Pažaislio muzikos festivalis, šiemet minintis 30-mečio jubiliejų, rugpjūčio 7 d. kviečia į koncertą Kauno valstybinėje filharmonijoje, kuriame pasirodys „Grand trio Vilnius“ – Petras Geniušas, Dalia Kuznecovaitė, Davidas Geringas. 2021 m. susibūręs trio jau skaičiuoja ketvirtuosius gyvavimo metus. Menotyrininkės Elvinos Baužaitės pokalbyje su maestro P. Geniušu šiek tiek retrospektyvos, tačiau daugiausia žvelgiama ateities perspektyvon iš akimirkos čia ir dabar, akivaizdoje jau regint artėjantį koncertą, kaip dovaną Pažaislio muzikos festivaliui.
– Gerbiamas Petrai „Grand trio Vilnius“ gyvuoja jau ketvirtus metus, kaip apibūdintumėte Jūsų muzikinės bendrystės jausmą?
– Bendrystė muzikuojant – tai vienas nuostabiausių dalykų, kuriuos tenka patirti gyvenime. Tai pokalbis be žodžių, pokalbis tarp sielų, kai pašnekovas tampa toks artimas, pažįstamas ir mylimas. Mūsų trio jungia tris kartas.
Davidą Geringą garbinu nuo jaunystės kaip vieną iš muzikos atlikimo korifėjų, o dabar turiu privilegiją kartu koncertuoti, įrašinėti muziką, džiaugtis jo draugyste ir pasitikėjimu; jis kartais leidžia net savo violončelę panešti (šypteli). Jo muzikinės įžvalgos ir patarimai neįkainojami – už jo pečių milžiniška muzikavimo su didžiausiais pasaulio muzikantais patirtis.
Su mūsų nuostabiąja smuikininke Dalia Kuznecovaite pirmą kartą muzikavau, jai dar esant dvylikos metų perspektyviausia čiurlioniuke. Vėliau dviese ne kartą koncertavome ir įrašėme kompaktinę plokštelę. Dalia pasižymi jaunatviškos energijos ir aukščiausios meistrystės derme. Man nuostabu rezonuoti su šiais muzikais, kartu grojant apima jausmas tarytum rankose laikant standžią, gerai įtemptą lanko templę ir esant visada pasiruošus iššauti.
– Pasidalinkite rugpjūčio 7-ąją skambėsiančio koncerto programos – Jeano Sibelius’o Fortepijoninis trio C-Dur („Lovisa“), Anatolijaus Šenderovo „Giesmė ir šokis“, Franzo Schuberto Fortepijoninis trio Nr. 1 B-dur, op. 99 – idėjos gimimu.
– Sibelius’o trio vėliau atliksime viename iš svarbių Vokietijos festivalių Usedomo pusiasalyje, panašiame į mūsų Neringą. Šių metų festivalio tema Suomija, todėl Sibelius’as. Genialusis Schuberto Trio B-dur jau seniai yra mūsų planuose, galų gale atėjo jo eilė. Mūsų kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyti visi Šenderovo kūriniai fortepijoniniam trio, tuoj išvys pasaulį ir Pažaislio muzikos festivalyje šią plokštelę klausytojai turės galimybę įsigyti. „Giesmė ir šokis“ bus kaip demo (juokiasi).
– Išskleiskite kiekvieną koncerto kūrinį: kas ir kokie jie Jums asmeniškai kaip pianistui, taip pat ir galvojant apie trijų muzikantų bendrystę.
– Sibelius‘o simfonijų pasaulis jau seniai mane pakerėjo. Jo fortepijoninių kūrinių daug groti neteko, todėl dabar tiesiog niežti rankas, kaip norisi prisiliesti prie šio šiaurės giganto muzikos su trio. Schubertas yra vienas giliausių ir kartu mieliausių visų laikų ir tautų kompozitorių. Man jis pataiko į tą širdies vietą, kurios niekas kitas negali užimti. Su Davidu teko groti kultinę Schuberto sonatą „Arpeggione“ mūsų pačiame pirmame koncerte dviese. Su Dalia Vilniaus festivalyje esame atlikę jo neįtikėtino sunkumo Fantaziją. Sėkmingai praėję „patikrą po du“, dabar jau trise nersime į gelmes ir kilsime į dangų: imsimės vieno iš fortepijoninio trio žanro šedevrų – Schuberto Trio B-dur.
Geringas yra šviesaus atminimo Šenderovo klasės draugas ir pagrindinis šio puikaus kompozitoriaus ekspertas bei ambasadorius plačiame pasaulyje. Man yra irgi tekę asmeniškai bendrauti su Anatolijumi, pažinti jo estetiką ir pageidavimus atlikėjui, kurie buvo labai konkretūs, paremti instrumentų galimybių žinojimu ir kartu inspiruojantys.
– Gerbiamas Petrai, esate tikrai daugybę kartų dalyvavęs Pažaislio muzikos festivalyje, tad kas ir koks jis Jūsų pajauta? Kokie labiausiai įsiminę patyrimai?
– Pažaislio festivalis man visų pirma yra savas ir mielas, bet kartu suvokiu jį ir kaip didingą bei reikšmingą. Festivalio organizatoriai sugeba viską daryti lyg ir lengvai, laisvai, be įtampos, bet taip tik atrodo – tai rimtas, pastovus, profesionalus, gerai sustyguotas komandos darbas sukuria tą lengvumą.
Daug įsimintinų patirčių… Gal paminėsiu praeitą vasarą. Keturi fortepijonai ir keturi Geniušai: Julius, Anna, Lukas ir Petras. Atlikome Simeono ten Holto „Canto Ostinato“. Mums tai buvo hipnotizuojantis, užburiantis ritualinis vyksmas, besitransformuojantys erdvė ir laikas. Tikiuosi, kad klausytojai irgi patyrė kažką panašaus.
– Pažaislio muzikos festivaliui vardą suteikęs Pažaislio vienuolynas, baroko architektūros perlas, kurio kieme vyksta didieji koncertai, kur paprastai žymima pradžia ir atsisveikinama su festivalio vyksmu. Pasidalinkite Pažaislio vienuolyno asmenine pajauta, nebūtinai esant festivalio vyksme, galbūt asmeninėje vienumoje lankantis šioje meno ir religinio sakralumo apgyventoje vietoje.
– Toks skambus žodis „Pažaislis“. Didinga architektūra nuostabiame kraštovaizdyje, vienuolyno įmelstos erdvės, atrodo, viskas, kas vyksta šiose erdvėse, arba po Pažaislio ženklu, turi būti tik tauru ir dvasinga. Man asmeniškai ta atmosfera persmelkia, amžinybė ir Dievas prisimena ne tik apsilankius vienuolyne, bet netgi važiuojant autostrada, kelioms sekundėms pamačius Kauno marias ir vienuolyno kupolą.
– Ką Jums, kaip pianistui, muzikos meno asmenybei visa itin giliai jaučiančiai ir išjaučiančiai, teikia konkrečios vietos, supančios aplinkos savitumas, istorinė, prasminių reikšmių suformuota autentika, materialiai nemateriali realybė, kuri randasi santykyje su žmogumi, įeinančiu, esančiu, patiriančiu…
– Apskritai erdvės, kuriose tenka koncertuoti, suteikia naują atmosferą, kiekviena publika įneša savo indėlį į muzikos aktą. Kartais, jei groji svarbioje salėje, kur koncertavo daug įžymybių, jų portretai su autografais kabo ant sienų, tai sukelia įtampą, tačiau scenose kartais ta įgrota erdvė ir tos korifėjų energijos kaip tik padeda. Ypač įkvepia sakralios patalpos, žvelgiant į ikonas, vitražus ar šventųjų skulptūras apima palaima. Improvizacijai ir džiazui palankios modernesnės patalpos, pavyzdžiui šiuolaikinio meno galerijos arba konvertuotos industrinės patalpos. Tačiau noriu pabrėžti – giluminė muzikos esmė nesikeičia.
– Remdamasis plačia ir ilgamete koncertine karjera, kaip regite ir vertinate festivalį kaip reiškinį? Kiek XXI amžiaus visa ko daugyje, pasiūlos gausoje, netgi, atsargiai sakyčiau, pertekliuje yra reikalinga ir reikšminga sukurti, suburti ir išgyventi festivalį kaip tam tikra prasme šventą (siejant su žodžiu „švęsti“) muzikos meno laiką?
– Tą patį galiu pasakyti apie festivalius, muzikos esmė nesikeičia, bet paties įvykio nuotaika keičiasi. Jau reklamoje pamatytas magiškas žodis „festivalis“ skatina norą ateiti, sudalyvauti, patirti šventę, būti bendraminčių būryje. Žmogus, pasirinkęs aplankyti koncertą, jau savanoriškai atsiriboja nuo minėto informacinio tvano, sutelkia dėmesį ties vienu ar keliais kūriniais, savaime pasineria giliau.
–Kokie būtų Jūsų žodžiai publikai, laukiančiai, besiruošiančiai į Pažaislio muzikos festivalio renginius; Jūsų žodžiai festivalio rengėjams, dalyviams, drauge minintiems 30-metį ir keliaujantiems ateitin, idant gyvuotų muzikos menas, ataidintis sielos skambesiu?..
– Noriu festivalio 30-mečio proga visų pirma padėkoti nuostabiai publikai: ačiū, kad esate, būkite ir toliau tokie puikūs, tai Jūs savo dalyvavimu įprasminate mūsų pastangas. Sveikinu puikiuosius festivalio organizatorius, kurių dėka klausytojai ir atlikėjai susirenka tuo pačiu metu į tą pačią vietą (šypsosi).
__________
Didžiausią klasikinės muzikos šventę Lietuvoje – Pažaislio muzikos festivalį – finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė, mecenatas – „YIT Lietuva“.
