„Daug menininkų kuria iš kančios, bet man geriausia terpė kurti – būnant laimingai“, – pasakoja jaunosios kartos šokėja, choreografė Gabrielle Emily Aidulis. Pirmuosius šokio žingsnelius ji žengė šokio teatre „Aura“, vėliau studijavo ArtEZ menų universitete Olandijoje, o visai neseniai su nauju projektu grįžo į Lietuvą. Apie iš judesio gimusią spektaklio idėją, Olandijos ir Lietuvos skirtumus, bei laukiamą susitikimą su žiūrovais Gabrielle Emily Aidulis pasakoja prieš savo, kaip choreografės debiutą – šokio spektaklį „kailis“.
– Gabrielle, ar prisimeni tą momentą, kai šokis atsirado tavo gyvenime? O gal šokai visuomet – tiek, kiek save prisimeni?
– Neprisimenu pirmosios su šokiu susijusios akimirkos, nes atrodo, kad šokis mano gyvenime buvo visada. Mama pastebėjo, kad vis judu ir mane visai mažą, vos trejų metų, nuvedė į šokius. Buvau kiek per maža, tad pradžioje nuėjau į teatro mokyklėlę, o po metų grįžau į baletą. Norėjau ten būti, niekuomet nesijaučiau verčiama kažką daryti.
Jau vėliau, paauglystėje, mokiausi „M studijoje“ Kaune, kur sutikau daug stiprių šiuolaikinio ir gatvės šokių mokytojų. Tai buvo erdvė, kurioje patyriau tikrą aukso amžių.
Man atrodo, kad šokis, judesys visuomet yra manyje. Tai tam tikra profesinė liga – mes, šokėjai, turime pastabesnę akį judesiams – ar tai būtų žmonių judėjimas gatvėje, ar įdomi žmogaus eisena.
– Šokio studijas baigei Olandijoje. Ką tau davė ši patirtis? Ar Olandijos šokio laukas stipriai skiriasi nuo Lietuvos?
– Jau anksti žinojau, kad norėsiu studijuoti užsienyje, o mokykloje, šokant Kauno šokio teatre „Aura“, AetEZ universitetą Olandijoje pasiūlė kolega. Pabandžiau įstoti ir man pavyko. Tai buvo neįkainojama patirtis, labai geri mano gyvenimo metai. Kurį laiką jaučiausi lyg šokio stovykloje – mokydamasi galėjau šokti visą dieną, į treniruotes investuoti visą savo laiką.
Olandijos šokio laukas kitoks. Tai, kaip menininkai kuria, kokias tematikas liečia, daug priklauso nuo ekonominės ir socialinės situacijos šalyje. Man atrodo, kad Lietuvoje realizuoti idėją daug sunkiau, todėl dauguma menininkų kuria iš didelės vidinės jėgos ir nuoširdaus noro kažką pasakyti. Lietuvoje jaučiu didesnį kūrybinį svorį – juk tam, kad kūrinys išvystų dienos šviesą, reikia gerokai daugiau pastangų.
Lietuvos šokio bendruomenė nedidelė, glaudi. Į ją įsilieju pamažu – juk aštuonerius metus gyvenau užsienyje. Sutinku jaunų kūrėjų, ieškančių savo vietos – matau daug potencialo ir stebiu šokio lauko plėtrą. Tikiuosi, kad palaikysime vieni kitus, nes tai labai svarbu. Gyvename mažoje šalyje, todėl reikia duoti vieni kitiems daugiau progų suklysti ir pabandyti iš naujo.
– Tavo kelyje – ne tik baletas ir šiuolaikinis šokis, bet ir gatvės šokis. Ką jame randi?
– Gatvės šokyje mane traukia šokio džiaugsmas, galimybė pernelyg daug neanalizuoti. Tai socialus šokis, kuriantis bendruomenę, todėl šoki, nes tai daryti gera. Gatvės šokis man primena, dėl ko pradėjau šokti ir kodėl tai tebedarau. Šiuolaikiniame šokyje daug kalbama apie meninę vertę, temas, kurias norime iškomunikuoti, tačiau kartais pamirštame pamatinę šokio vertybę – kaip žmonija, šokame, nes norime būti kartu, nes tai darydami jaučiamės laimingi.
– Esi jauna kūrėja – kaip ieškai savo balso, kokiomis temomis nori šnekėti?
Sąmoningai neieškau autentiškumo, tikiuosi, kad jis atsiras natūraliai. Visas fizinis pasiruošimas įsirašo į kūną, taip pat ir skirtingi stiliai – gatvės šokis, šiuolaikinis šokis, baletas. Man geriausia terpė kurti – būnant laimingai. Daug menininkų kuria iš kančios – pritariu, kad sudėtingi išgyvenimai gali padiktuoti svarbių temų, bet kai esu geroje būsenoje, jas analizuoti man lengviau. Manau, kad prasta dvasinė būsena – trikdis, o meną galima kurti ir jaučiantis gerai.
Kaip kūrėja dar ieškau savo balso. Žaviuosi žmonėmis, kurie stato politinius spektaklius, gali visuomenę apšviesti šiandien aktualiomis ir reikalingomis temomis. Kaip bebūtų, tikiu, kad kurti reikia temomis, kurias jauti, o ne temomis, kurios šiuo metu madingos.
– Papasakok apie „kailio“ idėją. Ką reiškia pats spektaklio pavadinimas?
– Universitete vysčiau meninį tyrimą, kuriame kalbėjau apie tai, kaip judesys gali būti idėjų šaltinis. Per pasikartojantį judesį norėjau atrasti metodą, kaip kurti spektaklius. Todėl „kailis“ – unikalus savo forma kūrinys. Šokio spektaklis prasidėjo ne nuo idėjos, o nuo judesio. Tai atvirkštinis procesas daugeliui šokio pasirodymų. Bet man įdomu, ką gali pasakyti mano kūnas, kokie vaizdiniai ir tematikos gali kilti iš judesių. Vengiu žiūrovams teigti, ką jie turi pamatyti, nes šokis – abstraktus menas. Žinau, kad nenoriu tik gražios choreografijos – siekiu stebėti, ką judesys atneša, nusikelti į meditatyvinę pasirodymo pusę. Paleidžiu reikšmę ir jos ieškoti savais būdais kviečiu kiekvieną. Spektaklis nesiūlo atsakymų. Greičiau – būti, stebėti, įsiklausyti. Ir galbūt prisiminti tai, ką kūnas visada žinojo.
Spektaklio pavadinimas keitėsi, pradžioje jis buvo angliškas. Norėjau abstraktaus, bet tikslaus pavadinimo. Kailio idėja, kurią padiktavo kolegės įžvalgos, man labai patiko. Gerai žinomi posakiai „Nertis iš kailio“, „Jaučiuosi savame kailyje“ tampa spektaklio „kailis“ ašimi. Beje, žodis „kailis“ savyje neša ir tam tikrą gyvūniškumą, kalba apie instinktą.
– Kaip vyksta pats kūrybinis procesas?
– Neslėpsiu, kad jaudinuosi. Dirbti vienai sudėtinga, todėl pasikviečiau didesnę komandą – prie spektaklio atsiradimo ir sklaidos prisideda trupė „Nuepiko“, o šokėjas Carlo Bibiano man padeda studijoje. Prie projekto prisijungė ir muziką spektakliui kuria grupės „Akli“ narys, kompozitorius Kristijonas Valančius. Norėjau žmogaus, kuris niekada nedirbo su teatru, kad galėtume paeksperimentuoti su spektaklio muzika, pažvelgti į tai iš kiek kitokios perspektyvos. Priėmiau netradicinį sprendimą ir prie muzikos kūrimo prisidėti pakviečiau ir kitą kompozitorių – Guillem Gongora Moral, su kuriuo dirbti yra tekę jau anksčiau.
– „kailis“ – pirmasis tavo spektaklis. Koks jausmas savo kūryba pasidalinti su žiūrovais?
– Labai sumišusios emocijos. Šokti kitų darbuose lengviau, juk atsakomybę jauti tik atlikime. Solo darbas, kai esi ir choreografė, ir atlikėja, daug jautresnis, jaučiu daugiau nepasitikėjimo. Kaip šokėja iš savęs atiduodu viską, todėl kartais atrodo, kad jei žmonėms nepatiks spektaklis, nepatiksiu ir aš. Daug menininkų tapatina save su savo kūriniais, bet aš stengiuosi apie tai negalvoti. Žinau, kad nors mano kūrinys atėjo iš manęs, tai nėra aš.
Jautru rodyti kūrinį Lietuvoje, nes pasidalinsiu savo kūryba su žmonėmis, kurių nuomonė nuoširdžiai rūpi. Norėčiau, kad žiūrovai bent trumpam užsimirštų apie kasdienybę ir pasinertų į judesio kelionę kartu su manimi. Jei bent keletas žmonių taip pasijaus, būsiu labai laiminga. Pirmi bandymai visuomet slidūs, tačiau atneša labai daug suvokimo apie tai, ką kuriu ir mąstau.
– Dėkoju už pokalbį.
Spektaklį „kailis“ žiūrovai galės pamatyti gegužės 21 d. Krakių kultūros centre, gegužės 22 d. Kauno miesto kameriniame teatre ir gegužės 23 d. Vilniaus Menų spaustuvėje.
Spektaklio sklaidą Lietuvoje finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
