Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje iki balandžio 7 d. veikianti „DermArs“ gildijos kūrybinių odos objektų paroda „Gyvenimas meno formose“ kviečia geriau pažinti šią retą meno šaką. Aplankiusi parodą supratau, kad iki šiol gerai nesuvokiau, kas gali gimti dirbant su oda. Gana nedidelėje erdvėje įrengta paroda stebina ne tik spalvų bei tekstūrų įvairove, bet ir įvairiausiomis formomis – nuo tradicinių knygrišybos kūrinių iki kaukių, rėmų, miniatiūrų, skulptūrinių objektų, reljefų.
Straipsnio herojės, „DermArs“ gildijos narės Lolita Grabauskienė, Relita Mielė, Gražina Kuprevičienė, Ramutė Toliušytė. Arvydo Čiukšio nuotr.
Vaikštinėjant po parodą ir bendraujant su menininkėms Gražina Kuprevičiene, Relita Miele, Ramute Toliušyte ir Lolita Grabauskiene, nesunku pastebėti jų nuoširdų atsidavimą odos menui. Į šią sritį pašnekoves atvedė skirtingi keliai, dažnai – atsitiktinumas, sužavėjo tai, kad odos menas atrodė paslaptingas.
„Oda yra plastiška, šilta ir suteikia daugybę galimybių. Ne veltui mes mokėmės ir tapybos, ir grafikos, ir skulptūros – visa tai yra odoje“, – aiškino G. Kuprevičienė, o jos mintims antrino R. Toliušytė: „Visos šios šakos galimybės dar neišnaudotos ir nežinomos. Kuo ilgiau dirbi su oda, tuo labiau ją supranti. Tai medžiaga, su kuria gali padaryti labai skirtingų dalykų: nuo dizaino, juvelyrikos iki odos objektų ir knygrišybos.“ Kalbantis apie odos panaudojimą menuose, autorės atkreipė dėmesį ir į etiškumo klausimą. Ekspozicijos kuratorė ir parodos menininkė L. Grabauskienė pabrėžė, kad, jos manymu, nors pati yra vegetarė, odos panaudojimas yra ne mirties, o gyvenimo pratęsimo būdas: „Kai mėsa jau yra valgoma, negi išmesi odą? Meno kūrimas iš jos tampa gyvūnėlių žūties įprasminimu, suteikia jiems antrą gyvenimą.“
Autorės prisimena, kad metams bėgant odos apdirbimo technikos keitėsi, atsirado vis daugiau galimybių bei medžiagų. „Kai sovietmečiu gaudavai odos gabaliuką, tiesiog drebėdavai, o dabar gali nueiti pasirinkti ir nusipirkti norimą“, – sakė G. Kuprevičienė.
Menininkės pasakojo, kad darbo su oda pagrindus gavo tuometiniame Stepo Žuko dailės technikume (dabar rūmuose veikia Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas), o vėliau mokslus tęsė Estijos valstybiniame universitete (dabar – Talino dailės akademija), iš kurio parsivežė reljefo raižymo įgūdžių. Jau nepriklausomybės metais dalis gildijos narių žinių sėmėsi Vokietijoje iš odos meno meistro Rene Berendso. Po šios programos į Lietuvą atkeliavo naujas augalinio odos išdirbimo be chromo druskų metodas. Tokio metodo principas – karštame vandenyje išmirkius odą, išleidžiamas oras, tad ji tampa kaip plastilinas, leidžiasi įvairiai formuojama. O džiovinant oda sukietėja, tampa kaip medis, įgauna skulptūrinę formą. Tiesa, tai tik viena iš daugelio darbo su oda technikų.
„DermArs“ narės mini, kad kuriant norisi eksperimentuoti, išbandyti ką nors naujo, o tarp daugybės apdirbimo metodų išskiria batiką, raižymą, graviravimą, spaudimą su linoleumu, klišes, tapymą, kalinėjimą, papjė mašė, formavimą karštu būdu bei odos dulkėmis. „Mėgstu jungti skirtingas medžiagas, pavyzdžiui, odą su keramika, medžiu, metalu. Stengiuosi vengti lygių paviršių, mane traukia tekstūros, iškilimai, reljefai. Kuo ilgiau odą kankini, apdirbinėji, raitai, susuki ir vėl tiesini, tuo daugiau atrandi galimybių sukurti šį tą naujo“, – aiškino R. Toliušytė, o jos mintis pratęsė L. Grabauskienė: „Oda reikalauja daug rankų darbo, tad norėdama sukurti ką nors gražaus, turi ją ilgiau paglostyti.“
Parodoje dalyvaujantys devyni autoriai iš Kauno yra aktyvūs Lietuvos dailininkų sąjungos Odos sekcijos nariai. Eksponuojami jų darbai pasižymi stilių, technikų ir idėjų įvairove. Anot L. Grabauskienės, čia surinkti kūriniai siekia parodyti autorių mąstymo galimybes, atskleisti jų įvairiapusiškumą ir pristatyti gildijos bendrą kelią: „Sukūrėme „DermArs“ gildiją, kad neleistume vieni kitiems užsnūsti. Matydami kolegų darbus, aktyvų dalyvavimą parodose, jaučiamės motyvuoti kurti patys.“ Iš čia galima atsekti ir poetiško parodos pavadinimo „Gyvenimas meno formose“ kilmę: „Kūryba, laisvalaikis kartu, visas bendravimas ir momentai, kai save realizuojame, yra tarsi mūsų menininkų grupės gyvenimo atspindys. Vieni kitus palaikome ir įkvepiame. Kūrybiškai gyvename ir augame drauge, o tai vizualiai atsiskleidžia parodose“, – aiškino kuratorė.
Gražina Kuprevičienė. Nustebimas. 1988 m.
Įprastai odos menininkai specialiai ruošia naujus darbus planuojamoms ekspozicijoms iš anksto numatyta tema. Gildijos nariai yra kūrę parodoms, kurias vienijo tokios temos kaip muzika, baltų simbolika, ekologija ir žmogaus gamtoje palikti ženklai, Čijunė Sugihara, Kauno meno mokyklos šimtmetis. Ši paroda kiek kitokia – joje eksponuojami tiek seni, tiek nauji meno objektai, labiau siekiant pristatyti individualius menininkus, o ne išpildyti vieną temą. Ekspozicijos autoriai patys nusprendė, kokiais kūriniais nori prisistatyti. Paklausus, kodėl būtent šie darbai atsidūrė parodoje, R. Mielė pasakojo norėjusi parodyti įsimintiniausius ir iš jų sukurti bendrą kompoziciją: „Kadangi visi esame sukūrę įvairiausių darbų skirtingomis temomis, renkantis kūrinius siekiau, kad atsiskleistų mano kaip menininkės braižas.“
Pagrindinis šios parodos tikslas – populiarinti odos meną, nes lengvai prieinamos informacijos apie jį nėra daug. „Siekiame, kad žmonės pamatytų, pasidomėtų, atkreiptų dėmesį, kad atsirastų norinčių studijuoti odos meną, šioje srityje dirbti. Ši paroda yra išimtinai odininkų, tačiau dažnai kviečiame darbus kartu eksponuoti ir kitų šakų menininkus, kurie nori įkomponuoti šią medžiagą į savo kūrybą“, – aiškino L. Grabauskienė.
Nors „DermArs“ gildijos nariai dirba aktyviai, palaiko ir skatina vieni kitus, jaunų su oda dirbančių menininkų nėra daug. Norėdama atrasti daugiau žmonių, kurie galėtų įsilieti į šią sritį, parodos kuratorė pradėjo organizuoti ciklą „Artes Corium“ (lot. odos menas), kuriame kviečia įvairius menininkus dalyvauti parodose, veda dirbtuves, kartu ruošia darbus iš odos ir juos eksponuoja. Pašnekovės pabrėžia, kad didelė dalis odos mokslus baigusių jaunų žmonių renkasi tęsti šį darbą dizaino, taikomosios dailės srityje, įgyvendina užsakymus, o ne gilinasi į autorinę kūrybą. Moterys siekia, kad žmonės į darbą su oda žvelgtų kaip į meninį procesą, tokį pat kaip tapyba ar skulptūra.
Pasakojimą apie odos meną arba meną odoje norisi pabaigti parodos autorės ir kuratorės išsakytomis mintimis, manau, puikiai atspindinčiomis pašnekovių požiūrį į darbą su šia medžiaga, norą puoselėti šią meno šaką Lietuvoje: „Kūryba išlaisvina, atpalaiduoja, įkvepia ir vienija. Negalime leisti numirti ligšioliniam įdirbiui, pasimiršti susiformavusioms tradicijoms, kultūrai ir meninėms galimybėms. Mums tai – gyvenimo būdas.“
–
„DermArs“ gildijos kūrybinių odos objektų parodos „Gyvenimas meno formose“ autoriai: Jūratė Armonavičiūtė, Danutė Gajauskienė, Lolita Grabauskienė, Gražina Kuprevičienė, Virginija Ligeikienė, Rasa Mačiulienė, Relita Mielė, Algimantas Šlapikas, Ramutė Toliušytė. Parodos kuratorė: Lolita Grabauskienė.
