Turbūt nėra kauniečio, nesifotografavusio prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus liūtų, atkeliavusių iš Astravo dvaro. Daugelis tikriausiai žino, kad šią instituciją tik siena skiria nuo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus. 105-asis „karo muzėjaus“, kaip jis vadintas pirmaisiais veiklos metais, gimtadienis – fantastiška proga pasmalsauti nuodugniau.
1918 m. lapkričio 23 d. įsakymu pradėjus kurti Lietuvos kariuomenę jos vadovybė, suprasdama karo istorijos ir kiekvieno karininko bei kareivio nuopelnų Tėvynei įamžinimo svarbą, nusprendė įsteigti Karo muziejų. 1921 m. vasario 16 d. jis iškilmingai atidarytas.
Po 105-rių metų ir trijų dienų, vasario 19 d., muziejaus darbuotojai, partneriai, valdžios atstovai ir bičiuliai į netoli nuo „namų“ veikiantį seniausią Lietuvoje kino teatrą „Romuva“ sukviesti ypatingai premjerai.
Po sveikinimų visų akys nukrypo į ekraną, kuriame darbuotojų lūpomis nupasakota įspūdinga institucijos istorija. Dokumentinę apybraižą „Laiko sargyboje“ jau galite rasti muziejaus „YouTube“ paskyroje, o kaip motyvaciją ją peržiūrėti siūlome štai šį beveik tuziną faktų, apie kuriuos filme pasakojama plačiau.
Pirmieji namai – cerkvėje
Muziejus ne visada turėjo tokius didingus rūmus. 1921 m. jis buvo atidarytas netoli dabartinio pastato buvusioje rusų cerkvėje ir 111-ojo Dono kazokų pulko manieže, pastatytame dar 1844 m. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai šį pastatą buvo pavertę garažu ir sandėliu, tad patalpos buvo tamsios, apleistos ir sunkiai šildomos. Muziejaus organizatoriui generolui Vladui Nagevičiui ir jo komandai teko per kelias savaites pastatą pritaikyti muziejui: sutvarkyti langus, sienas, įvesti elektrą.
Pastatas – ne tik sienos, bet ir paminklas laisvei
Apie 1930-uosius (Vytauto Didžiojo metus) gimė suvokimas, kad paminklas valstybei neprivalo būti tiesiog skulptūra. Juo tapo pats naujasis muziejaus pastatas (architektai V. Dubeneckis, K. Reisonas, K. Kriščiukaitis). Įspūdingas pastatas tapo urbanistine modernaus Kauno dominante, skirta ne tik eksponatams saugoti, bet ir valstybiniams ritualams vykdyti.
Nagevičiaus kūrinys nuo-iki
Generolas Vladas Nagevičius muziejų kūrė ne tik kaip pastatą, bet ir kaip bendruomenės centrą su savo tradicijomis. Viena ryškiausių – rožės moterims. Siekdamas skatinti tautinio rūbo dėvėjimą, generolas sugalvojo, kad kiekviena mergina ar moteris, užsukusi į muziejaus sodelį pasipuošusi tautiniu kostiumu, bus apdovanota rožės žiedu. Beje, nuskintu nuo čia pat augusių krūmų. Jų istorija – filme.
Išlikimo drama
Jau pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje muziejus neteko Vytauto Didžiojo vardo, generolas Nagevičius buvo atleistas. Prasidėjo sistemingas vertybių naikinimas: liepta pašalinti Vytį, Smetonos portretus, pulkų vėliavas.
Užėję vokiečiai vertybes niokojo kitaip – jiems reikėjo spalvotojo metalo karui. Buvo išleistas įsakymas dėl metalo laužo rinkimo, todėl muziejus neteko vertingų patrankų ir kitų metalinių eksponatų.
Vėliau sovietmečiu vertybes gelbėjo patys muziejininkai. Jie naudojo biurokratines spragas, slėpė eksponatus fonduose arba tiesiog tyliai sabotavo ideologinius nurodymus. Net gūdžiausiu metu darbuotojai mokėjo lankytojams pasakoti istoriją „tarp eilučių“.
Senasis vardas – dar prieš Kovo 11-ąją
Vytauto Didžiojo karo muziejaus vardo atgavimas buvo vienas pirmųjų kolektyvo tikslų prasidėjus Atgimimui, kurio bangos šiuo adresu ošė ypač garsiai. Oficialiai vardas muziejui buvo grąžintas 1990 m. sausio 29 d., dar iki kovo 11-osios akto. Tai buvo didžiulė moralinė pergalė.
Gyvieji liudininkai
Kaip filme pasakoja buvęs muziejaus darbuotojas, dabar Kauno miesto muziejuje dirbantis prof. Jonas Vaičenonis, atkuriant Nepriklausomybę jis turėjo galimybę bendrauti su tuomet dar gyvais tarpukario Lietuvos kariais – veteranais, kurie tarnavo Smetonos laikų kavalerijoje, artilerijoje ar jūreivystėje. Šie pokalbiai leido iš pirmų lūpų užfiksuoti faktus ir tradicijas, kurios sovietmečiu buvo draudžiamos. Karių prisiminimai ir artefaktai tapo naujų ekspozicijų pagrindu.
Ne tik ginklai, bet ir drobės
V. Nagevičius suprato, kad dailė yra puikus būdas formuoti istorinį naratyvą. Muziejaus saugyklose šiandien saugoma apie 3000 dailės kūrinių. Šalia profesionalų (J. Zikaro, K. Šimonio, A. Žmuidzinavičiaus), čia saugomi ir pačių karininkų-dailininkų, pavyzdžiui, Antano Rūkštelės, darbai.
Trečdalis milijono vertybių
Muziejaus fonduose saugoma daugiau nei trečdalis milijono eksponatų. Tai ne tik ginklai, bet ir archeologinės vertybės, milžiniškas dokumentų, laiškų, nuotraukų ir asmeninių daiktų archyvas, liudijantis paprastų žmonių pasirinkimus, kūrusius valstybę. Neįkainojama yra, pavyzdžiui, rankomis kurtų ir kruopščiai restauruotų tarpukario vėliavų kolekcija.
Sugrįžimas į šeimą
2006 m. muziejus iš Kultūros ministerijos pavaldumo perėjo į Krašto apsaugos ministerijos (KAM) sistemą. Tai nebuvo tik administracinis sprendimas – juk muziejus sugrįžo į terpę, kurioje istorija yra kasdienės tarnybos dalis. Būdami KAM dalimi, muziejininkai gali glaudžiau bendradarbiauti su kariuomene atkuriant istorines ir kuriant šiuolaikines tradicijas.
Šiandienos frontas: parama yra pareiga
2022 m. prasidėjus rusijos pilno masto inazijai į Ukrainą, Kaune veikiantis muziejus tai priėmė ne tik kaip politinį iššūkį, bet ir kaip istorinę pareigą. Buvo mobilizuotos visos pajėgos kurti parodas ir paslaugas, pasakojančias apie Ukrainos kovą. Tai – solidarumas su tais, kurie šiandien kovoja už tą pačią laisvę, kurią Lietuva gynė tarpukariu. Artimiausia šio solidarumo išraiška – jau ateinantį antradienį.
Muziejus be sienų: nuo rezistencijos Vilniuje iki tremties Laukuvoje
Nors brandus, muziejus nenustoja augti ir plėstis. Kauno tvirtovės VI forte veikia karo technikos espozicija, Domeikavoje – pogrindžio spaustuvė „ab“, o Laukuvoje (Šilalės raj.) neseniai atverta Dalios Grinkevičiūtės ekspozicija. Papiškėse kuriamas paskutinio Lietuvos partizano žūties vietos įamžinimas, o Vilniuje – Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius.
Kaip liudija institucijos darbuotojų sukurtas filmas „Laiko sargyboje“, Vytauto Didžiojo karo muziejus nėra tik praeities reliktų saugykla. Tai gyva pilietinio ugdymo institucija, kuri tarnauja kaip tiltas tarp istorijos ir šiuolaikinės visuomenės. Iki šiol nebaigtas Nagevičiaus kūrinys skirtas ne praeičiai užrakinti, o ateičiai apginti – kad kiekvienas lankytojas suprastų, jog laisvė reikalauja nuolatinio budrumo ir sąmoningų pasirinkimų.
Daugiau apie Vytauto Didžiojo karo muziejų ir jo veiklą: vdkaromuziejus.lt
