„Dabar pabandyk įsivaizduoti, ką jie galvoja“, – prasidedant „Inertie“ moteris tarsteli šalia sėdinčiam vaikui. Patarimas nuskamba kaip išties puikus būdas, vienas iš daugelio, patirti sekmadienio saulės atokaitoje vykstantį reginį. Spektaklis? Šou? Pasirodymas? Potyris? Akistata? Turime daug, bet vis tiek per mažai žodžių apibūdinti tam, ką pristato festivalis „ConTempo“, ir kiekvienas jo elementas yra dar viena pamoka apie santykį su menu, menininku bei pačiu savimi.
„ConTempo“ visų pirma yra apie kūną. Menininko kūną, tapusį jo instrumentu ir minties tęsiniu, laužančiu kanonus, dekonstruojančių scenos sampratą ir spiriančiu judėti priekin. Žiūrovo kūną, per keletą metų išmokusį adaptuotis prie miestą žaidimų aikštele (o gal dar vienu savarankišku kūnu?) verčiančio festivalio iššūkių. Saulės akiniai, kepurė, gertuvė, pledas – gerai, bet artimas sąlytis su vasaros įsigėrusiu asfaltu, džiūstančiu šienu, šalia sėdinčio nepažįstamojo šlaunimi ar nugara praturtina labiau.
„ConTempo“ žiūrovas jau pramokęs atpažinti scenos menų sudedamąsias dalis ir atvykęs į veiksmo vietą smalsiu, tiriančiu žvilgsniu bando nuspėti įvykių seką. Visgi, jei esi pakankamai drąsus žaisti pagal kaskart naujas taisykles, siurprizas, kaip pagrindinis laimėjimas, garantuotas.
Drąsos čia prireiks. Savanoriai atidžiais žingsneliais matuoja saugią erdvę prieš į žiūrovų sudarytą kvadratą įžengiant Joan Català, bet jau pirmosiomis „Pelat“ akimirkomis priekyje sutūpę ima gūžčioti ir loštis baimindamiesi virš galvų skraidančio medinio strypo. Katalonas trina ribas ne tik tarp stebėjimo ir įsitraukimo. Bemat dingsta praraja tarp baimės ir smalsumo. Nė vienas menininko į reginį įviliotas žiūrovas neatsisakė ir užtikrintai leidosi į nuotykį, suvienijusį skirtingomis kalbomis kalbančius, skirtingomis patirtimis ir fizinėmis jėgomis operuojančius. Gal tai buvo pirmasis kartas gyvenime, kai jie per kelias sekundes tapo visiškai atsakingi už nepažįstamą žmogų. Šiuo, ne gyvenimo ar mirties, bet vis tiek nemenko išbandymo, atveju dar ir tapo atlikėjais. Meninio proceso dalimi. Būtų apmaudu tokiu šansu nepasinaudoti.
Empatija – kita svarbi „ConTempo“ dedamoji. Prancūzai „Cie Underclouds“ minią įviliojo į chrestomatinę meilės istoriją, savo ruožtu įsukančią į užburtą ratą, iš kurio ištrūkti gali tik visiškai sinchronizavę savo judesius. Ir jei didžiųjų istorijos įsimylėjėlių, ne kartą aprašytų, apdainuotų ar sugrotų, nebeįsivaizduojame be charakteringo įvaizdžio, grimo, šukuosenų, kostiumų, „Inertie“ duetas šia prasme yra pabrėžtinai paprastas, netgi neįsimenantis. Jį sutikęs gatvėje greičiausiai nesuvoktum, kad ką tik prasilenkei su itin aukšto lygio menininkais, siekiančiais iki begalybės vystyti lyno akrobatiką kaip discipliną. Ore tvyranti romantika – taip trumpai apsakyčiau „Inertie“.
Kaip strypas be jį vertikaliai išlaikančių drąsuolių tėra pagalys, o virš bedugnės neištemptas lynas – tik pluošto raizginys, taip Cyro ratas be jį sukančio profesionalo – tik metalo gabalas. Kita vertus, menininkas be prisijaukinto įrankio – tik žmogus. Bijau pagalvoti, kiek valandų savo ratą sukti turėjo argentinietis Juanas Ignacio Tula, kad pradėtų bent nedideliu vidinės akies krašteliu regėti būsimo monospektaklio „Instante“ kontūrus. Prieš jo pasirodymą nugirdau, kad po intensyvaus pusvalandžio scenoje menininkas net šešias valandas „grįžinėja į save“. Jei ne po to sekęs „Nest“, gal ir man būtų prireikę panašiai tiek laiko įsikirsti, kaip iš tiesų įvyksta didieji hipnotiniai „Instante“ sukrėtimai, verčiantys pamiršti, kaip mirksėti ir kvėpuoti. Bet man juk ir nereikia suvokti, kaip tai nutinka. Aš nė nenutuokiu, kas dedasi menininko galvoje, bet visiškai pasitikiu tuo, ką matau. „Nebijok, juk jis profesionalas, tikrai neužgaus mūsų“, – jau kita dukra ramino kitą mamą „Pelat“ metu, o aš džiaugiausi, kad auga puiki nauja „ConTempo“ gerbėjų karta.
Keturi spektakliai per dieną – tokį tempą diktuoja festivalis. Slidžia riba tarp kritikų pripažinto scenos meno kūrinio ir B kategorijos siaubo filmo aikštelės ir balansavęs „Nest“ ir vėl supainiojo visas iš anksto galvoje nusibraižytas schemas. Socialinė kritika (pavyzdžiui, 2019 m. Los Andžele automobiliuose gyveno 16 tūkst. žmonių, šis skaičius pandemijos metu ir po jos tik augo) čia sumišusi su melodrama, kuriai radikalumo suteikė prisirpusi pilnatis ir kaip lokacija pasirinktas mitinio žvėries pėdsakų pilnas Kauno tvirtovės I fortas. Skrupulinga spektaklio garso režisūra, vertusi krūpčioti ir dairytis, kontrastavo su iš tamsos vis išnyrančiais įsivaizduojamos filmavimo aikštelės darbuotojais, kurie lyg ir nebuvo aktoriai, bet nepastebėti jų irgi nepavyko. Nesu tikra, ar keletas stiprių kulminacijų buvo sąmoningas dramaturginis „Nest“ autorės Marie Gyselbrecht pasirinkimas, nes antrojoje spektaklio dalyje rodėsi, jog sudėtinga bus pranokti jausmus, užvirusius stebint apsaugos darbuotojo ir automobilio aistros sceną. Visgi siužeto viražas, atliktas cypiančiomis padangomis, vėl užtikrintai kirto per pakinklius. Iš automobilio virstant raudoniems dūmams sudvejojau – juk tai jis yra pagrindinis šios ne tokios ir distopinės istorijos herojus?
Sakau „vėl“, nors kiekvienas tas kirtis, posūkis, krytis „ConTempo“ programos darbuose būna unikalus. Tai yra tai, dėl ko jie mums gabenami per visą Europą, o tuomet jau mes turime padirbėti ir susiplanuoti laiką taip stebuklingai, kad iš vienos Kauno miesto dalies per 15 minučių atsidurtume kitoje, o Kauno rajono masteliai taptų įveikiami bet kuriuo paros metu. Mes nesuprantame, kaip tai pavyksta, bet esame dėkingi, ir, cituojant Batniavos seniūnijos gyventoją, pernai reflektavusią Roberto Magro spektaklį „Vizijos“, mes norėtume tai pakartoti.
Trijų iš keturių šiame tekste minėtų spektaklių šiemet jau nebeišvysite – nors „ConTempo“ programa taupesnė nei pernai, ji vis tiek pakankamai plati ir sudėliota taip, kad turėtume kuo misti visą savaitę, ir vis tiek nepersivalgytume. Mokamų ir nemokamų (patikus šiems, festivalis kviečia atsidėkoti įsigyjant bičiulio bilietą) spektaklių sąrašą rasite pavyzdingai patogiame „ConTempo“ puslapyje.
Neslėpsiu, smalsu, ar „Inertie“ skulptūros sukamas universalus santykių dinamikos ciklas bus kuo nors kitoks ne Kauno centre, o Zapyškyje ar Kulautuvoje – įsitikinti galite antradienį ir trečiadienį. Būtent Zapyškyje pernai mačiau vieną gražiausių dalykų per visus 2022 metus – „Save the Last Dance for Me“.
Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ įvairiose miesto ir apylinkių vietose tęsis iki pat savaitės pabaigos. Dar nemačiau nė vieno lietuviško kūrinio!
