Žurnalų archyvas

Premjera Kauno miesto kameriniame teatre: atstumo ir ryšio paieškos šokio dialoge

5 sausio, 2022, Kauno miesto kamerinio teatro inf. | Kaunas 2022, Naujienos

Atstumas ir ryšys – tik iš pirmo žvilgsnio skirtingi dalykai, iš tiesų nepaliaujamai pildantys vienas kitą. Tuo įsitikinę šokio trupės „Nuepiko“ nariai Arūnas Mozūraitis ir Adrian Carlo Bibiano. Savo naujausiame, drauge su Kauno miesto kameriniu teatru sukurtame spektaklyje „Pakankamas atstumas“ per asmenines istorijas bei patirtis jie nagrinėja žmogaus prigimties priklausomybę nuo jį supančios aplinkos ir kitų žmonių. 

 Karolinos Latvytės Bibiano nuotr.

Spektaklio tarptautinė premjera sausio 16 d. įvyks Rygoje, Gertrūdos gatvės teatre, o Lietuvos žiūrovai ją galės išvysti sausio 20 ir 21 d. Kauno miesto kameriniame teatre.

Pripažinimą ir žiūrovų simpatijas jau spėję pelnyti jauni kūrėjai į bendrą kūrybinį darbą leidosi pirmąsyk. „Pakankamas atstumas“ tapo pirmuoju Arūno darbo prisijungus prie „Nuepiko“ – dabar jau penkių vyrų šokėjų kompanijos, kuri pastaraisiais metais iškilo kaip vienas drąsiausių ir įdomiausių šiuolaikinio šokio reiškinių Lietuvoje.

Anot kūrėjų, mintis apie bendrą darbą juos lydėjo nuo pirmųjų pažinties dienų, o postūmiu šią mintį paversti realybe tapo Kauno miesto kamerinio teatro organizuojamas jaunimo teatro festivalis „Išeities taškas“, kuriame Arūno ir Adrian Carlo šokio kūrinio eskizas tapo laimėtoju. Dabar eskizas virto spektakliu – Kauno miesto kamerinio teatro kartu su „Kaunas 2022“ vykdomos Jaunųjų prodiuserių ugdymo programos dalimi.

Eskizo pristatymas festivalyje „Išeities taškas“. Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

A.Mozūraitis ir A. C. Bibiano pasakoja, kad atstumo tema buvo padiktuota jau pačių kūrinio atsiradimo aplinkybių – dalyvauti festivalyje su nauju darbu šokėjų ir choreografų duetas apsisprendė būdami skirtinguose pasaulio kraštuose, o idėjomis dalinosi bendraudami virtualiai.

„Atstumas, kaip idėja, mudu domino jau kurį laiką – dėl dabartinės situacijos pasaulyje ši tema yra persmelkusi daugybę pastaraisiais metais sukurtų pastatymų. Norėjosi permąstyti atstumą ir santykyje su šokiu. Kadangi pamatę kvietimą dalyvauti festivalyje su Adrian Carlo buvome skirtingose šalyse, porą dienų per nuotolį keitėmės idėjomis, atskirai surašėme individualias mintis ir sumetėme į bendrą katilą. Tai išgrynino mūsų idėjų bendrumus – iš jų išplaukė vieninga tema, kuria abu norėjome kurti“, – pasakoja A. Mozūraitis.

Laikymasis vienam kito savyje turi daug grožio ir, čia pat, liūdesio.

Kurdami pasirodymą šokio menininkai atsirėmė į dialogo idėją, kuriai perteikti scenoje pasitelkiama virvė, tampanti kone pilnaverčiu trečiuoju pasirodymo nariu.

„Pokalbis – tarytum kanalas, kuriuo įvyksta apsikeitimas tarp besikalbančiųjų. Ieškojome, kaip šią idėją perteikti fiziniu objektu, ir juo tapo virvė. Mums reikėjo kažko elastingo, ko nors, kas turėtų atsaką, reakciją į judesį tarsi į pokalbį: tu trukteli, aš jaučiu tempimą, tu tari žodį, aš reaguoju. O jei reaguoju – vadinasi, klausausi“, – sako A. C. Bibiano.

Anot A. C. Bibiano, „Pakankamas atstumas“ paremtas ir svarstymu apie žmonių sambūvį, mintimi, jog vienas niekada nėra pilnas be kito, be supančios visumos.

„Absoliutus savarankiškumas neegzistuoja – tam, kad būtume savarankiški, mums reikalinga aplinkos pagalba, galimybė bendrauti ir dalintis. Nesvarbu, koks tavo statusas visuomenėje, iš kur ir koks esi, visuomet atsiremsi į esminį klausimą: kaip apčiuopti atstumą tarp savęs ir kitų žmonių? Juk tik suvokdamas, kaip arti ar toli esi nuo kito, gebėsi iš tiesų su tuo žmogumi būti, suvokti ir kurti ryšį“, – teigia kūrėjas.

 Karolinos Latvytės Bibiano nuotr.


„Pakankamas atstumas“ tyrinėja ne tik bendražmogišką įtampą, atsirandančią keičiantis atstumui ir pulsuojant ryšiui tarp žmonių – kūrinyje taip pat nugulė asmeninės menininkų dueto patirtys. A. Mozūraitis atskleidžia, jog šokio spektaklyje nagrinėjamos temos jam yra glaudžiai susijusios laikotarpiu, nugyventu už Lietuvos ribų.

„Šis spektaklis man siejasi su praeitimi, ypatingai – su savo vietos pojūčiu ir, žinoma, jau minėta atstumo idėja. Ilgus metus gyvenau užsienyje ir turėjau gausybę su ten buvusiais žmonėmis sukurtų ryšių, kurie, sugrįžus į Lietuvą, pradėjo eižėti ar visai nutrūko.

Vienoje pasirodymo dalyje aš visas stipriai apsivynioju virve – tai man simbolizuoja prisirišimą prie žmonių ir vietų, ir taip, kaip išsilaisvinu iš virvės, aš ir gyvenime kaip palengva paleidžiu savo prisirišimus. Suvokiu, kad žmonės, kuriuos turėjau palikti tam, kad grįžčiau čia, vis dar tebėra mano gyvenime, tik atstumas tarp mūsų pasikeitė. Jie niekur nedingo – jei būsiu pasimetęs, paklydęs savo mintyse ir siekiuose, tikiu, šie žmonės viena ar kita forma sugrįš ir priartės prie manęs, nes rūpime vieni kitiems“, – svarsto Jungtinėje Karalystėje ir Švedijoje dalį gyvenimo praleidęs šokėjas.

Tuo tarpu Kanadoje gimęs ir Meksikoje užaugęs Adrian Carlo Bibiano, gyvenimą kuriantis Lietuvoje, kūrinyje regi ir savo vaikystės atspindį: augdamas būsimasis šokėjas su šeima dažnai keitė gyvenamąją vietą, tad neatrado nė vienos, kurią galėtų pavadinti tikraisiais namais.

„Jei Arūnas daugiausiai savęs atranda scenoje, kurioje jis visut visutėlis įsipainiojęs į virvę, tai man labiausiai rezonuoja akimirkos, kuomet aš telaikau ją rankoje. Mano santykis su prisirišimu – dar kitoks: ilgą laiką buvau klajoklis ir niekuomet neapčiuopiau, ką gi reiškia turėti namus kaip vietą. Man namai buvo žmonės – tie, su kuriais sukūriau ryšį, su kuriais nuoširdžiai dalinomės savo patirtimis ir mintimis. Priešingai, nei daugeliui, namai man nėra vieta žemėlapyje“, – sako menininkas.

Tarpusavio ryšio, kaip žmogiškosios būties pagrindo, idėja scenoje skleidžiasi judesiu: abu šokėjai tarpusavyje ir virvės pagalba kuria dinamiką, kurioje kiekvienas veiksmo dalyvis būtinas tam, kad veiksmas pavyktų. „Daugybės judesių scenoje negalėčiau atlikti be Adrian Carlo pagalbos ar be virvės, o dalies – be jų abiejų. Laikymasis vienam kito – žinoma, ne tik fizine, bet ir metaforine prasme, – savyje turi daug grožio ir, čia pat, liūdesio. Mažos ryšio akimirkos sugrąžina prisiminimus ir drauge atkuria saugumą“, – kalba A. Mozūraitis.

Eskizo pristatymas festivalyje „Išeities taškas“. Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

„Pakankamas atstumas“ – dviejų kūnų ir dviejų asmenybių dialogas apie tai, kas verčia nepaliaujamai suktis visą mūsų socialinį pasaulį: ryšį ir atsiribojimą, priklausomybę ir išsilaisvinimą, visa apimantį dualumą, kuriame ryšys neįmanomas be atstumo, o atstumas gimsta ryšyje. Šokio spektaklis žiūrovus kviečia į savirefleksijos erdvę, nepiršdamas atsakymų ir keldamas klausimą, kaip didžiulio socialinio triukšmo bei skubos laike išlaikyti mus ir mūsų santykius kuriantį, auginantį, o ne griaunantį atstumą.

Bilietai į premjerą Kauno miesto kameriniame teatre

This error message is only visible to WordPress admins
There has been a problem with your Instagram Feed.