktorė Goda Petkutė, įkūnijanti Saros personažą, mano, kad ši pjesė yra apie vienatvę. „Labai vieniši žmonės ieško tam tikrų formų, už ko galėtų pasislėpti. Šiuo atveju tai yra detektyvas, istorija apie Markusą. Tas detektyvas vėliau įtraukia pačius veikėjus, priveda iki tam tikrų absurdo situacijų. Iš pat pradžių tai atrodo kiek juokinga, bet vėliau viskas įgauna smarkų pagreitį, personažas tam tikrose situacijose yra priverstas atsiverti, nes nebeturi kitos išeities. Veikėjai bandydami pasislėpti, pabėgt nuo savęs, apsuka ratą ir vėl grįžta į save, tokius, kokie jie yra iš tikrųjų.“
Scenos partneris aktorius S. Šidlauskas antrina kolegei: „Spektaklio veikėjai – tai žmonės, kurie neatskiria priežasties nuo pasekmės, tekstu deklaruoja, kad yra pavargę iki nebegalėjimo, net nesugeba išsirinkti tinkamo prezidento. Spektaklis ir veikėjai rezonuoja su tais, kurie ir šiandien vaikšto Laisvės alėjoje, nes šie personažai – šiuolaikiniai žmonės, panašūs į mus pačius.“
Pirmas įspūdis, kuris pasitiks publiką – stipri vaidyba ir aktorių ansambliškumas. Pasak G. Petkutės, darbas su I. Vyrypaevo pjese yra ne tik laisvė, malonumas, bet ir didelis iššūkis: „Vaidybine prasme labai daug dinamikos, turi „šokinėti“ tarp emocijų. Tai man yra iššūkis, bet tuo pačiu įdomu, kaip gerai galiu įkūnyti Saros personažą.“
Nino Maglakelidze profesinius įgūdžius įgavo Rusijoje, – 2017 m. baigė Rusijos valstybinį scenos menų institutą Sankt Peterburge, metus šiame mieste dirbo aktore. Prieš keletą metų persikėlė į Sakartvelą ir sėkmingai kuria ten. Kutaisio miesto Lado Meskhishvili teatre pastatytas spektaklis pagal Geraldo Sibleyro pjesę „Vėjas topolių viršūnėse“ pelnė teatro bendruomenės, žiūrovų ir kritikų pripažinimą – kūrinys paskelbtas geriausiu 2020 metų Sakartvelo sezono spektakliu. Taip pat Nino Maglakelidze pastatė spektaklį H. Ch. Anderseno pasakos „Bjaurusis ančiukas“ motyvais Kutaisio lėlių teatre, I. Vyrypaevo „Vasaros vapsvos gelia mus netgi lapkritį“ Poti miesto dramos teatre šią vasarą. Nino Maglakelidze taip pat yra ir scenografijos bei kostiumų dailininkė, muzikinio apipavidalinimo autorė.
Spektaklis rodomas 2021 lapkričio 18, 19 (išparduota) ir gruodžio 30 d. (bilietai) Ilgojoje salėje.
