Kartais visai to nežinodami Kaune įgyjame antgamtinių galių ir vaikštome ant vandens. Mieste, po gatvėmis, garažų masyvais, biurų pastatais teka ne vienas mažas upelis, galintis atverti naujus urbanistinius pasakojimus. Šių istorijų ieško ir jas pasakoja architektė Rasa Chmieliauskaitė ir menotyrininkas dr. Justinas Kalinauskas – edukacinio-kūrybinio projekto „TẽKA“ sumanytojai ir vykdytojai.
Kūrybinis duetas atlieka upių, pakrančių, vandens tėkmės erdvinius ir kultūrinius tyrimus. Rasa ir Justinas kvestionuoja įprastus aplinkos pažinimo būdus ir drauge kviečia patirti alternatyvias prieigas, susipažinti su kartais, atrodo, taip gerai pažįstama kasdienybe. Kuo kvepia upeliai ir ką galime sužinoti sekdami savo nosimi? Ką galime pamatyti užsimerkę? Šiame interviu apie tai ir apie naująjį „TẽKA“ vasaros sezoną.
Jau kelerius metus dirbate su projektu „TẽKA“. Papasakokit, kokia buvo pradžia?
Justinas: Projektas prasidėjo nuo Nemuno ir Neries pakrančių. Tai buvo reakcija į Vilijampolės naujojo kranto urbanistinę regeneraciją (Piliamiesčio kvartalą) 2015 metais. Jos metu buvo perkasta kranto linija, šiek tiek keičiama Neries vaga, dėl to ir Senamiesčio pusėje pasikeitė vagos kontūras. Krantinės ir šlaitai buvo formuojami tais pačiais sovietiniais tuščiaviduriais koriais. Supratom, kad per 40 metų niekas nepasikeitė – pakrantė vis dar tvarkoma agresyviais ir netvariais metodais. Kartu su Rasa ir Pauliumi Tautvydu Laurinaičiu pradėjom diskutuoti apie tai, kaip miestas vystosi prie upių. Taip dėmesys nukrypo į krantines, Naujamiestį, Karaliaus Mindaugo prospekto krantinę – ji neatrodė humaniška ar patogi. Galvojome, ką galima daryti, kokius metodus ir kultūrines, kūrybines praktikas taikyti, kad į pakrantę įneštume daugiau gyvybės.
Rasa: Tuomet krantinė buvo tvarkoma pasenusiais metodais – nors net nereikėjo išradinėti naujų sprendimų, tik perimti gerąsias, jau patikrintas kitų miestų praktikas, kurių tikrai gausu. Teko eiti į savivaldybę, daryti prezentacijas apie upių tvarkymą, pristatyti pozityvias regeneracijos vizijas. Visgi supratome, kad ne mūsų galioje yra „kietosios“ pertvarkos ir pradėjome ieškoti būdų pasitelkti minkštąją galią – kultūrą.
Justinas: Pradžioje upė, tekantis vanduo nebuvo pagrindinis veiklų objektas. Tada daugiau kalbėjome apie krantą, pakrantę, miestietiškąjį kultūrinį santykį su gamta. Dėmesys upei atsirado vėliau. Nuo 2018 m. daugiau dėmesio pradėjome kreipti į upes ir upelius – tėkmės fenomeną, vandenį, kuris nėra vien kranto reiškinys, domėjomės, kaip vanduo formuoja miestą, jo raidą, miesto rajonų raidą šalia mažųjų upelių, kokias erdves tai kuria. Šiandien mūsų dabartinės veiklos pagrindą sudaro upės ir upeliai. 2018 m. pradėjome vykdyti ekspedicijas Nemuno ir Nevėžio upėmis, o nuo 2019 m. – po Kauno miesto upelius. 2020 m. paleidome tinklalapį www.upynes.lt ir pristatėme virtualią Kauno upelių radinių galeriją.
„TẽKA“ projekto „Upynės“ metu rengiate kultūrines žvalgomąsias ekspedicijas Kauno upeliais. 2020 m. buvo aplankyti šeši upeliai: Girstupis, Veršva, Sėmena, Amalė, Aukštųjų Šančių upelis (be pavadinimo), Svirbė. Pernai kartu su ekspedicijų grupėmis aplankėte šešis vandens telkinius: Veršvos, Girstupio, Sėmenos upelius ir Vilijampolės, Šančių bei Aleksoto pakrantes. Kokius nosiai išskirtinius požymius turi kiekviena iš šių vietų?
Rasa: Dažniausiai upelius „uostydavome“ rudenį, rugsėjo ir spalio mėnesiais. Tuomet labai geras metas keliauti upeliais – ekspedicijų metu neiname krantais, o lipame į upelius, einame jų dugnu, būtent rudenį upeliuose būna mažiausiai vandens. Jei upelyje jaučiame kvapą – tai nėra geras ženklas. Dabar situacija pagerėjusi, bet tie upeliai, kurių ištakos industrinėse teritorijose, pramonės prospektuose, šalia automobilių servisų ir kitų veiklų, dažniausiai pasižymi specifiniu kvapu. Buvo tartum susiformavusi bendra nuomonė, kad upeliai teršiami atliekas leidžiančių gyventojų, tačiau tai beveik išnykę, nes sustiprėjo priežiūra. Visgi pagrindinis teršėjas, manau, yra pramonė – apie tai neretai pasišnekėdavome su vietiniais žmonėmis eidami upeliais. Jie, žinoma, pamatę mus upės vagoje nustebdavo. Konkretaus kvapo kiekvienas upelis neturi, bet jie skleidžia žmogaus ir jo veiklos kvapą – taip Kauno pakraščių kvapai atiteka į Kauno centrą.
Justinas: Dauguma upelių yra mažai pastebimi, vagos tankiai apaugusios lapuočiais ir retas visgi susimąsto, kad už lajos teka upelis, nors šalia stovi pramonės rajonai, daugiabučiai ir vyksta kita veikla. Kadangi tai nuo pašalinių akių gan pasislėpusi teritorija, ji kartais tampa ir patogia zona atsikratyti šiukšlių. Kitur upeliai išvis nematomi – po parkais, skverais yra požeminių vamzdžių, kuriais teka kanalizuoti upeliai. Tarkim, Veršva teka atvirai, leidžiasi kalnu žemyn, tuomet didelį atstumą įveikia po Vilijampolės gatvėmis ir pastatais, kanalizuota vamzdyje. Ten, kur upelis nesivėdina, ten ir kvapų koncentracija didėja. O didžiųjų Kauno upių – Nemuno ir Neries – pakrančių situacija visiškai kitokia – šalia jų lankosi žmonės, aplinka sutvarkyta ir prižiūrima.
Rasa: Išskyrus Jiesią, joks Kauno mažasis upelis neturi atvirų žiočių į didelę upę – visos santakos yra vamzdžiuose. Pavyzdžiui, labai pamėgom Sėmenos upelį – jis toks įvairus, jame galima rasti daug gamtos, bebrų užtvankų, vingių ir tunelių po gatvėmis, savadarbės architektūros elementų ir tiltelių. Visgi paskutinis jo gabalėlis teka po garažais, po gatve ir tada tik išlenda iš vamzdžio. Kitas, Girstupio upelis taip pat buvo kanalizuojamas etapais. Ieškodama informacijos radau prašymą, kuriame garažų bendrija prašo skirti jiems plotą ant upelio ir savo lėšomis žada jį kanalizuoti. Taigi žmonės anksčiau žiūrėjo į upelius kaip į teritorijas, kurias galima panaudoti. Dėl to Girstupis ir teka po garažų masyvais.
Kurie iš jūsų tyrinėtų upelių yra maloniausi uoslei ar kitoms juslėms?
Justinas: Manau, kad Sėmena, būtent ta atkarpa, kuri prasideda nuo Vaidoto gatvės ir tęsiasi palei Vaišvydavos plentą. Upelis gan atviras ir išvalytas, šalia apgenėtas miškas, auga samanos, žemaūgės garšvos, vešli miško paklotė. Važiuojant Vaišvydavos link pro keleivio langą labai gerai galima matyti vingiuojantį upelį – trumpoje distancijoje gausu vingių. Tai labai romantiška vieta, kurioje galima pamatyti išvalytą miestietišką upelį.
Rasa: Labai įdomus ir taip pat romantiškas yra Veršvos upelis. Jis labiausiai kvepia mišku ir nesijaučia, kad jis „miestietiškas“ – atrodo, tartum esi ne mieste, o gamtoje, šalia jo gausu gyvūnų pėdsakų. Yra daug įdomios eksperimentinės architektūros, gyventojai pakrantėse yra iš palečių įsirengę rekreacines salas. Panašiai ir Vilijampolėje, Neries pakrantėje – ten galima rasti vietų, kuriose žmonės pasistatę asmeninius „sostus“ ir privačiai leidžia laiką šalia upės.
Tai buvo mano vaikystės kvapas – asfalto ir šlapios žolės. Dabar miestas kvepia jau kitaip.
Justinas: Manau, įdomiausia ne ten, kur kvapai pozityvūs ar malonūs arba kur visai neužuodžiami, bet ten, kur specifinis, netoksiškas kvapas. Tokia vieta yra Nemuno salos kanalas, jame visada yra savitas kvapas, kuris keičiasi priklausomai nuo sezono. Aromatas formuojasi būtent dėl upės gylio svyravimų. Rugpjūtį Nemuno debitas sumažėjęs, todėl kanale galima braidyti, vanduo pradeda rūgti ir kvapas indikuoja „stovintį“ vandenį. O po vasariškos liūties beveik visada atsiranda malonus žolės kvapas. Nemuno salos kanalas turi savo specifiką, savitą formą, tai nėra Nemunas, bet kitokia Nemuno forma.
Galvoju, galbūt kai kurių upelių slaptumas ir specifinis kvapas prisideda prie to, kad turime mažai paliestų gamtos kampelių pačiame mieste, kad ir Mickevičiaus slėnį?
Rasa: Tai gan optimistiškas požiūris, nes kvapas visgi neateina vienas. Gamta formuoja miestą ir tuo pat metu miestas formuoja gamtą, tad reikia ieškoti būdų, kaip šiuos du dalykus sujungti ir vieną prie kito organiškai priartinti. Svarbu nežvelgti į tai radikaliai – nereikia aplinkos „trinkelizuoti“, tačiau tuo pat metu nevalia gamtos atriboti nuo miesto ir pakrantes padaryti neprieinamas žmonėms. Verta ir reikia ieškoti tvarių būdų, leidžiančių sukurti visiems pasiekiamus taškus prie upelių, kurie būtų dinamiški, leidžiantys upei judėti, o faunai ir florai – gyvuoti.
Ką vandens telkinys suteikia miestui?
Rasa: Miestas, esantis šalia atviro vandens telkinio, visada kvepia visiškai kitaip negu miestas ne prie vandens, o miestas prie tekančios upės – dar kitaip. Miesto mikroklimatas, vanduo ir drėgmė sugeria dulkes. Mes esame dėkingi upei, kad turime slėnį, krantus, tuomet kitaip juda ir vėjai.
Justinas: Šalia upelių ir upių, lyginant su urbanizuota teritorija, visada yra ir didelė gyvūnijos įvairovė: paukščiai, vabzdžiai, stirnos, kiškiai, bebrai. Visi šie gyvūnai turi sąlyginį prieglobstį, nes, kaip yra sakiusi Rasa, mažųjų upelių teritorijos yra tartum pilkosios zonos, niekieno teritorijos – gyvūnus ten galima užuosti ir rasti.
Šią vasarą pradėjote naują TẽKA sezoną „Kitam krante“, kurio metu atidarysite upių paštą ir kviesite visus norinčius išsiųsti laišką ar siuntinį į kitą krantą. Papasakokite daugiau apie idėją.
Justinas: Tai mūsų projekto „Upynės“, vykdyto ir auginto trejus metus, baigiamasis akcentas. „Kitam krante“ vadiname socialiniu upės žaidimu. Ši idėja kilo iš siekio prisiminti ir šiuolaikiškai reflektuoti Kauno uostamiesčio istoriją. Tikrai mažuma kauniečių žino, kad Kaunas šimtmečius buvo didžiausias regione upių centras, LDK, carinės imperijos, tarpukario metais siejęs savo identitetą su uostu. XX a. viduryje pastačius hidroelektrinę, Nemuno vandens lygis nukrito, sumažėjo laivybai reikalinga gelmė. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl Kaunas prarado uostamiesčio titulą. Bet upių miestas – tai ne vien miestas su daugybe laivų pakrantėse. Anksčiau laivai atliko daug funkcijų, viena jų – pašto. Mūsų socialinis upės žaidimas – paskatinimas skirtingiems Kauno krantams pažvelgti į upę iš kitokios perspektyvos, prisiminti įvairius upės vaidmenis, ne vien rekreacinį. Nesiekiame sukurti pilnai veikiančio upių pašto, it siuntų tarnybos, bet siekiame vasaros metu išnaudoti upę kaip komunikacijos ir ryšių koridorių, per kurį galime bendrauti, megzti dialogą su kitu krantu.
Šiame upių pašte kiekvieną dalyvį kviesime būti ir siuntėju, ir gavėju, dalyvaujant simboliniuose mainuose, panašiuose į apsikeitimą kalėdinėmis dovanomis. Siuntos turi būti saugios, neviršyti 6 kilogramų svorio. Siunta gali būti praktiška, pavyzdžiui, uogienės stiklainis, bet gali būti ir tekstas, eilėraštis, fotografija ar piešinys. Svarbiausia ne materialinė vertė, bet linkėjimas kitam krantui. Šis upių paštas, kurį per vasarą planuojame užauginti, yra tam tikras registracijos žurnalas, kuriame kiekvienas galės sekti išsiųstą siuntą, matys išdavimo vietą, laiką ir gavėją. Pasibaigus projektui ši registracijos sistema bei sukurta pašto infrastruktūra liks ir tarnaus kaip tam tikras atminties archyvas, kurį bus galima prisiminti ir pareflektuoti, kaip miestas sugyveno su upėmis 2022 metais.
Kokiu būdu siuntos bus perduodamos iš vieno kranto į kitą?
Justinas: Siuntas, surinktas birželio ir liepos mėnesiais, į kitą krantą (tokie krantai bus šeši) perplukdysime rugpjūtį savo pačių gamintu ekologišku, pedalais varomu laivu. Tai 9 metrų ilgio unikalios konstrukcijos autorinės gamybos laivas.
Visai neseniai pristatėte nevizualios architektūros paviljoną „Archi/Textūra“. Tai eksperimentinis kūrinys, kviečiantis patirti materialią aplinką per taktilinius pojūčius tamsoje, nevizualiai. Kuo svarbus įprastos aplinkos pajautimas pasitelkiant visas jusles?
Rasa: Vienas aspektas – savo patirties praplėtimas. Daugumos žmonių atsiminimai yra apie tai, ką matė, vizualinė informacija labiausiai įsisąmoninama ir apdorojama. Tokiu būdu sunku atrasti ką nors naujo savo aplinkoje, kurią esi daug kartų matęs, negali patirti pilno, tarkim, architektūros potencialo. Savo projektu kvietėme architektūros nematyti, bet surasti visus kitus jos sluoksnius. Architektūra nėra vaizduojamasis menas – jai labai svarbu kompozicija, akustika, medžiagiškumas, erdviškumas. Kvietimas ir skatinimas ne matyti, o pajusti ir paliesti architektūrą labai praplečia patyrimą, suteikia malonumą patiriant nevizualią estetinę kokybę.
Justinas: Abu šie projektai ir platus veiklų spektras vienaip ar kitaip kalba apie erdvę ir aplinkos kokybes bei miestą kaip visumą. Kai pradedame žvelgti giliau į erdvę, aplinką, tuomet galime judėti gilyn, prieiti prie lytėjimo, girdėjimo, kvapo, surasti taktilines, audialines kokybes. Kalbant apie gamtą – įsitraukdami į aplinkos pažinimą galim rasti upelius, kurie pasislėpę po betonu ir medžių laja. Tai gilus miesto tyrimas.
Architektūra turi savo kvapą, ar tai būtų palėpė, medinis namas, ar kaimynų butas. Ar galime sakyti, kad tai – pagrindinė architektūros vertė? Kas išvis yra architektūriškas kvapas? Mes įpratę kalbėti apie vaizdą – architektūrinis vaizdas, miestovaizdis, bet koks yra miesto garsovaizdis arba kvapovaizdis? Manome, kad galima kalbėti kitaip, kitokiu masteliu, iš kitokios perspektyvos, vartojant kitokį žodyną, išbandant kitokį patyrimo būdą.
Abudu esate kauniečiai, pažįstantys kiekvieną šio miesto kertelę. Įsivaizduokit, kad jūsų naujas projektas – sukurti kvepalus „Kaunas“. Kokie kvapai atsirastų buteliukuose?
Justinas: Laisvės alėjos liepų.
Rasa: Man irgi! Liepų ir šlapio asfalto. Aš dar įdėčiau truputį automobilių tepalų ir kavos kvapo. Esu gyvenusi ne viename rajone ir kiekviename jų kvapas būdavo skirtingas. Štai prie Dainavos parko kvepėdavo smilgomis ir šienu, nes tuo metu pievos užaugdavo virš galvos. Tai buvo mano vaikystės kvapas – asfalto ir šlapios žolės. Dabar miestas kvepia jau kitaip.
