Toks adresas nurodomas 3 dešimtmečio dienraščių puslapiuose sutinkamuose skelbimuose tiems, kurie nori savo namus statytis iš plytų ar uždengti čerpių stogu. Tiesa, jei nesi kauniškis ar pakauniškis, nebūtina kreiptis tiesiogiai: žmones, vadinamus „Palemono“ agentais, galėjai sutikti visose svarbiausiose šalies geležinkelio stotyse.
Agentai ne tik padėdavo įsigyti norimų medžiagų, bet ir Lietuvos lygumų horizontuose dygstančias vienkiemių trobas renčiantiems ūkininkams žadėjo pritaikyti gausias nuolaidas ir dargi išsimokėtinai plytų duoti. Galiausiai tą padaryti galėjai ir savo vietiniame „Ūkio banko“ (nemaišyti su bendravarde mūsų epochos kontora) padalinyje, kur buvo galima apžiūrėti ir tų pačių medžiagų pavyzdžius.
Ir išties, kaip galima suprasti iš minėtojo adreso, Palemonas ankstyvaisiais nepriklausomybės metais buvo ne rajonas, bažnytkaimis ar miestelis, o tiesiog stotis. Į gyvenvietę dabartinė Kauno miesto dalis pradėjo panašėti jau gerokai po 1922-ųjų, kai vienas ryškiausių ano meto verslo duetų – signataras Jonas ir kunigas Juozas Vailokaičiai kartu su inžinieriumi Vladu Geiga čia įkūrė plytinę. Ir ne bet kokią, o didžiausią ir moderniausią šalyje. Statybų finansavimą didžiąja dalimi išsprendė taip pat Vailokaičių valdytasis „Ūkio bankas“, fabriko atsiradimui asignavęs nemenką tiems laikams sumą. Plytnyčia buvo pakrikštyta mitinio kunigaikščio Palemono garbei, o duris atvėrė Kaune ir šalyje beprasidedant 1923-iųjų statybų sezonui.
Statistika, mus pasiekianti jau iš penktųjų fabriko veiklos metų (1928), sako, kad fabrikas anuomet per metus į statybininkų rankas atiduodavo 9 mln. plytų ir pusantro milijono čerpių. Be to, fabrikas taip pat atliepė ir kitą ypač svarbų besiplėtojančios Lietuvos provincijos poreikį – gamino įvairių dydžių keraminius drenažo vamzdžius. Savo čerpes fabrikas girdavo tiek dėl jų dydžio („į kryžiavą metrą tereikia tiktai penkioliką čerpių“), tiek dėl patvarumo: reklaminėse žinutėse buvo teigiama, kad, padėjus ant dviejų balkių, čerpės viduryje galėjęs atsistoti suaugęs vyras.
Daugiau nei keturių hektarų plote įsikūrusi įmonė anuomet suplanuota funkcionaliai, o visi korpusai sujungti; fabrikas buvo vis labiau automatizuojamas ir papildomas naujais įrenginiais. 1931-aisiais gamybos procesas atrodė taip: specialiu siauruoju geležinkeliu iš karjero kasdien atriedėdavo 400 kubų molio, kuris būdavo apdirbamas, formuojamas, pjaustomas ir specialiais automatiniais vagonėliais stumiamas džiovyklon. Per parą į džiovyklą patekdavo per 100 tūkst. plytų. Džiūvimo laikas priklausė nuo vieno iš dviejų džiovyklės tipų: procesas užtrukdavo arba porą savaičių, arba nepilną vieną. Specialūs vagonėliai produkciją transportuodavo į krosnį, o iš ten – sandėliuoti arba tiesiai į geležinkelio sąstatą. Neišvengta ir nelaimingų atsitikimų: 1930-ųjų rudenį fabrike viešint garbių svečių delegacijai, vienas iš čerpių transportavimui skirtų tuščių vagonėlių užvažiavo Latvijos geležinkelių direktoriui ant kojos.
1931 m. spaudoje buvo daug rašoma apie vadinamąjį plytininkų sindikatą: šešios Kauno apylinkių plytinės susibūrė įsteigdamos vieną užsakomąją kontorą. Susilaikant nuo gilesnės šio įvykio analizės, verta prisiminti, kad spaudoje apie tokį sprendima buvo įvairių nuomonių, o vėliau šis faktas buvo sėkmingai išnaudotas ir sovietinės propagandos. Patys plytininkai anuomet spaudoje teisinosi, kad tokio ėjimo tikslas buvo „panaikinti konkurenciją“, sumažinti transportavimo bei administravimo kaštus, o pabrangusios plytos, anot jų, buvo ne susitarimų, o neįprastai gausaus statybos sezono pasekmė.
Šiaip ar taip, „Palemonas“ augo – bendrovė jau 4 dešimtmečio pradžioje turėjo kitą plytinę Panevėžyje, o lemtingųjų 1940-ųjų vasarą bendrovei jau priklausė 7 fabrikai: Palemone, Gelgaudiškyje, Virbalyje, Panevėžyje, Kuršėnuose ir Garliavoje. Be to, buvo valdomi ir keturi durpynai, kuriuose iškasama medžiaga bendrovės krosnyse pakeitė medieną: kitaip visos bendrovės plytinės kasmet būtų sunaudojusios beveik pusantro šimto hektarų miško. Prisimenant, kad 1940-aisiais visi šie fabrikai galėjo per metus išleisti per 35 mln. vien plytų, tokie Lietuvą be miškų galėję palikti poreikiai nestebina. Didžioji dalis šių milijonų buvo ne tik pagaminama didžiojoje Palemono plytinėje, bet ir nusėsdavo būtent sparčiai besiplečiančioje Laikinojoje sostinėje.
Spėriai augo ne tik „Palemonas“, bet ir Palemonas. Besikurianti bendrovės gyvenvietė 4 dešimtmečio antroje pusėje gavo modernią pradžios mokyklą, geležinkelio stotį ir pašto rūmus. Dygo čia ir gyvenamieji namai – pradirbusiems dešimtmetį ir turintiems savą sklypą bendrovė buvo įsipareigojusi duoti iki 20 tūkst. plytų statyboms.
Gyvenvietės augimo faktą paaiškina visų pirma tai, kad 1940-aisiais iš tūkstančio bendrovės plytinėse dirbančių žmonių trečdalis dirbo būtent pagrindiniame Palemono fabrike. Ateityje Palemono apylinkės kėsinosi tapti ir dar labiau industrializuotos – jau nepriklausomos Lietuvos metais buvo svarstomas, bet tik vėliau įgyvendintas projektas į priemiestį perkelti ir Kauno prekinę bei vagonų paskirstymo stotis.
Vėlesnių įmonės ir priemiesčio istorijos puslapių šį kartą neversime – verta prisiminti tai, kad plytinė visuomet išliko bene pagrindiniu Palemono gyvenimo centru. Vis dėlto bendrovės palikimas geografiškai gerokai platesnis. Sakoma, kad iš jos produkcijos pastatyta ne tik pusė Kauno, bet ir bene pusė anos nepriklausomybės mūrinių pastatų visoje šalyje. „Palemono“ fabriko įspaudus rastume Lietuvos banko, Teisingumo ministerijos (dab. Filharmonija) ir Kauno centrinio pašto rūmų sienose, lietaus skalaujamuose senuosiuose Laikinosios sostinės kolektoriuose; fabriko plytos kyla į dangų ir Prisikėlimo, Šančių, Reformatų bažnyčių bokštų pavidalais.
Keramika iš Palemono liudija bene visas tuometės Lietuvos ambicijas: švietimo, pramonės ir karines. Nedidelio vakarinio Kauno priemiesčio darbo vaisiai po tinko sluoksniu slypėjo ir tebeslypi anuomet statytuose universiteto fakultetuose ir moderniose regionų mokyklose, 4 dešimtmetyje iškilusiuose krašto apsaugos kareivinių miesteliuose ir didžiuosiuose cukraus fabrikų projektuose.
