Kaspinėliais apglėbti laiškai atėjusiems, kartoninių dėžučių stirtos, šilkinės skarelės šokis, raudonu lūpdažiu paženklintą stiklą vilgančio gėrimo aromatas ir tyliai grojanti prancūziška muzika – tokia šventiškai gastronominė nuotaika sekmadienio vakarą tvyrojo Kauno kino centre „Romuva“. Į seniausio Lietuvoje kino teatro repertuarą sugrįžo jau išsiilgtas „Piknikas kine“.
Senamiestyje veikiančios parduotuvėlės „Vieno prancūzų sandėliukas“ savininkus Aušrą Fokienę ir Hugues Dasse vienintelį laisvadienį „Romuvoje“ praleisti paviliojo festivalis „Kino pavasaris“.
Be pasaulinių premjerų, festivaliuose įvertintų kūrinių ir kitų naujienų, kinomanams šiemet pasiūlyta ir kulinarinių filmų programa. Joje – Taivano ir Tailando virtuvėse besirezgančios intrigos ir jau žanro klasika tapęs Noros Ephron filmas „Džiulė ir Džulija“.
Klasikinę prancūzų virtuvę moderniame pasaulyje apdainuojanti juosta tapo įkvėpimu ne tik „Pikniko kine“ maisto lauknešėlių turiniui, bet ir įvadinei paskaitai. Ją susirinkusiems skaitė biochemikė, maisto menininkė Rūta Lukenskienė.
Bet pradėkime nuo vakaro meniu. Jis tradiciškai aprašytas paskutinę naktį prieš renginį, tad „Vieno prancūzų sandėliuko“ sielos Aušros jaukiai vadinamas meilės laišku. Labiausiai pasisekė tiems pikniko dalyviams, kuriems prie laiško „patupdyti“ ir poezijos posmai – jie liudijo, kad šiems žiūrovams priklauso ir dovanos. Jas įteikė prancūziškais piknikais ir muzikos garsais į svečius viliojantys Žemosios Panemunės dvarininkai. Jau smalsu, kuo šio netoli Kauno esančio atgimstančio dvaro šeimininkai sudomins šią vasarą.
O lauknešėlyje – net trys dėl dėmesio besigrumiantys aromatingi sūriai. Tai „Bethamale Tradition“ – amatininkų sūris iš to paties pavadinimo kaimelio Pirėnuose, „Crottin“ – gražus, susiraukšlėjęs, gan švelnaus skonio, šiek tiek „kreidinės“ tekstūros, jaunas, nepasterizuoto ožkos pieno sūris iš Pietų Normandijos, ir „Bleu des Basques“ – charakteringo skonio žalio avies pieno ir mėlynojo pelėsio sūris iš Prancūzijos Baskų krašto. Greta – ir „La Petite“ kepta sėklų duona, kruasanai, drėgnas citrininis keksas desertui. Ei, ar buvo sugebėjusių kantriai ir po gabalėlį viską ragauti iki pat filmo „Džiulė ir Džulija“ pabaigos? Maniškio lauknešėlio pakako tik paskaitai… Štai ką pasižymėjau pradedančio kulinaro užrašuose.
Klasikinės ir modernios virtuvių dialogas. Anot filmo pristatymu vakarėlį pradėjusios Rūtos Lukenskienės, virtuvės pasaulyje egzistuoja dvi didelės stovyklos. Viena – tai klasika, kurią istorijoje ir filme atstovauja Julia Child: penki motininiai padažai, sviestas, miltai, griežtos taisyklės ir dešimtmečius tobulintos technologijos. Kita – tai moderni virtuvė, kuri labiau primena laboratoriją: eksperimentai, emulsijos, putos ir noras nustebinti. Tačiau Rūta pabrėžia, kad klasikos ir moderniosios virtuvės akistata – visuomet dialogas, kuriame abi pusės viena kitą praturtina, o geras šefas turi išmanyti ir klasiką, kad galėtų sėkmingai kurti modernius stebuklus.
Tikrasis ritmas – gamtos Filmo herojė Julie Powell sau išsikelia metų trukmės iššūkį – pagaminti visus Julios Child knygoje publikuotus prancūziškos virtuvės receptus. Anot Rūtos, metai – ne atsitiktinumas. Juk tikrasis virtuvės ritmas yra cikliškas, diktuojamas sezonų, o ne prekybos centro lentynų. „Mes neturime visus metus valgyti braškių,“ – sako ji, primindama, kad jos pačios „kalendorinių vaišių“, rengiamų atokioje sodyboje prie Ukmergės, filosofija remiasi tuo pačiu principu. Laukti pavasarį pirmųjų žolelių, vasarą mėgautis uogomis, o rudenį – obuoliais yra ne apribojimas, o prabanga, kurią primirštame.
Sovietinė virtuvė – ne lietuviška. Rūta Lukenskienė jautriai pastebėjo, kad sovietų okupacija ne tik pakeitė tradicinius lietuviškus receptus, bet ir iškreipė pagarbą maistui. Mėsa buvo ne pjaustoma, o „kapojama“, kaip zoologijos sodo liūtui. Gyvulių pašaru laikytos bulvės, tapo pagrindiniu maistu. Tai, anot jos, yra randas, kurį jaučiame iki šiol ir kuris kartais verčia mus gėdytis savo kaimiškos virtuvės, nors būtent joje ir slypi tikrasis paveldas.
Laukinis maistas – ne dar viena mada. Šiandien rinkti grybus, uogas ar žoleles mums yra pramoga. Tačiau, kaip priminė Rūta, mūsų protėviams tai buvo ne kulinarinė išmonė, o būtinybė. Jie valgė laukinį maistą – šaknis, žieves, pumpurus – tam, kad išgyventų. Grįžti prie laukinio maisto šiandien reiškia ne tik atrasti naujus skonius, bet ir prisiliesti prie tūkstantmetės išgyvenimo išminties, kuri slypi mūsų genuose.
semiamės įkvėpimo iš senųjų tradicijų, bet gyvename ir komunikuojame jau šiuolaikiniame pasaulyje.
Lėtas maistas – gilus paprotys. Rūta, kaip „Slow Food“ judėjimo narė, paaiškino, kad „lėtumas“ čia reiškia ne valandų praleistų virtuvėje, skaičių. Šio judėjimo nariu vienija įsigilinimas (žinojimas, iš kur atkeliauja produktas), švara (chemijos ir pramoninio apdorojimo vengimas) ir ryšys (su gamintoju, su žeme, su tradicija). Tai – paprotys, ritualas, filosofija, kuri priešinasi beasmeniam ir beskoniui masinės gamybos maistui.
Šiuolaikinis kūrėjas – nuolatiniame kūrybiniame paradokse. Aikčiojančiai ir linkčiojančiai „Pikniko kine“ publikai Rūta save pristatė per du įvaizdžius, kurie puikiai atspindi šiuolaikinį kūrybingą žmogų. Viena vertus, ji – „nomadė“ ir „dyka boba“, kuri ryte eina į mišką grybauti. Kita vertus – „influencerė“, gerianti kavą iš Londono parsivežto stilingo puodelio. Šis paradoksas, anot jos, yra natūralus – semiamės įkvėpimo iš senųjų tradicijų, bet gyvename ir komunikuojame jau šiuolaikiniame pasaulyje.
Vienintelis būdas išmokti – daryti. Kaip ir filmo herojė Julie, kuri per metus bando įveikti 524 receptus, Rūta pabrėžė paprastą tiesą: meistrystė ateina tik per praktiką. Galima perskaityti šimtus knygų, bet kol pats nesudeginsi padažo ar neperkepsi kepsnio, tol nieko neišmoksi. Maisto gaminimas, kaip ir gyvenimas, yra nuolatinis bandymų ir klaidų kelias.
Maistas – džiaugsmas ir kultūra. Tai – pagrindinė tiesa, kurią Rūta pasiskolino iš pačios Julios Child. Ji pabrėžė, kad maistas atlieka daug svarbesnę funkciją nei tik kalorijų tiekimas. Tai – būdas suburti šeimą ar bendruomenę, priemonė parodyti meilę, įrankis papasakoti istoriją. Maistas yra džiaugsmas, bendrystė ir, galiausiai, viena svarbiausių kultūros išraiškų.
Čia dar įnirtingiau linksėjome ir plojome, o pakilus įsivaizduojamai uždangai ir ekrane išvydus Julią Child suvaidinusią Meryl Streep, tapo aišku – kitas „Piknikas kine“ (ar dvare, ar koncerte…), kuriame ragaujama ne tik produktų, bet ir tradicijų, klausomasi ne tik taurių skimbčiojimų, bet ir išminties, neriama ne tik į lėkštę, bet ir į patirtis, galėtų, turėtų, privalėtų įvykti jau visai greit.
Pasekite „Vieno prancūzo sandėliuką“, užsukite į svečius pas Aušrą ir Hugues, ir nieko svarbaus nebepraleisite.
